Keisčiausia XX a. sąjunga: Ž.P.Sartras ir S.de Bovuar

Studentiška meilė

1929 metais, kai Sorbonos menų fakultete susipažino Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras, niekas nebūtų ryžęsis šią porą pavadinti idealia. Elegantiška ir liekna Simona buvo tikra neišvaizdaus Žano Polio priešingybė. Bet kokios tai turėjo reikšmės, jeigu ji jame įžvelgė savo antrininką - sutapo jų mintys, skoniai, troškimai ir net pojūčiai.

Filosofijos konkurse, pagal kurio rezultatus būdavo sudaromas Prancūzijos studentų reitingas, Ž.P.Sartras užėmė pirmąją vietą, o S.de Bovuar - antrąją. Jie buvo vienas kito verti varžovai, tapo bendraminčiais ir lygiateisiais bendražygiais. Jie sąmoningai vengė laikytis visuotinai priimtų normų, o paskui vietoj tradicinės santuokos pasirašė „Meilės manifestą", savotišką sutartį, nusakiusią jų santykius.

Pagal „Manifestą" jie vienas kitam pasižadėjo intelektualinę ištikimybę, bet fiziškai likti laisvi nuo įsipareigojimų. Kiekvienas gavo teisę rinktis draugus ir drauges kūniškiems malonumams, bet kartu įsipareigojo likti visiškai atviri su savo antrąja puse kūryboje, mintyse ir intymiame gyvenime. Atrodo, kad tokios taisyklės abiem atrodė daug svaresnė santykių išlaikymo garantija už banalias tuoktuves.

Išmėginimas išsiskyrimu

Diplomai buvo gauti, o paskui Simona išvyko į Ruaną, o Žanas Polis - Havrą, kur abu pradėjo dėstytojauti. Juos jungiančiu ryšiu tapo laiškai, kuriuose jiedu išsamiai aprašinėdavo kiekvieną savo dieną, savo jausmus ir mintis, troškimus ir svajones. Įprotis laiškais diskutuoti su pašnekovu niekur nedingo ir vėliau, kai pora apsigyveno tame pačiame mieste.

Ž.P.Sartras prisipažindavo bijantis prarasti Simoną, bet tuo pačiu metu visiškai nesistengė riboti savo seksualinių troškimų. Be to, ryšio su ja tvirtumas ir „saugumas" gąsdino laisvę mylintį Ž.P.Sartrą. Jam atrodė: pernelyg tvirti santykiai reiškia pernelyg didelę kontrolę, vadinasi - juose nėra laisvės.

Filosofinė sąjunga

Simona de Bovuar ir Žanas Polis Sartras, nepasiekę visiškos harmonijos intymiame gyvenime, pradėjo ją įvairinti naujais pojūčiais, į savo miegamuosius kviesdami trečiuosius asmenis. Iš jų buvo tikimasi ne tik lovos malonumų, bet ir tokios pačios, kaip dviejų filosofų, pasaulėžiūros ir požiūrio į meilę. Kelerius metus juos abu nuo nuobodulio gelbėjo Olga Kazakevič, vėliau į „šeimos draugų" ratą buvo priimta ir Olgos sesuo Vanda, vėliau pasirodydavo naujų merginų ir vaikinų.

Nuo 1938 m. Ž.P.Sartras ir S.de Bovuar gyveno Paryžiuje, bet jiems į galvą net neatėjo mintis įsikurti viename bute ar dviese viename viešbučio numeryje. Atskiri numeriai viešbutyje „Mistral" jiems padėjo neriboti vienas kito laisvės, juolab didžiąją laiko dalį jie praleisdavo kavinėje, kur ne tik pietaudavo, bet ir dirbdavo, mąstydavo, diskutuodavo. Sutuoktiniai (jei taip galima pavadinti šią sąjungą) būtinai pasakodavo vienas kitam, kaip ir su kuo leidžia laiką, nesivaržydami intymiausių smulkmenų. Tai jiems atrodė laisvė nuo prietarų, taip jie įsivaizdavo vykdantys jų pačių nustatytą sutarties punktą - abipusis visiškas pasitikėjimas ir atvirumas.

Kai per Antrąjį pasaulinį karą Ž.P.Sartras buvo pašauktas į kariuomenę, S.de Bovuar prisiėmė šeimos galvos pareigas. Ji padėdavo Olgai ir Vandai, pergyveno dėl Žako Lorano Bosto (Jacques Laurent Bost), Olgos ir pačios Simonos mylimojo. O po karo buvo išleisti Ž.P.Sartro ir S.de Bovuar veikalai, abiem pelnę pasaulinę šlovę ir „minčių valdovų" reputaciją.

Šios filosofų sąjungos nesugriovė abipusė neištikimybė, nes ji nebuvo laikoma išdavyste. Viskas vyko vien tik pagal studentiškais metais sudarytą sutartį. Svarbiausia abiem visada buvo laisvė, o tik paskui - jausmai. Simona ir Žanas Polis susižavėdavo, įsimylėdavo, skausmingai pergyvendavo išsiskyrimus su kitais ir visada likdavo kartu. Jie mėgo keliauti, susitikdavo su garsiais žmonėmis, atsiduodavo malonumams ir mėgavosi gyvenimu. Tik metai nepraėjo be pėdsakų, ir kai Ž.P.Sartras senatvėje beveik apako, jis paskelbė metąs literatūrą. Kūrėjas nebegalėjo užkariauti moterų, užtat susigalvojo naują būdą maloniai leisti laiką - su alkoholiniais gėrimais ir raminamaisiais. Interviu jis prisipažindavo: alkoholis kartu su tablete jį priverčia greičiau galvoti. Jo žodžiai šokiravo net Simoną.

Žanas Polis Sartras mirė 1980 m. balandį. Simona gyveno dar šešerius metus, be jo visiškai praradusi gyvenimo aistrą. Regis, tuos šešerius metus ji svajojo tik vėl būti su Ž.P.Sartru ir iš amžino išsiskyrimo pareiti į amžinos meilės būseną. Dažniausiai ją buvo galima užtikti sėdinčią prie lango su vaizdu į Monparnaso kapines, kuriose amžiną poilsį rado Žanas Polis. Ir kur lygiai po šešerių metų atgulė pati.

Intelektualės feministės Simonos de Bovuar ir filosofo egzistencialisto Žano Polio Sartro idilė truko 51 metus. Kai kam tokius santykius suprasti ir primti yra sudėtinga, o kai kam jų tarpusavio santykiai gali būti pavyzdys. Jų nejungė bendra buitis, jie neturėjo vaikų. Svarbiausia jiems buvo laisvė. Tai buvo lygiaverčių partnerių santykiai, grįsti įkvepiančiu asmeniniu ir kūrybiniu bendravimu.