Literatūros herojai ir jų prototipai

Džeimsas Bondas

Kunigaikščio titulą turintis elegantiškas vyras, vedęs olandų princesę ir linkęs į abejotinas avantiūras - pagal vieną versiją taip tikrovėje atrodė Džeimso Bondo prototipas, princas Bernardas van Lipė-Bisterfeldas (Bernhard van Lippe-Biesterfeld). Džeimso Bondo nuotykiai prasidėjo nuo serijos knygų, kurias parašė anglas žvalgybininkas Janas Flemingas (Ian Fleming). Pirmoji, „Kazino „Royale“, pasirodė 1953 m., praėjus keleriems metams po to, kai J.Flemingui buvo pavesta sekti princą Bernardą, perėjusį dirbti į anglų žvalgybą. Du žvalgybininkai po ilgų abipusių įtarinėjimų tapo draugais, ir būtent iš princo Bernardo Dž.Bondas perėmė įprotį efektingai prisistatyti: „Bernardas, princas Bernardas“, kaip mėgdavo sakyti jis.

Šerlokas Holmsas

Šerloko Holmso „giminystę“ su gydytoju Džozefu Belu (Joseph Bell), A.Konan Doilio (A.Conan Doyle) dėstytoju, pripažino pats autorius. Autobiografijoje jis rašė: „Prisiminiau savo seną mokytoją Džo Belą, jo erelišką profilį, guvų protą ir neįtikėtiną gebėjimą pastebėti visas smulkmenas. Jeigu būtų buvęs detektyvas, jis tikrai būtų pavertęs tą stebėtiną, bet neorganizuotą reikalą kažkuo, greičiau panašiu į tikslųjį mokslą. „Pasinaudokite dedukcijos jėga“, - dažnai kartodavo Dž.Belas ir patvirtindavo savo žodžius, pagal paciento išvaizdą suprasdamas jo biografiją, polinkius, o neretai ir diagnozę. Vėliau, jau pasirodžius romanams apie Šerloką Holmsą, A.Konan Doilis rašė savo mokytojui, kad unikalūs jo herojaus įgūdžiai - ne pramanas, o tik galima logiška Dž.Belo gebėjimų tąsa, jeigu taip būtų susiklosčiusios aplinkybės. Dž.Belas jam atsakydavo: „Jūs pats ir esate Šerlokas Holmsas, ir puikiai tai žinote!“

Ostapas Benderis

Ostapo Benderio prototipas senatvėje tapo tyliu traukinio „Maskva-Taškentas“ palydovu. Gyvenime jis vadinosi Osipas (Ostapas) Šoras, gimė Odesoje ir polinkį į avantiūras, kaip ir dera, pajuto jau studijų metais. Grįždamas iš Petrogrado, kur metus mokėsi Technologijos institute, O.Šoras, neturėdamas nei pinigų, nei profesijos, prisistatydavo tai šachmatų didmeistriu, tai šiuolaikiniu dailininku, tai besislapstančiu antisovietinės partijos nariu. Nusigavęs į gimtąją Odesą, jis dirbo kriminalinėje paieškoje ir kovojo su vietos banditais - iš čia didelė Ostapo Benderio pagarba Baudžiamajam kodeksui.

Piteris Penas

Pažintis su Silvijos ir Arturo Deivisų šeima Džeimsą Metju Barį (James Matthew Barrie), tuo metu jau žinomą dramaturgą, įkvėpė sukurti savo pagrindinį herojų - Piterį Peną, kurio prototipu tapo Maiklas, vienas iš Deivisų sūnų. Piteris Penas tapo Maiklo bendraamžiu ir įgijo kai kuriuos jo charakterio bruožus, taip pat naktinius košmarus.

Dorianas Grėjus

O štai „Doriano Grėjaus portreto“ pagrindinis herojus gerokai pagadino savo gyvenimiškojo originalo reputaciją. Džonas Grėjus, Oskaro Vaildo (Oscar Wilde) jaunystės draugas ir globotinis, garsėjo polinkiu į nuodėmingas grožybes, taip pat penkiolikamečio berniuko išvaizda. O.Vaildas neslėpė savo personažo panašumo su Džonu, o šis save kartais net vadindavo Dorianu. Judviejų draugystė pasibaigė, kai apie ją ėmė rašyti laikraščiai: Džonas ten figūravo kaip Oskaro Vaildo mylimasis. Įpykęs Dž.Grėjus padavė redakciją į teismą ir sulaukė atsiprašymų, bet draugystė su rašytoju išblėso. Gyvenimo pabaigoje Dž.Grėjus tapo Šv.Patriko bažnyčios Edinburge kunigu.

Mikė Pūkuotukas

Pagal vieną versiją pliušinis meškiukas vardą gavo iš A.A.Milno (A.A.Milne) sūnaus Kristoferio Robino mylimo žaislo vardo. Tačiau iš tiesų Mikė Pūkuotukas buvo pavadintas realiai egzistavusio lokio, gyvenusio Londono zoologijos sode, garbei. Gyvūnas turėjo daugybę gerbėjų, tarp jų buvo ir Kristoferis Robinas.

Karlsonas

Galimas jo prototipas - Hermanas Geringas (Hermann Goering). A.Lindgren su H.Geringu susipažino 3-iąjį deš., kai šis rengė aviacijos šou Švedijoje. Karlsono varikliukas nugaroje neretai interpretuojamas kaip užuomina į H.Geringo lakūno patirtį. Tokios analogijos patvirtinimu galima laikyti faktą, kad kurį laiką Astrid Lindgren palaikė Švedijos nacionalsocialistų partijos idėjas. Knyga apie Karlsoną pasirodė jau po karo, 1955 m., todėl tiesiogiai susieti šiuos herojus būtų neprotinga, tačiau visai tikėtina, kad ryškus jaunojo H.Geringo paveikslas išliko jos atmintyje ir vienaip ar kitaip prisidėjo prie žavingojo Karlsono atsiradimo.

Deizė Bjukenen

Romane „Didysis Getsbis“ Frensis Skotas Ficdžeraldas (Francis Scott Fitzgerald) įsijautęs aprašė savo pirmąją meilę Džinevrą King (Ginevra King) Dėl socialinės padėties skirtumo jų santykiai greitai nutrūko, o F.S.Ficdžeraldas parašė, kad „neturtingi berniukai neturi net galvoti apie vedybas su turtingomis mergaitėmis“.

Profesorius Preobraženskis

Profesoriaus Preobraženskio iš M.Bulgakovo apysakos „Šuns širdis“ prototipo istorija yra gerokai dramatiškesnė. Jis buvo rusų kilmės prancūzų chirurgas Seržas (Samuelis) Voronovas (Serge (Samuel) Voronoff), XX a. pirmaisiais dešimtmečiais sukėlęs tikrą furorą Europos medicinoje. Jis visiškai legaliai persodindavo beždžionių liaukas žmonėms, turėdamas tikslą atjauninti organizmą. Triukšmas buvo pagrįstas - pirmosios operacijos davė pageidaujamą efektą. S.Voronovo metodu buvo gydomi tūkstančiai žmonių, o gydytojas Prancūzijos Rivjeroje atidarė nuosavą beždžionių veislyną. Tačiau po tam tikro laiko pacientai pradėdavo jaustis blogiau, pasigirdo gandų, kad gydymo rezultatas - tik savitaiga.

S.Voronovui buvo priklijuota šarlatano etiketė ir jis iš Europos mokslo dingo iki paskutiniojo amžiaus dešimtmečio, kai jo darbai vėl buvo pradėti aptarinėti.

Alisa Stebuklų šalyje

Istorija apie Alisą Stebuklų šalyje prasidėjo vieną gražią dieną, kai Luisas Kerolas (Lewis Carroll) su Oksfordo universiteto rektoriaus Henrio Lidelo (Henry Liddell) dukterimis, tarp kurių buvo ir Alisa Lidel, išėjo pasivaikščioti. L.Kerolas vaikų prašymu bevaikštant kūrė istoriją, o vėliau jos nepamiršo ir ėmė kurti tęsinius.

Po dvejų metų autorius Alisai padovanojo rankraštį, prie kurio buvo pridėta pačios Alisos nuotrauka. Jis buvo pavadintas „Kalėdų dovana brangiai mergaitei vasaros dienai prisiminti“.

Vladimiro Nabokovo Lolita

Kurdamas „Lolitą“, Vladimiras Nabokovas, kaip pasakoja jo draugas Brajenas Boidas (Bryan Boyd), neretai skaitinėdavo laikraščių kriminalines naujienas apie nelaimingus atsitikimus, žmogžudystes ir smurtavimą. Sali Horner ir Franko Lasalio istorija, nutikusi 1948 m., aiškiai patraukė jo dėmesį: vidutinio amžiaus vyras, spjovęs į visas moralės normas, pagrobė dvylikametę Sali Horner iš Naujojo Džersio ir nepaleido jos beveik dvejus metus, kol ji buvo rasta viename Pietų Kalifornijos motelyje. F.Lasalis, kaip ir V.Nabokovo herojus, Sali visąlaik pristatydavo kaip savo dukterį.

Vienakojis Džonas Silveris

„Lobių saloje“ Robertas Luisas Stivensonas (Robert Louis Stevenson) pavaizdavo savo draugą, poetą ir kritiką Viljamą Henlį (William Henley). Vaikystėje Viljamas susirgo tuberkulioze, ir vieną koją, neaišku kodėl, gydytojai nutarė amputuoti iki kelio.

Knygai pasirodžius, rašytojas draugui parašė: „Turiu prisipažinti. Pažiūrėti piktas, bet širdies gilumoje geras Džonas Silveris nusižiūrėtas nuo tavęs. Tu juk neįsižeidei?“

Selas Paradaizas ir Dinas Moriartis

Nors pagrindiniai knygos herojai vadinasi Selas ir Dinas, Džeko Keruako (Jack Kerouac) romanas „Kelyje“ yra grynai autobiografinis. Lieka tik spėlioti, kodėl Dž.Keruakas atsisakė savo vardo kultine tapusioje knygoje.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“