Linkėjimai tėčiui

Birželio 1-ąją minėsime Tėvo dieną. Ir sveikinsime brangiausius žmones. Šia proga „Laisvalaikis“ pakalbino žinomus aktorius, režisierius, muzikantus ir jų dar garsesnius tėvus, kurių pėdomis pasekė vaikai.

„Kad niekada nepaliktų stiprybė“

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vadovo Maestro Gintaro Rinkevičiaus vyriausios dukterys pianistė Rūta ir smuikininkė Saulė Rinkevičiūtės sako, kad Tėvo dieną visuomet stengiasi tėčiui priminti, kaip stipriai jį myli.

„Tėvo diena pradėta švęsti gerokai po to, kai jau buvo švenčiama Motinos diena, po Lietuvos Nepriklausomybės. Kai aš pats dar buvau vaikas, tikrai tokios Tėvo dienos nebuvo. Labiau prisimindavome Motinos dieną. O dabar savo tėtį tikrai visuomet pasveikinu, tačiau tokių šventimo tradicijų mūsų šeimoje, kaip būna Kūčios, Kalėdos, Velykos, nėra. Torto ta proga neperkame. Bet man, kaip vaikui, Tėvo diena yra pati svarbiausia, tą dieną tėtį aplankau, visuomet susitinkame. Ši diena man labai svarbi“, - mintimis dalijasi G.Rinkevičius. Dukros Rūta ir Saulė tėčiui antrina sakydamos, kad sveikinti tėtį šeimoje priimta, tačiau nėra tradicijos Tėvo dieną kaip nors švęsti. „Mūsų tėtis labai daug koncertuoja, būna išvykęs, tad kartais tenka tiesiog parašyti žinutę ir pasveikinti, pasakyti, kaip mes jį mylime“, - vienbalsiai sakė Saulė ir Rūta, meiliai maestro vadinančios tėveliu.

Nors vieno žymiausių Lietuvos dirigentų darbas ir koncertai atimdavo nemažai laiko, dukterys prisimena, kad vaikystėje ir paauglystėje labiausiai bijodavo sulaužyti tėčiui duotą žodį ir nespėti laiku grįžti namo. „Aš pamenu, kad paauglystėje, jeigu ne laiku grįždavome namo, vėluodavome vos penkias minutes, tai tėtis kitą kartą jau būdavo griežtesnis, kur nors nebeišleisdavo. Kažkuria forma būdavo taikomas tarsi namų areštas. Taigi labiausiai bijodavome pavėluoti, nes su tėčiu būdavome sutarę konkretų laiką ir negalėdavome laužyti savo pažadų bei susitarimų“, - pasakojo Saulė. Tačiau dirigentas tikina nespėdavęs bausti dukrų ir jų prasižengimų nepamena, nes prisiminimuose lieka tik gražiausi dalykai. „Tiesa, kai grįždavau iš koncertinių turų, jas auklėdavau, bet auklėjimo metodikos iš mano pusės tikriausiai nebuvo. Tuo labiau užsiimdavo mama“, - visų nuopelnų neprisiima G.Rinkevičius.

Tačiau nė vienas vaikas neužauga, ko nors neiškrėtęs. Kol maestro dukros labiausiai stengdavosi nevėluoti ir laiku grįžti namo, G.Rinkevičius sako visgi prisimenantis, kad štai kambarių tvarkymas galėjo būti ir kruopštesnis. „Ką prisimenu, tai kad galbūt dukros galėdavo gražiau susitvarkyti kambarius. Bet manau, kad paauglį išmokyti tvarkingumo tėvai turi labai mažai šansų. Jie tiesiog turi pralaukti tą laikotarpį ir svarbiausia - nesusipykti su paaugliu. Aš vaikams stengiausi įskiepyti atsakomybės jausmą, punktualumą ir valios stiprybę. Manau, kad žmogui tikslo siekimas, valia ir darbštumas yra be galo svarbūs dalykai. Jaunimas taip pat moko tėvus, ypač požiūrio į gyvenimą, filosofinių ir liberalių dalykų. Pats savęs nelaikau per daug konservatyviu, bet manyčiau, kad iš dukrų išmokau būti kiek liberalesnis“, - šypsosi G.Rinkevičius.

Tėčio išugdytas sistemingas tikslo siekimas ir valia, panašu, dukroms gyvenime ir karjeroje pravertė su kaupu. Tiek pianistė Rūta, tiek smuikininkė Saulė nusekė muzikinėmis tėčio pėdomis, juk turėjo puikų pavyzdį. Tačiau panašu, kad tuo metu dar mergaitės šio kelio pačios nepasirinko. „Tie, kas suvokia, kas yra muzikanto duona, žino, kad vaikas muzikos mokytis pradeda būdamas dar labai mažas, kokių penkerių metų. Ne vaikas tuo metu sprendžia, ar jam mokytis muzikos, tą už jį padaro tėvai. Tačiau išsilaikymas muzikoje ar karjeros siekimas yra jau vėlesni vaiko sprendimai, darbštumas ir polinkiai. O muzikos mes mokomės, galima sakyti, visą gyvenimą, tad žinokite, jei kas nors iš muzikų sako, kad muzikos kelią pasirinko pats, tai jis jau šiek tiek meluoja. Čia mes kalbame apie klasikinę muziką, ne estradinį dainavimą. Taigi dukrų muzikinį kelią parinkau aš, o dabar labai džiaugiuosi, kad jos yra tiek pasiekusios, kad visa šeima muzikuojanti, kad tai mus vienija“, - sakė maestro G.Rinkevičius ir džiaugėsi, kad dukros išaugo puikiais žmonėmis ir yra protingos bei atsakingos.

Saulė tėčiui linki kuo daugiau gastrolių, kūrybinio įkvėpimo, idėjų ir kad tėtis kuo dažniau būtų šalia. „Norėčiau palinkėti tėčiui, kad jo niekada nepaliktų ta stiprybė, kurią jis turi“, - didžiuodamasi tėčiu linkėjo Rūta. Maestro prisiminė savo tėtį. „Aš noriu palinkėti savo tėčiui geriausios sveikatos, nes jam jau 80 metų ir linkiu dar ilgiausių metų. Linkiu optimizmo, nes žmogui kartais su metais tas optimizmas senka, bet mano tėčiui jo dar užtenka. Linkiu to optimizmo neprarasti ir toliau gražiai dainuoti, nes mano tėtis dainuoja“, - linkėjimus vardijo G.Rinkevičius.


Palinkės daug grybų

Tėvo Rimo Tumino kurse režisūros studijas baigusi Gabrielė Tuminaitė į kalbas, kad garsus režisierius jai padėjo prasiskirti karjeros kelią, nekreipia dėmesio. Moteris didžiuojasi žinomu tėvu, o pirmąjį birželio sekmadienį būtinai jį pasveikins ir palinkės, kad miškuose būtų daug grybų, nes R.Tuminas labai mėgsta grybauti.

„Tėvas mano gyvenime – svarbus žmogus, savotiškas autoritetas. Tačiau jis niekuomet neskatino  rinktis režisieriaus kelio. Augau ganėtinai savarankiška ir niekada nemaniau, kad seku tėvo pėdomis. Režisiere tapau ne dėl jo profesinio pasirinkimo, sėkmės ar žinomumo. Mano sprendimą lėmė kitokios aplinkybės, - sako G.Tuminaitė. - Gyvenime turbūt dar nieko neišmokau, vis dar mokausi, nors ne visuomet sėkmingai. Bet viena didžiausių pamokų, kurias gavau iš tėčio, – į aplinką reaguoti ramiai ir nesureikšminti smulkmenų. Jis tiki, kad viską parodo pats gyvenimas. Planuoti ir galvoti apie radikalius sprendimus neverta, nes viską padiktuoja likimas ir susiklosčiusios aplinkybės“.

Dabar G.Tuminaitė tėvą jau gali pavadinti ir draugu, ir su juo pasidalyti mintimis, apsikeisti nuomonėmis, o anksčiau jis buvo labiau tėvas. „Giežtai manęs nebausdavo, iš vaikystės liko daugiau šiltų prisiminimų. Pamenu, jis ilgai miegodavo. Vienas iš didžiausių ir smagiausių įvykių šeimos gyvenime buvo persikraustymas į butą senamiestyje, kurį tėtis įrengė pats“, - šypsosi G.Tuminaitė. Iki šiol išliko ir kai kurios šeimos tradicijos. „Kiekvieną vasarą su šeima vykstame į sodybą kaime, kurią įsigijome, kai dar buvau maža mergaitė. Tai ne tik mūsų šeimai, bet ir giminei jauki vieta, kurioje visi susitinkame“, - atskleidžia žinoma moteris.


Vietoj pykčio - pokalbis

Muzika susiejo dar vienus žinomus Lietuvos atlikėjus - tėvą Gediminą Storpirštį ir jo sūnų Ainį. "Ainis yra puikus kolega. Repetuodami nevengiame ir kritikos - apie darbus kalbamės gana atvirai, bet pagarbiai", - pasakojo artistas. Anot jo, bendra kūrybinė veikla suartina. "Per repeticijas daug artimiau bendraujame, geriau pažįstame vienas kitą. Net juokavome, kad dauguma šeimų, kai vaikai palieka namus, suartėja per nelaimes ar ligas, o mes per kūrybą", - pasakojo aktorius. Paklaustas, kokios jo paties savybės pasikartojo sūnuje, aktorius atsakė: "Moka burti žmones, pagal savo amžių yra neįtikėtinai darbštus". Jis pasidžiaugė, kad sūnus turėjo galimybę taip anksti pradėti kūrybinę veiklą. "Apskritai palankiai vertinu jo kūrybą. Ainis renkasi ne lengviausius, ne paviršutiniškus kelius, subūrė grupę "Vandenynas", parašė daug dainų, nuoširdžiai už jį džiaugiuosi", - apie sūnų pasakojo aktorius. O ar dažnai vaikystėje tekdavo jam taikyti bausmes? "Stengdavausi išsiaiškinti, o ne bausti. Jeigu kažkas ne taip - ne užsimerkti, o kalbėtis apie tai", - sakė bardas.


Tėčio etalonas

Tris vaikus užauginęs kompozitorius Faustas Latėnas pasakojo, kad tėvo dienos proga visuomet sulaukia sveikinimų, bučinių, gėlių, o jei nebūna Vilniuje - tai bent jau telefono skambučio. Nacionalinės premijos laureatas apgailestauja, kad per nuolatinį bėgimą kartais pritrūksta laiko bendrauti su pačiais artimiausiais, mat prie bendro stalo pavyksta susitikti tik per pagrindines šventes - Velykas bei Kalėdas.

Sėkmingo jo bendravimo su vaikais paslaptis - elgtis kaip su lygiais. "Niekada nebuvau jiems griežtas, į vaikus žiūriu kaip ir į suaugusiuosius, bendrauju kaip su lygiais. Jei nutikdavo kokia nors konfliktinė situacija, viską ramiai išsiaiškindavau, bandydavau suprasti, o ne barti ar tuo labiau naudoti fizinę jėgą", - pasakojo F.Latėnas. Jis džiaugėsi vaikams įskiepijęs vieną svarbiausių savybių - dėmesį ir rūpinimąsi kitu žmogumi. "Jei mano vaikai pastebi, kad kitam reikia pagalbos, niekada neatsisako ją suteikti. Tai jie daro geranoriškai, ne per prievartą", - sakė kompozitorius.

Jo dukra aktorė Elžbieta Latėnaitė tėčio žodžius tik patvirtino. "Jis niekada netaikydavo jokių bausmių. Jis yra labai mylintis, rūpestingas, savo šeimai atsidavęs ir geros širdies žmogus. Man jis yra tėčio idealas, etalonas. Jei visi tėčiai būtų tokie kaip jis, pasaulis būtų labai laimingas", - gerų žodžių negailėjo E.Latėnaitė. Panašu, kad tėčio rūpestingumas praverčia ir bendraujant su anūke - E.Latėnaitės dukra. "Vaikai jį labai myli, nesvarbu, ar tam vaikui mėnuo ar keleri metai. Tėtis moka su jais bendrauti, niekada neprikiša savo nuomonės, bet išreiškia rūpestį. Be abejo, kartais jo namuose trūkdavo, nes labai daug dirbdavo, bet dabar suprantu, kad visa tai darė dėl savo šeimos", - sakė aktorė. Anot jos, būtent iš tėčio ji paveldėjo muzikalumą, polinkį į teatrą, šiokį tokį uždarumą, jautrumą ir pasaulėžiūrą. O ar sulaukia patarimų bei kritikos dėl savo kūrybinių darbų? "Jo patarimai yra reti, bet svarūs. Jis niekuomet nesako, jei jaučia, kad jų nereikia", - pasakojo E.Latėnaitė.