Lietuvis dirigentas, kurio talentas pagerbtas ir JAV

Tikriausiai nepamiršime prieš 100 metų į šią šventę vedusių A.Kačanausko, K.Petrausko, J.Tallat-Kelpšos, V.Marcinkaus... Juk kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, prieš tai gyvenęs Peterburge, galvojo apie A.Pončelio operos „Lietuviai“ pastatymą, operos, kurios libretą į lietuvių kalbą tada vertė kunigas Jurgis Narjauskas. Bet jai tuokart nebuvo lemta suskambėti. Vėliau šio teatro nepamirštamus puslapius vertė vis naujų kartų operos menui pasišventę šviesuoliai. Tarp jų buvo ir V.Marijošius, kurio muzikinis talentas sublizgėjo dar studijuojant Stasio Šimkaus įsteigtoje Klaipėdos muzikos mokykloje-konservatorijoje. Tada jis talkino ir Klaipėdoje statytai Š.Guno operai „Faustas“.

Nuo 1928 metų V.Marijošius tapo Kauno Valstybės teatro koncertmeisteriu, o 1934 metais akompanavo Lietuvoje gastroliavusiam Fiodorui Šaliapinui. Tą kūrybinę bendrystę mena ir nuotrauka, kurioje užfiksuoti V.Marijošius, K.Petrauskas, F.Šaliapinas ir J.Mažeika. Tačiau ši nuotrauka sovietiniais metais dažniausiai buvo skelbiama be V.Marijošiaus.

V.Marijošius Kauno Valstybės teatre kaip dirigentas debiutavo 1933 m. diriguodamas N.Rimskio-Korsakovo operos „Pasaka apie carą Saltaną“ uždarą spektaklį, o tų pačių metų lapkričio 13 dieną po vienos repeticijos jam teko atsistoti prie Dž.Verdžio operos „Trubadūras“ dirigento pulto. Atsiliepimai buvo viltingi, net įžvalgus kritikas kompozitorius V.Jakubėnas „Lietuvos aide“ pastebėjo jo „įgimtą dirigento gabumą“. Tai, matyt, ir lėmė, kad vėliau galėjo tobulintis Vakarų Europos šalyse, o 1936-1938 metais dirigavimą studijuoti Prahos konservatorijoje.

Kaip nuoširdus čekų muzikos puoselėtojas V. Marijošius buvo apdovanotas „Baltojo liūto“ ordinu, o tai, kaip jis pats pasakojo, „teikė privilegiją ne tik man, bet ir mano žmonai ir vaikams nemokamai studijuoti bet kurioje Čekijos mokykloje. Tereikėjo šį norą pareikšti...“ O 1937 metais Prahos muzikos klausytojai buvo pradžiuginti lietuvių simfoninės muzikos koncertu. V.Marijošius šių eilučių autoriui laiške rašė: „...Baigiant studijas Prahoje, jau buvo užsimezgę šilti draugiški santykiai ir radiofono vadovybė pakvietė mane diriguoti čekų filharmonijos orkestrui lietuviškos muzikos koncerte. Muziką pasirinkau pats (buvo lengvas pasirinkimas, nes lietuviškos muzikos tuo metu buvo mažai)“. Taip per Prahos radiją nuskambėjo M.K.Čiurlionio „Miške“, ištrauka iš J.Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, J.Karnavičiaus „Lietuviška rapsodija“ ir J.Pakalnio „Romantiškoji uvertiūra“. Beje, 1942 metais su Berlyno simfoniniu orkestru (Städtisches Orchester) M.K.Čiurlionio, J.Karnavičiaus ir J.Pakalnio kūrinius V.Marijošius įrašė į plokšteles, bet, gaila, jos žuvo karo liepsnose.

O tikrasis V. Marijošiaus debiutas Kauno Valstybės teatre įvyko jau sugrįžus po Prahos studijų, kurios subrandino jo įvairiapusį muzikinį talentą ir, žinoma, kaip dirigentą, atkreipusį muzikalios Prahos visuomenės dėmesį. Tai įvyko 1938 metų spalio 15 dieną, kai Kauno teatro scenoje sužėrėjo Dž.Verdžio opera „Otelas“. Nuo tų metų V.Marijošius tapo šio teatro vyriausiuoju dirigentu ir meno vadovu, dirigavusiu beveik dvi dešimtis operų. Jo kūrybinę veiklą puošė ir simfoninių koncertų programos, kurias dirigavo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

V.Marijošius yra pasakojęs:
„...Gerai atsimenu tą dieną, kai, bolševikams užėjus, buvau atleistas iš pareigų. Iš laikraščio sužinojau, kad tuo pačiu metu buvo atleistas vyriausiasis režisierius Petras Oleka, kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis ir aš... Tuo metu ruošiausi simfoniniam koncertui radiofone. Tada ten dirbo toks ponas Juozas Banaitis, gana simpatiškas vyras. Kaune gyvenant, kaimynais buvome. Na, tai jis paskambino ir labai atsiprašinėdamas pasakė, kad ir į repeticiją radiofone nebeateičiau. Tokios buvo naujienos - iš operos pašalino ir kitur diriguoti nebeleidžia. Mane ne tik atleido, bet vieną dieną atėjęs policininkas pareikalavo, kad iki vakaro išvažiuočiau iš Kauno į tėvų gyvenamą vietą. Ištrėmė, vadinasi, iš Kauno į Radviliškį...“

Taigi, pats gyvenimas, artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai, V.Marijošiaus šeimai lėmė pasitraukimą į Vakarus, iš pradžių į Austriją, po to į Vokietiją, o iš ten - į JAV. Tas skaudžias akimirkas jis prisiminė: „Kai važiavome į Ameriką - plaukėme į nežinią. Žmona, apglėbusi vaikus, sakė: „Žiūrėkite, vaikai, netrukus išplauksime į Šiaurės jūrą. Mūsų laivas tolsta nuo Bremerhaveno. Pažvelkite į Europą paskutinį sykį“. Pasitraukiau į šalį, kad vaikai nematytų, ir nubraukiau ašarą...“

1948-aisiais pasiekęs JAV, V.Marijošius išliko lietuviškos muzikos puoselėtoju. 1970 metų rugsėjo 5 dieną Čikagos Orchestra Hall, jam diriguojant, įvyko M.K.Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ amerikietiškoji premjera, pareikalavusi nepaprastų pastangų, nes iš partitūros teko ruošti instrumentų partijas (tą darbą atliko J.Kreivėnas ir muzikos mokytoja G.Narienė, koncertu rūpinosi V.Radžius). O partitūroje buvo likę nemažai klaidų, kurias ruošdamas kūrinį pastebėjo V.Marijošius. V.Jakubėno žvilgsniu, V.Marijošiaus diriguojama „Jūra“ skambėjo „žymiai geriau“, nei Maskvoje išleistoje plokštelėje.

Amerikoje V. Marijošius iš pradžių sėkmingai darbavosi ne tik kaip vargonininkas, choro vadovas, bet ir pedagogas. 1962 metais tapęs Harfordo universiteto profesoriumi, dirigavo įvairių vietovių simfoniniams orkestrams. Bet svarbiausia - 1973-1976 metais jis buvo Čikagos Lietuvių operos meno vadovas, dirigavęs 6 operas (11 spektaklių). Tarp jų buvo Dž.Verdžio operos „Likimo galia“ ir „Kaukių balius“, G.Donicečio opera „Meilės eliksyras“, taip pat trys lietuvių kompozitorių vienaveiksmės operos - J.Kačinsko „Juodas laivas, J.Gaidelio „Gintaro šaly“ ir paties V. Marijošiaus vienaveiksmė opera „Priesaika“ pagal S.Santvaro libretą. Ar neverta būtų, kad ja susidomėtų ir Lietuvos muzikiniai teatrai? Juk ši opera - tai žvilgsnis į istorinę Lietuvos praeitį.

Beje, gyvendamas JAV, V.Marijošius taip pat rėmė ne vieną muzikinį projektą, norėjo, kad Lietuvos kompozitoriai sukurtų šio žanro opusų. 1995 m. kovo 28 dieną rašytame laiške jis guodėsi: „Kodėl mano projektas Kompozitorių sąjungoj taip lėtai slenka?“ Ir tęsė: „Apgailestauju, kad sklandžiai nepraėjo mano vienaveiksmių operų konkursas... Mano pagrindinė mintis buvo - leisti, kol aš gyvas, pasinaudoti Lietuvos muzikams krislelio inspiracijos galimybe ir naudingai užpildyti neaiškią politinę ir meninę padėtį krašte. Manau, keletas dolerinių skatikų tikrai praverstų kūrėjams jų kasdienoje, o jų sukurtos operos praturtintų Lietuvos operinį repertuarą. O gal tarp jų sukurtų operų atsiras pirma šiuolaikinė moderniška, kad ir vieno veiksmo opera?.. Žinoma, norėčiau taip pat, kad paaiškėtų ką yra sukūrę J.Bašinskas ir E.Strazdienė, kuriems yra išmokėta kaip paskata po 500 USD. Komisijai nutarus, kad jų kūriniai vertingi, būtų galima jiems išmokėti likusius numatytus dar po 500 USD. (Iš
E.Strazdienės iki šiol nesu girdėjęs nė žodžio)...“

1984-aisiais V. Marijošius buvo apdovanotas JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos muzikos premija. Gyvendamas toli nuo gimtinės, vis apie ją galvojo, sukūrė dainų, harmonizavo lietuvių liaudies dainų, kurios mūsų atlikėjams Lietuvoje, deja, nepasiekiamos, sunkiai surandamos. Kas turėtų susirūpinti šia problema? Gal Lietuvoje yra kokia kultūros institucija, kuriai visa tai turėtų rūpėti? O štai Amerika 2019-2020 metais yra paskelbusi Vytauto Marijošiaus (1911-1996) atminimo premiją, (American Prize) nepamiršusi jo reikšmingų darbų simfoninio dirigavimo srityje. Juk po metų minėsime jo gimimo 110-ąsias metines. Turime vilties apie jį laukti ir svaresnių darbų Lietuvos muzikiniame gyvenime, nors džiugina ir tai, kad 1992 metais žurnale „Krantai“ buvo suspėta paskelbti V.Marijošiaus pasakojimus, kad jau po jo mirties Ignacas Kislauskas užbaigė surašyti, suregistruoti (100 p.) visą jo kūrybinį palikimą, kuris leidžia matyti, kuo jis domėjosi, kuo gyveno, su kuo susirašinėjo ar kitaip bendravo. Tai begaliniai didžiulis darbas, leidžiantis suvokti šią įžymią ir nepaprastai jautrią asmenybę, brangią ne tik Lietuvos operos kelyje.