Kokia instrukcija naudotis, norint tapti žvaigžde?

- Kaip manote, ar egzistuoja instrukcija, kuria pasinaudojęs žmogus galėtų tapti žvaigžde?

- Čia reikalingi labai geri prodiuseriai. Iš esmės Vakaruose taip yra daroma. Dažnai su prodiuserių pagalba būna sudaromos reklaminės sutartys, sukuriamos viešinimo strategijos ir vidutinybės tampa žvaigždėmis. Bet pažiūrėkite, kaip su jomis yra bendraujama. Eteryje joms duoda du, tris sakinius pasakyti, o paskui nutraukia. O kodėl taip daroma? Kodėl leidžiama tik taip trumpai kalbėti? O todėl, kad jos pradės kalbėti nesąmones. Dauguma jų gyvenime nėra perskaitę nė vienos knygos. Jos nieko nestudijavo. Turi tik gerą figūrą, išvaizdos privalumus ir su tuo padaro karjerą.

- Žvaigždės daro įtaką publikai?

- Žinoma. Parodyk šešiolikos metų vaikams Andželiną Džoli, tai tie šešiolikmečiai nualps. Jie žiūri, kokiais drabužiais rengiasi žvaigždė, kaip elgiasi. Bet tai nėra gerai, nes žvaigždžių sekėjai praranda savąjį „aš“. Ir tai yra baisu. Aišku, iš žvaigždžių kulto išaugama, bet kiti į tai įklimpsta visam gyvenimui. Pažiūrėkite, 40 metų moteriškė rengiasi kaip kino žvaigždė. Tai yra blogai. Žmogus praranda savąjį ego, savąjį „aš“, netampa asmenybe. O žmogus, netapęs asmenybe, nieko nesukurs. Tik visada mėgdžios, nes yra nekritiškas. Jis yra tik sekėjas.

Pavyzdžiui, yra ubagų rengimosi stilius, tai jo sekėjai vaikšto suplyšusiais džinsais. Arba yra mada apsipaišyti kūną tatuiruotėmis, tai kone prestižas, bet iš esmės kūno paišymas yra kalėjimo menas. Juk apsipaišai tai visam gyvenimui. Prisimenu, buvo mada Staliną tatuiruotis ant krūtinės, bet vėliau tiems, kurie turėjo tokias tatuiruotes, buvo labai gėda. Jie pliaže su marškinėliais sėdėdavo.

- Kodėl žmonės turi tokį norą kopijuoti televizijos žvaigždes? Iš kur jis kyla?

- Per televizorių ekranus mums kišamos žvaigždės, kurios iš tiesų niekuo nepasižymi. Nebent tuo, kad jų veidai be raukšlių ir jie gražiai apsirengę. Jų veidai įtempti, veido oda kaip pergamentas, bet šimtai žiūri televiziją ir irgi nori taip atrodyti. Visi nori būti žvaigždėmis, tačiau iš tiesų tos žvaigždės nepasižymi dideliais talentais. Gal gerai šoka ar dainuoja, bet jų intelekto lygis dažniausiai nebūna aukštas. Ir tais žmonėmis naudojamasi. Paprasčiausiai jie to nesupranta. Pažiūrėkite, ką galima geriausiai pateikti. Kokią nors tuštutę. Pakiša, ji pasimaivo, akis pavarto, papais padrebina, apie ją laikraščiai parašo ir visi alpsta nuo to, kokia tai didelė žvaigždė. Bet ta žvaigždė paskui dingsta. Jos nebelieka.

Pažiūrėkite į tokius projektus kaip „Šok su manimi“ ar „Žvaigždžių duetai“. Ten nuolatos tas vyksta. Ir ten svarbiausia yra ne tai, kaip dalyviai šoka ir dainuoja, o svarbiausia, kaip jų pasirodymus komentuoja komisija. Komisija dešimt minučių aiškina, kaip projekto dalyvis dainavo, koks tas žmogus durnas arba gražus. Pauliukaitis arba Smoriginas ten tyčiojasi iš visų.

- Tai iš tiesų patinka žiūrovams ar tik televizijos mano, kad taip yra?

- Ir televizija kuria žiūrovus, ir žiūrovai televiziją. Žmonės žiūri tas laidas. Ir kuo laida prastesnė, kuo banalesnė, kuo durnesnė, tuo daugiau žiūrovų sulaukia. Pasirodo, žiūrovams patinka, kai iš projektų dalyvių tyčiojamasi. Projekto komisijos narys sako, kad projekto dalyvė apsirengusi kaip šmėkla. Bet ar taip galima sakyti apie moterį? Juk ne pagal rūbą reikėtų spręsti, ar atlikėjas gražiai dainuoja, ar ne. O paskui girdime pranešimus apie tai, kad vaikai mušami, skandinami šuliniuose, kad vyksta nuolatinės patyčios mokyklose...

- Kaip išeiti iš tokio užburto rato?

- Tegul televizijos rodo sportą, renginius, pasakoja apie literatūrą. Aišku, reikia ir popso, bet jis turi būti kokybiškas. Apskritai gaila, kad literatūra, knygos, poezija prarado įtaką ir šią vietą užėmė kičas. Televizijoje nėra didelio turinio, prasmės. Sekmadienio evangelijos niekas nežiūri, visi domisi politikų meilės romanais ir jų kailiniais. Taip daroma, kad būtų gauti aukšti reitingai, reklama. Ir tai yra baisu.

Aš labiausiai norėčiau gyventi valstybėje, kur visi skaito knygas. Kad skaitymas taptų nauju mūsų alkoholiu. Deja, pas mus knygų neskaito, poezijos tiražai - du, trys šimtai vienetų. Romanų - 1000 ar 1500, o Radžio dainų albumų tiražai siekia 300 ar 400 tūkst. egzempliorių. Vadinasi, čia turi būti tam tikra valstybės politika. Valstybė turi finansuoti rimtų projektų kūrimą, literatūros vertimus. Kitaip ir toliau taip nykiai atrodysime Europos kontekste.

Parengta pagal priedą „TV publika"