Sukrėtė brolio netektis

„Dažniausiai laiką leisdavau su vyresniuoju broliu iš pirmosios tėčio santuokos. Su juo dažnai grumdavomės, aš pralaimėdavau, bet visuomet svajojau, kad kai užaugsiu, aš tikrai savo brolį nugalėsiu. Tačiau gyvenimas pasisuko visiškai kitaip. Dar būdamas vaikas, mano brolis paskendo ir man tai buvo didžiulė netektis, sujaukusi gyvenimą“, – prisimena skaudų gyvenimo momentą žinomas sportininkas.

Netekęs brolio Sergejus darė tai, kas pavojingiausia – ėmė gatvėje ieškoti to autoriteto, į kurį galėtų atsiremti, žmogaus, kuris pastūmėtų siekti kažko gyvenime. Stengėsi pritapti prie kompanijų, įtikti kitiems, ypač vyresniems draugams. Deja, rasdavo ne pačius geriausius ir tinkamiausius pavyzdžius, buvo nuėjęs klystkeliais.

Kikboksą atrado ne iš karto

„Būdamas 15 metų, kai su draugais eilinį kartą praleidinėdami pamokas trynėmės po rajoną, pro langą viename darželyje pamatėme kabančią bokso kriaušę. Pamanėm, kad ten kovos menų treniruotės vyksta, nuėjom pažiūrėti, o ten radom sunkiosios atletikos salę. Būtent joje sutikau savo pirmąjį trenerį. Treneris Viktoras man papasakojo, kas iš tiesų yra sportas, kas yra sportininkas, kas yra tikslai, kaip jų pasiekti ir kaip tie pasiekimai džiugina“, –  pirmąją rimtesnę pažintį su sportu prisimena Sergejus.

Savo, kaip sportininko, kelią pradėjęs nuo sunkiosios atletikos, vėliau Sergejus suprato, kad didelių pasiekimų sunkiosios atletikos srityje neiškovos, jautė, jog atėjo laikas naujam etapui.

„Kovos menai man imponavo visą gyvenimą nuo pat vaikystės – aš juk vaikystėje svajojau vieną dieną nugalėti savo brolį – tačiau vis tiek trūko pasitikėjimo savo jėgomis. Vienas draugas lankė kikboksą, nuėjau su juo drauge į treniruotę ir jau iš ten nebeišėjau“, – pasakoja Sergejus apie savo didžiųjų pasiekimų pradžią. 

Sportas padėjo nenueiti klystkeliais

„Kai sportas atėjo į mano gyvenimą, supratau, kad aš savyje turiu daug daugiau, negu turi mano draugai, kurių dėmesio ir draugijos aš siekiau. Pamačiau, kad ir aš valios turiu daugiau, ir užsispyrimo, ir darbštumo“, – dalijasi žinomas sportininkas.

Pradėjęs rimtai sportuoti, Sergejus suprato, kad senieji jo draugai nebuvo tokie jau sektini pavyzdžiai: „Didysis lūžis įvyko pradėjus dalyvauti varžybose, kai apie mano pergales ėmė rašyti laikraščiai. Tada pamačiau, kad žmonės, kurių dėmesio aš siekiau, mane iš tolo patys kviečia, pirmi tiesia ranką sveikintis – nori būti mano draugai. Tik tada jau aš nebenorėjau. Mačiau, kad mano draugų kelias niekur neveda, pasirinkau sunkesnį – sportininko kelią. Atsispyriau visoms pagundoms ir paskyriau sportui visą gyvenimą.“

Svarbiausia – sportas ir šeima

„Kai ieškojau savo kelio, į žinomus sportininkus žiūrėjau su pavydu. Galvodavau, kad man to pasiekti yra neįmanoma. Svajojau bent nusifotografuoti su jais ir tai jau būtų buvęs didžiulis laimėjimas bei pasiekimas“, – pasakoja S. Maslobojevas.

„Kai ieškojau sau pavyzdžio, kai daug kartų buvau nuklydęs ir padaręs labai nemalonių klaidų, kartą daviau sau žodį, kad užaugęs aš noriu įrodyti, jog galiu daugiau, nei iš manęs tikimasi, noriu tapti pavyzdžiu kitiems jauniems pasiklydusiems žmonėms. 

Gimus pirmajam sūnui, kuriam dabar penkeri su puse, ir vėliau antrajam, kuriam vos penki mėnesiai, mano kelias pradėjo siaurėti, nebenoriu užčiuopti viso pasaulio, man svarbu, kad mano sūnūs ir mano šeima galėtų manimi didžiuotis. Savo gyvenimą skiriu sportui ir šeimai bei džiaugiuosi, jeigu mano pavyzdys gali įkvėpti kitus vaikus“, – pokalbį baigia ir pas mylimą šeimą išskuba Sergejus.

Daugiau įkvepiančių istorijų jums papasakosime organizacijos „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte kovo 20 d. 19 val. per LNK televiziją.