LDK laikų riteriai šiuolaikinėje Lietuvoje

- Papasakokite apie šį klubą. Kaip, kada ir dėl ko jis buvo įkurtas?

- Tokį klubą sumanėme įkurti dėl to, kad labai žavėjo riterių kovos, daugėjo istorinės tematikos renginių Lietuvoje. Mūsų klubas veiklą pradėjo 2006 metais ir pradžioje jis vadinosi „Kauno Karališkoji Gvardija“ ir rekonstravo 1415 metais Anglijoje vykusį Aženkūro mūšį. Šis mūšis buvo garsus tuo, kad nedidelis skaičius labai gerai treniruotų anglų lankininkų sugebėjo nugalėti šarvuotą profesionalių riterių prancūzų kariuomenę.

- Kas paskatino grįžti prie Lietuvos istorijos?

- Kaip tik 2010 metais buvo švenčiamas 600 metų Žalgirio mūšio jubiliejus – tai tikriausiai mus stipriai paskatino, buvo stimulas prisiminti savo istoriją. Lenkijoje, Griunvaldo lauke, kasmet vyksta Žalgirio mūšio inscenizacija ir ten suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio, tai įspūdinga. Taigi 2010 metais keitėsi klubo rekonstrukcijos kryptis ir buvo pereita arčiau mūsų šaknų, prie LDK istorijos. Pradėjome rekonstruoti XIV a. pab. ir XV a. pr. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karius. Pirmiausia buvome pasirinkę Aženkūro mūšio rekonstrukciją dėl to, kad anglai turi labai daug archeologinių, rašytinių šaltinių, manuskriptų, paveikslų, padedančių gerokai lengviau rekonstruoti tą istorinį metą. O Lietuva tokios gausios medžiagos istorinėms rekonstrukcijoms neturi. Domintis Lietuvos istorija, medžiagą reikia rankioti po gabaliuką ir formuoti lyg dėlionę. Taigi įgavę žinių ir išbandę kitos šalies istorijos rekonstravimą nusprendėme, kad nereikia eiti lengvesniu keliu, reikia gilintis į savo šalies istoriją.

- Kodėl buvo pasirinkta atkurti būtent Vytauto Didžiojo Lietuvos valdymo laikotarpį? Kuo jis jus sužavėjo?

- Vytauto Didžiojo valdymo laikotarpį galima pavadinti Lietuvos aukso amžiumi. Tuo metu buvo pasiekti didžiausi teritoriniai laimėjimai, laimėtas didžiausias Žalgirio mūšis, bet skausmingai nusileista totoriams prie Vorsklos. Tai yra labai įdomus ir dinamiškas laikotarpis, kuris rekonstrukcine prasme kartais yra ganėtinai prieštaringas. Mūsų šalyje buvo galima rasti tiek vakarų krikščioniškosios, tiek rytų musulmoniškos, tiek vietinės pagoniškos kultūros elementų. Tiesa, kartais tarp istorikų vyksta šioks toks šaltinių nepasidalijimas ir konstruktyvus ginčas, nes yra šaltinių, kuriuos savinasi ir kitos tautos, mūsų šalies, LDK istoriją įsivaizduojančios visai kitaip.

- Patys gaminate šarvus, siuvate kostiumus?

- Mes daug ką gaminame patys, nes pirkti yra, švelniai tariant, brangoka. Turime rankas ir galvą ant pečių, tad pasidomėję, išstudijavę, kokie turi būti šarvai ir kostiumai, juos bandome pasigaminti. Tačiau tai, ko patiems pasigaminti neįmanoma, taupome ir perkame arba ieškome patyrusių meistrų, kurie mums pagamintų. Visa mūsų klubo pirmoji šarvuotė, išskyrus šalmus, buvo gaminta pačių rankomis. Žinoma, galbūt mūsų šarvai nebuvo tokie gražūs, kaip kad juos pagamintų daug metų dirbantis kalvis, tačiau pastaruoju metu gana aktyviai atnaujiname savo šarvuotę bei ginkluotę, kuri jau yra daug aukštesnio lygio kokybės bei estetikos atžvilgiu.

Geri, tikri šarvai yra daromi iš grūdinto metalo, kuris nelinksta nuo stiprių smūgių, o jei ir sulinksta, grįžta į savo formą. Ir jie yra lengvesni, tvirtesni, daromi iš plonesnio metalo. Mūsų šarvai buvo sunkūs ir metalas linkdavo, tad reikėjo jį naudoti storesnį, o tai reiškia, kad šarvai buvo tikrai sunkūs, kartais svėrė net virš 30 kg. Užsivilkus šarvus jaučiasi kiekvienas 100 gramų, o su tais šarvais dar tenka ir kelias valandas palakstyti, kovoti turnyruose. Dabartinius, grūdintus šarvus stengiamės palengvinti iki 20-25 kg.

- Ar stengiatės atkurti autentišką LDK karių aprangą?

- Lietuvoje mažai informacijos apie karių aprangą ir ji dažnai gali klaidinti. LDK buvo daugiakultūrė valstybė, buvo Vakarų įtakos, totoriai bei rusėnai turėjo dar kitokią aprangą ir šarvuotę, tad galime rinktis, kokią aprangą, kokią šarvuotę iš tų laikų atkurti. Šiuo metu mūsų klube dominuoja vakarietiškas šarvuotės modelis, atkuriame Lietuvos didikų, artimiausių Vytauto Didžiojo aplinkos žmonių šarvuotę. Atkurti LDK drabužius, o ne šarvus yra gerokai pigiau ir paprasčiau. Žinoma, tam naudojame 100 proc. vilną, liną, kailius. Rūbus taip pat bandome siūti patys, kai kurios merginos moka siūti senovine technologija, rankomis, ir joms puikiai sekasi.

- Jūsų klubas dalyvauja riterių pasirodymuose, kituose renginiuose. Kas kiek laiko, kokiomis progomis, kur jie vyksta?

- Lietuvoje, Kaune dalyvaujame „Hanza“ dienose, Alytuje vykstančiame senųjų amatų, archajinės muzikos ir karybos festivalyje „Jotvos vartai“, Medininkų ir Trakų pilyje organizuojamuose renginiuose. Iš tikrųjų visi renginiai būna orientuoti į kokį nors konkretų istorinį laikotarpį, tai mes stengiamės dalyvauti tuose renginiuose, kurie atitinka mūsų klubo rekonstruojamą laikotarpį. Istorinė rekonstrukcija Lietuvoje skirstoma į kelis teorinius laikotarpius: ankstyvieji viduramžiai (baltai, vikingai), vėlyvieji viduramžiai, napoleonistų laikotarpis, I ir II pasaulinių karų ir partizaninio karo. Mūsų klubas „LDK Varčiai“ rekonstruoja vėlyvųjų viduramžių laikus.

- Klube daugiau vyrų, ar pritraukiate ir mylinčių savą istoriją moterų? Kuo sudominate narius?

- Daugiau vyriška auditorija, moterų trūkumas, tačiau apskritai tai yra daugiau jaunimas. Turime vos porą vyresnių narių. Šiuo metu, deja, turime vos tris merginas, ir panašu, kad nagingos, darbščios, istorija besidominčios merginos jau tampa retenybe. Tačiau klubo veikloje visi renkasi tas sritis, kurios arčiau širdies. Merginos dažniau renkasi šokius, vaikinai nori būti lankininkais, kariais, kas nori, gali mokytis kaligrafijos ir išmokti rašyti senovišku gotišku šriftu. Kartais juokaujame, kad galima ir elgetą rekonstruoti, – sąnaudos drabužiams bus minimalios, tik per festivalius vargu ar patiks sėdėti patvoryje.

- Kas gali prisijungti prie klubo?

- Gali prisijungti visi norintys. Dažniausiai žmogui, norinčiam tapti klubo „LDK Varčiai“ nariu, mes duodame tam tikrą informacijos paketą ir kokį mėnesį pasiskaityti, kad jis gautų teorinius pagrindus apie viduramžius. Paskui darome mini egzaminą, paklausinėjame esminių dalykų ir žiūrime, kiek žmogus yra motyvuotas, ar tikrai domisi. Visuomet svarbiausia yra motyvacija ir iniciatyva. Galų gale žmogus turi suprasti, kad šis istorinės rekonstrukcijos hobis nėra pigus. Tiek šarvai, tiek rūbai kainuoja, tiek jų pirkimas, tiek medžiagos gamybai savo rankomis.
 

Vytauto Didžiojo naujovės LDK

Vytautas Didysis buvo novatorius, atnešęs daug naujovių iš Vakarų. Viena tų naujovių buvo krikščionybė, Lietuvos, žemaičių krikštas, plėtojosi rašto kultūra – Vytauto dvare buvo lotyniškoji raštinė bei rusėniškoji raštinė, nes lietuviai savo rašto dar neturėjo, tad kanceliarijoje buvo naudojamos šios dvi kalbos. „Vytauto laikais buvo ne tik gynybiniai rūmai, bet reprezentaciniai, kuriuose dažniau rezidavo valdovas, jie buvo daugiau puošiami. LDK laikais gynybiniuose įtvirtinimuose vis labiau plito mūro architektūra. Trakų salos pilis pradėta statyti dar Kęstučio, Vytauto tėvo, tačiau Vytautas ją labai puoselėjo“, - pasakojo E. Vasiljevas.

Dar viena iš naujovių - pradėta riteriškosios kultūros plėtra, kai 1413 m. buvo pasirašyta Horodlės unija su Lenkijos karalyste. Po jos 47 Lietuvos bajorų giminės perėmė lenkiškus herbus ir garbės kodeksus, kurie jau ne vieną šimtmetį gyvavo Vakarų Europoje, o mūsų šalyje ir į rytus jie buvo šiek tiek kitokie. Vykstanti europeizacija vedė į rašytinės teisės atsiradimą, nes iki tol vyravo tradicinė paprotinė teisė.

Riterių kovos

Buhurtai – komandinės kovos, kuriose gali kautis penki kariai prieš penkis, užsienyje tokios kovos rengiamos ir komandomis dvidešimt vienas pries dvidešimt vieną. Bet Lietuvoje tiek kovotojų surinkti būtų sunku. Tarptautiniuose festivaliuose buhurtų metu gali kautis ir šimtas riterių prieš šimtą. Tuomet jau būna kuriama taktika, strategija, vyksta apgalvota kova. Buhurtai yra senas turnyrinis pavadinimas, nes Europoje buvo tokia treniruočių metodika, kai riteriai išeina kautis, treniruotis su visa ekipuote, tačiau ginklai nebūdavo aštrūs. Tačiau komandinėse kovose reikia kovoti tol, kol pastovi ant kojų, tai yra kol kovotojas trimis kūno taškais nepaliečia žemės, pavyzdžiui, keliais ir viena ranka. Jeigu atsiremi, vadinasi, tu jau užmuštas ir nebegali keltis nuo žemės. Tokiose kovose galima beveik viskas, išskyrus kelis dalykus: smaugimą, tiesioginį dūrimą ginklu ir spyrį į tarpukojį arba vidinę kelio pusę, nes gali lengvai išnirti sąnarys. Galimi spyriai, bei itin efektyvūs smūgiai skydo briauna.

Turnyras vienas prieš vieną. Šioje kovoje yra visa taškų sistema, o taškus teisėjai skiria už pataikymus kalaviju priešininkui. Laimi tas, kuris surenka daugiau taškų. Skirtingai nei buhurtuose, čia jau nebereikia saugoti savo nugaros.

Masinės mūšių inscenizacijos – tai jau panašiau į žaidimą. Tokios inscenizacijos dažnai rengiamos kokiems nors istoriniams mūšiams paminėti, kaip Žalgirio mūšis. Tuo metu į kovos lauką išeina koks tūkstantis žmonių, yra raiteliai, patrankos, lankininkai ir kiti. Tik čia jau nėra rimtos kovos, tai panašiau į vaidinimą. Siekiant nugalėti priešą tereikia atlikti savo vaidmenį. Jeigu žmogus vaidina kryžiuotį, tai jis žino, kad bus nukautas, nes tokia ir buvo mūšio eiga, tad kryžiuotis pasiduoda tada, kai to reikalauja scenarijus. Tai yra didelis šou, kurį smagu ne tik žiūrėti, bet ir dalyvauti.

Šalmai iš Milano Vytautui Didžiajam

Yra šaltinių, kad Vytautas Didysis prieš Žalgirio mūšį iš garsios Milano kalvės buvo užsakęs 14 šalmų. Profesionaliai pagaminti vakarietiškų madų šarvai tais laikais buvo prieinami tik bajorams, didikams, kurie galėjo sau tai leisti, nes buvo beprotiškai brangu. Įsigyti pilną lakštinę šarvuotę bei gerą kovos žirgą anais laikais kainavo tiek, kiek dabar mums kainuotų įsigyti tanką. O ir smogiamoji jėga mūšyje panaši. Žemesnio rango kariai tenkinosi daugiau vietinės gamybos produktais, o skurdžiausi šarvų nedėvėjo visai – juk pagrindinis šarvas ilgus šimtmečius buvo skydas. Juos dar ir dabar naudoja specialiosios karinės bei policijos pajėgos.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Laisvalaikis“