Saulių Bagdoną galima pristatyti kaip renginių vedėją, saviugdos trenerį. Tačiau ne visi žino, kad šis jaunas vyras taip pat yra ir Vyriausiojo Lietuvos Kalėdų Senelio Kalėdos sūnus. „Vakaro žinioms" Saulius sutiko papasakoti apie tai, kaip šventes sutinka jų šeima ir kaip tėčio atsidavimas Kalėdoms sūnui parodė gyvenimo kryptį.
2 nuotr.
- Žinia, kad esate Kalėdų Senelio sūnus, vaikystėje turbūt buvo labai įdomi bendraamžiams?
- Tikrai taip. Ir ne tik vaikystėje. Kiek atsimenu tėtį, jis visuomet buvo Kalėdų Seneliu. Kada ir kaip tą sužinojau, jau nepamenu. Man tai tarsi natūralu. Tačiau iki šiol girdžiu aplinkinių nusistebėjimus, kad esu Kalėdų Senelio sūnus. Daug ką tai labai nustebina. Net mano amžiaus žmones.
Teko priprasti prie to, kad tėtį atpažįsta gatvėje. Net vasarą, kai jis vilki drabužius nė neprimenančius Kalėdos aprangos. Ne tik kai buvau mažas, bet ir iki šiol tėtis sulaukia padidinto aplinkinių dėmesio. Neseniai užsukome į kavinę, kurioje maistą reikia užsisakyti balsu. Pardavėja, išgirdusi storą tėčio balsą, prisipažino, kad jo balsas labai panašus į senelio Kalėdos. Tėtis nepasimetė, prisipažino, padovanojo pardavėjai šventinį atviruką.
- Kai šventinis laikotarpis tėčiui - pats darbymetis, kokios būdavo Kalėdos jūsų šeimoje?
- Šventinis laikotarpis mūsų namuose prasidėdavo labai anksti. Turbūt nuo lapkričio ar net spalio. Tuomet tėtis pradėdavo ruoštis šventiniam laikotarpiui. Ir iki šiol tai daro labai atsakingai. Repetuoja mokosi, dainuoja, tvarko kostiumą. Iš pradžių padėdavo mano mama, po to atsirado profesionalių pagalbininkų nykštukų. Kai gyvenau su tėvais, visuomet matydavau, kaip tarsi vykdavo tam tikras virsmas. Tada iki pat Trijų Karalių jis nuolat kažkur važiuodavo, dalyvaudavo, nuolat matydavome jį persirengusį Kalėdos drabužiais.
O per pačias Kalėdas tėtį matydavome mažai, jis turėdavo daug darbų, grįždavo labai vėlai. Ryte atsikeldavome, papusryčiaudavome, tėtis eidavo į Bažnyčią ir išvažiuodavo visai dienai. Bet aš to nesureikšminau, nes supratau, kad tuo metu jis dalina gėrį žmonėms.
- Turite šventinių tradicijų?
- Kaip ir daugelyje šeimų: buvimas su artimaisiais, malda, didžiulė eglė, tradiciniai patiekalai, kurie tokie skanūs, kai valgomi tik kartą per metus. Namuose ištraukiame burtus, kas kam šiemet pirks dovaną. Ir per šventes apsikeičiame dovanomis.
O kai baigiasi visos šventės - turime barzdos kirpimo tradiciją. Po Trijų Karalių tėtis kasmet šiek tiek pasitrumpina barzdą, tuomet einame į kavinę pavalgyti ir taip pažymim šį įvykį. Toks tam tikras ritualas.
- Ar buvimas Senelio sūnumi suformavo požiūrį į Kalėdas?
- Man Kalėdos šiandien yra tam tikras lengvas sustojimas pabūti su savimi ir artimaisiais, padėkoti už tai, ką turiu ir peržiūrėti savo tikslus. Nežinau, ar šiemet susitiksime su artimaisiais, bet man tai visada laikas būti dėkingam už tai, kad turime vienas kitą, esame sveiki.
Dabar suprantu, kad būdamas vaiku mažiau tikėjau Kalėdų Seneliu nei dabar. Turbūt dėl to, kad visą šį laiką mačiau, kaip tėčiui tai svarbu, kaip jis visiškai susitapatina su Kalėda, kaip nuoširdžiai visa tai daro. Atrodo, reikia tiek nedaug - apsirengti, pasipuošti, nusiteikti, - bet tai sukuria tikrą stebuklą. Netgi suaugusių žmonių širdyse. Kaip, tai matant, galima tuo netikėti?
- Galiausiai tapote to dalimi, ėmėte padėti tėčiui?
- Buvo kartas, kai tėtį kvietė nuvykti į šventinį renginį, kuriame Senelio laukė apie 50 vaikų. Jis paprašė manęs jį pavaduoti. Tuo metu man tai buvo labai neįprasta - ne komforto zona. Nėra taip, kad atvažiuoji ir suvaidini. Turi pats jaustis gerai, skleisti šilumą, padaryti, kad viskas būtų tikra ir kad tai, kas vyksta, paliestų žmonių širdis.
Bet įmestas į tokią situaciją kažkaip sugebėjau surengti ir pravesti savo pirmąją šventę. Mano nustebimui, supratau, kad tokiame vaidmenyje jaučiuosi gerai, ir tapau renginių vedėju. Tačiau iki šiol kartkartėm apsirengiu Kalėdų Senelio kostiumą (šypsosi).
- Pagalvojate, kad ateityje gali tekti perimti tėčio profesiją?
- Neatsisakau to ir nežinau, kaip bus ateityje. Tačiau būtų labai sunku aplenkti jį, žinant jo stotą, jo atsidavimą ir jo tikrumą. Žinoma, ir dabar mane žmonės per šventes kviečia Kalėdų Senelio vaidmeniui. Kartais, kai tėtį kviečia, bet jis negali, jis rekomenduoja mane. Man tai labai įdomu.
Kartu tai daryti yra didelė atsakomybė. Nes matau tėčio pasišventimą, jo profesionalumą. Matau, kiek įdedama darbo rūpinantis kiekviena detale. Kad viskas, net ir menkiausia smulkmena, virstų tikru stebuklu. Tai, kad jo visur daug, kad yra visur kviečiamas - jo viso darbo įvertinimas.
- Tokios barzdos, kaip tėčio, dar neauginate?
- Vos prieš kelerius metus visai nenešiojau barzdos. Nors tėtis Kalėda vis ragindavo ją užsiauginti, tam priešinausi. Tačiau vieną dieną, kai ir žmona pasiūlė užsiauginti barzdą, pabandžiau ir supratau, kad man ji visai patinka. Žinoma, kol kas ji dar negali prilygti Kalėdos barzdai (juokiasi).
- Daugybė žmonių šiemet švenčių laukia su nerimu širdyje. Dalis jų taip ir negalės apkabinti savo artimųjų. Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie šį laikotarpį supranta kaip bausmę, išgyvena vienišumą?
- Stebuklą galime susikurti ir nesusitikę. Šiandien tai leidžia technologijos. Kalėdų Senelis šiemet vaikus gali aplankyti ir „online". Prie švenčių stalo taip pat galime susitikti kad ir per ekranus. Ir pasinaudoti galimybe ne pykti ant valdžios, o padėkoti už tai, kad vienas kitą turime ir netgi už tai, kas mums nepatinka. Galbūt atsiprašyti, iš naujo įvertinti tai, ką turime ir ko galbūt anksčiau nevertinome.
Nes jeigu sugebėsime nebepykti ant viruso, darbdavio ar ekonomikos, bet būsime dėkingi, didysis stebuklas mus aplankys, nepaisant to, kur tuo metu būsime. Ir tam nesutrukdys, kad su šeima rankomis susikibsime širdyse - žiūrėdami vieni į kitus per kompiuterio ekraną.
 |
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
|
||||||||||||||||||||||||||
