Laimingas M.Tveno gyvenimas

- Prozininkas gimė rudens dieną, kai virš mūsų planetos praskriejo Halio kometa. Neįtikėtinai sutapus aplinkybėms, antrąjį kartą kometa buvo matoma kaip tik rašytojo mirties dieną.

- Heklberio Fino prototipu tapo 4 metais už M.Tveną vyresnis berniukas Tomas Blankenšilas, su kuriuo jis draugavo vaikystėje.

- M.Tvenas domėjosi mokslu ir artimai draugavo su genialiu fiziku Nikola Tesla.

- Rašytojas paragavo ir išradėjo duonos - gavo tris patentus. Pavyzdžiui, jis išrado lipnius bloknotų lapus.

- Rašytojas buvo masonų ložės „Šiaurės žvaigždė" narys.

- Būdamas gyvas, neleido publikuoti kai kurių savo kūrinių.

- Markas Tvenas turėjo du didelius pomėgius - jis daug rūkė ir mėgo žaisti bliliardą.

- M.Tveno mėgstamas literatūrinis peronažas buvo Šerlokas Holmsas.

- Rašytojas labai mylėjo kates, namuose jų visada gyvendavo keletas, o vardus joms sugalvodavo su jam būdingu humoru, pavyzdžiui, Plepė, Belzebubas ir Zoroastra.

- M.Tvenas buvo labai linksmas žmogus. Lengvai susieidavo su žmonėmis, mėgo keliauti, vertino smagius pokštus ir subtilų humorą, taip neleisdamas gyvenimo bėdoms jo palaužti.

Trisdešimt penkeri M.Tveno laimės metai

Savo išrinktąją Oliviją Markas Tvenas pamilo iš pirmo žvilgsnio ir, kaip paaiškėjo, visam gyvenimui. Nors tą akimirką, kai jie pirmą kartą pamatė vienas kitą, niekas ir įsivaizduoti negalėjo netinkamesnės poros kurti šeimai. Markas Tvenas ir Olivija Lengdon buvo tokie skirtingi, kad jų meilės perspektyvos atrodė labai abejotinos. Ir vis dėlto jie drauge įveikė daugybę sunkumų ir susituokę kartu nugyveno beveik 35 laimingus metus.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Jie, Semiuelis Lenghornas Klemensas (Samuel Langhorne Clemens - tai tikrasis rašytojo vardas) ir Olivija Lengdon (Olivia Langdon) galėjo niekada ir nesusitikti. Jie buvo pernelyg skirtingi: vaikinas iš neturtingos šeimos, per anksti išmokęs gerti, rūkyti ir keiktis, ir pamaldi, puikiai išsilavinusi mergina. Jos tėvai buvo labai pažangūs žmonės, pasisakė už tai, kad moterys galėtų gauti išsilavinimą, ir buvo vergovės, bet kokių jos apraiškų, priešininkai. Olivija buvo trapi ir liguista mergaitė, kartą, nevykusiai nugriuvusi ant ledo, ji lovoje praleido dvejus metus. Vis dėlto, rimtai dirbusi namuose su repetitoriais, paskui ji mokėsi Terstono moterų gimnazijoje ir Elmiros moterų koledže. Semiuelis Klemensas, gimęs neturtingoje šeimoje, dirbo nuo jaunų dienų ir pats užsidirbdavo duonai: dirbo spaustuvininko mokiniu ir šachtininku, vėliau locmanu ir aistringai svajojo praturtėti, radęs brangiųjų metalų klodą. Bet iki 30-ies jis jau užsikrėtė rašymo virusu, o rašytojo karjerą pradėjo nuo trumpų, aktualių, satyrinių straipsnelių laikraštyje, kai dirbo tekstų rinkėju.

Pirmieji šlovės spinduliai nušvietė Semiuelį Klemensą, kai 1865 m. lakpkriščio 18 d. Niujorko spaudoje buvo publikuotas jo apsakymas „Garsioji šokinėjanti varlė iš Kalaveraso apygardos". Kelionė į Europą ir Artimuosius Rytus laivu „Quaker City" įkvėpė S.Klemensą parašyti XIX a. bestselerį „The Innocents Abroad" ir karštus rašytojo jausmus Čarlzo Lengdono, su kuriuo susipažino ir susidraugavo per 5 mėnesius trukusią kelionę, seseriai. Kartą Čarlzas parodė draugui Olivijos nuotrauką, ir vėliau rašytojas tvirtino, kad tai neva buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui. Todėl Markas Tvenas grįžęs į JAV su malonumu priėmė Čarlzo pasiūlymą susipažinti su jo šeima.

Ilgas kelias į laimę

Susipažinęs su Olivija, Markas Tvenas jau po kelių dienų jai pasipiršo, bet sulaukė ryžtingo neigiamo atsakymo. Olivija pareiškė, kad negali jo mylėti ir nemylės, bet išsikėlė sau tikslą naująjį pažįstamą padaryti geru krikščioniu. Į tai rašytojas atsakė: ji sulauks sėkmės, bet savo valia išsikas santuokos duobę ir į ją įkris. Aišku, Olivija su tuo nesutiko, bet vis dėlto pasiūlė jam susirašinėti, kaip broliui su seseria. Jau kitą dieną po išsiskyrimo M.Tvenas parašė jai pirmąjį laišką, o paskui 17 mėnesių rašė kasdien ir nusiuntė jai per 180 laiškų. Viename iš jų jis rašė, kad jaučiasi laimingas turėdamas galimybę kada panorėjęs siuntinėti jai laiškus, ir prisipažino mylintis „geriausią merginą pasaulyje". Jis parinkdavo gražius žodžius, o paskui skaitydavo, ką parašęs, ir jie jam atrodydavo kvaili, bet jis nedrįso laiškų perrašinėti, nes davė Olivijai žodį niekada neplėšyti jau parašytų laiškų, siųsti juos netaisytus.

Merginos tėvai skeptiškai vertino perspektyvą gauti tokį žentą kaip Markas Tvenas. Bet M.Tvenas, būdamas sąžiningas žmogus, ir pats pripažino savo nuodėmes. Be to, jis iš visų jėgų stengėsi pasitaisyti: laikinai atsisakė alkoholio ir net ėmė reguliariai lankytis bažnyčioje.

Ir vis dėlto Semiueliui Klemensui pavyko įveikti visas kliūtis pakeliui į laimę. Jis sugebėjo pelnyti Olivijos tėvo Dž.Lengdono palankumą ir užkariavo pačios Olivijos širdį. Per pirmą pasimatymą jis nusivedė mylimąją į Čarlzo Dikenso (Charles Dickens) paskaitą, o ji pradėjo jam siuntinėti Henrio Vordo Bičerio (Henry Ward Beecher) pamokslų kopijas.

Laiminga santuoka

1869 m. vasarį įsimylėjėliai paskelbė apie sužadėtuves, o po metų tapo vyru ir žmona. Marko Tveno nuostabai, uošvis po vestuvių padovanojo namą Bufale su visais tarnais ir dar dukters vyrui suteikė paskolą, kad šis galėtų įsigyti vietos laikraščio akcijų. Netrukus pasirodė jo knyga „The Innocents Abroad" ir Markas Tvenas išgarsėjo ir net praturtėjo.

Sutuoktiniai drauge nugyveno 34 laimingus metus. Tiesa, per tą laiką likimas ne kartą siuntė jiems išmėginimų. Netrukus po vestuvių nuo onkologinės ligos mirė Olivijos tėvas, jų pirmagimis gimė neišnešiotas ir po pusantrų metų mirė nuo difterijos. Jų dukra Siuzi 24-erių mirė nuo meningito, o Džin - nuo epilepsijos, kai jai buvo 29-eri. Tik Klara išgyveno, ištekėjo už muzikanto ir sulaukė 88 metų.

Kiek rašytojui Markui Tvenui sekėsi, tiek Semiueliui Klemensui nesisekė finansiškai. Jis pinigus investuodavo į abejotinus projektus ir juos vis prarasdavo, iš investicijų negaudamas net menkiausio pelno. Vis dėlto sutuoktiniams jų darnių santykių būtų galėjusi pavydėti ne viena pora. Markas Tvenas žmonai perleido dalies savo kūrinių autorines teises, kad kreditoriai negalėtų į jas pretenduoti. Olivija buvo ne tik rašytojo žmona ir jo vaikų motina, bet ir tapo jo padėjėja, visų jo rankraščių korektore ir redaktore. Markas Tvenas manė, kad be jos niekada nebūtų parašęs svarbiausių savo kūrinių. Jis prisipažindavo: prieš tapdamas Olivijos vyru jis nerašė rimtų kūrinių, todėl kiekvienos naujos knygos pasirodymas - neabejotinas žmonos nuopelnas. Olivija vyrui garsiai skaitydavo jo paties kūrinius ir užlenkdavo kamputį kiekvieno puslapio, kurį, jos nuomone, dar reikėjo pataisyti. Kai kada Markas Tvenas specialiai į rankraštį įrašydavo ką nors, kas Olivijai tikrai nepatiktų. Tiesiog jam labai patikdavo stebėti jos reakciją.

Visus santuokos metus Markas Tvenas ir Olivija Lengdon buvo ištikimi vienas kitam. Jiems nė karto neteko pasigailėti, kad kadaise tapo vyru ir žmona. Olivija mirė 1904 m., Markas Tvenas ją pergyveno šešeriais metais. Paskutiniais gyvenimo metais rašytojas rašė savo biografiją, o apie jo emocinę būseną galima spręsti iš vieno M.Tveno kūrinio ištraukos: Adomas, stovėdamas prie Ievos kapo, ištaria: „Visur, kur buvo ji, buvo Rojus..."