Kairiarankių žmonių mįslės

Dievų vaikai ar šėtono parankiniai?

Vos ne nuo pasaulio sukūrimo „dešinė“ buvo laikoma teisinga, gera, teigiama, o „kairė“ - melaginga ir pavojinga. Todėl visi veiksmai magiškuose ritualuose būdavo atliekami pagal laikrodžio rodyklę, jei skirti daryti gera, ir prieš ją - kai turėdavo pakenkti. O žmonės, kurie naudodavosi ne dešine, o kaire ranka, būdavo įtarinėjami nešvariais darbais.

Senovės romėnai taip pat vengdavo kairiarankių piliečių. Ir ne veltui. Tradicija spausti ranką susitikus atsirado būtent ten, ir tiesti derėjo dešinę ranką, tarsi demonstruojant, kad joje nėra ginklo ir žmogaus ketinimai yra taikūs. Su kairiarankiais viskas buvo sudėtingiau: jie galėjo sveikintis dešine, o kairę, laikančią peilį, slėpti už nugaros. Būtent todėl buvo labai vertinami samdomi žudikai kairiarankiai. Lotynų kalboje žodis „dexter“, reiškiantis „dešiniarankį“, reiškė dar ir „gėris, mokėjimas“, o „sinister“, reiškiantis kairiarankį, taip pat reiškė „blogis“. Vokietijos ir Olandijos gyventojai visus kairiarankius, neįgudusius naudotis ginklais ir instrumentais, skirtais dešiniarankiams, nuo seno vadino tiesiog neišmanėliais. Vokiečių kalboje žodis „kairiarankis“ iki šiol yra žioplio, nemokšos sinonimas. Tiesa, šalyse, kuriose buvo vertinami magiški gebėjimai, paslaptingi kairiarankiai žmonės buvo laikomi dievų giminaičiais, todėl gerbiami ir laikomi sėkmės šaukliais. Toks požiūris buvo paplitęs tarp keltų, senovės Indijoje ir tolimosios šiaurės tautose (pavyzdžiui, tarp eskimų).

Taigi, kairiarankiai nuo seno buvo nemėgstami daugelyje šalių, bet tikra bėda juos ištiko tik Europoje prasidėjus „raganų medžioklei“. Šėtono pakaliku būdavo skelbiamas bet kas, išsiskiriantis iš visų, o kairiarankiai kaip niekas kitas atitiko šį požymį. Ne veltui viena iš velnio pravardžių buvo Kairiarankis. Be to, kairiarankiai dažnai pasižymėdavo okultiniais gebėjimais ir dėl to dar dažniau atsidurdavo ant laužo. Kairiarankiai europiečiai XVII a. pabaigoje sudarė vos 5 proc. gyventojų, nors daugelį šimtmečių jų skaičius nesikeitė - iki 15 proc. visų Europos valstybių gyventojų. Pasakojama, kad viena iš priežasčių, dėl kurių buvo nuteista Žana Arkietė, buvo būtent ta, kad Prancūzijos didvyrė buvo kairiarankė.

Bėgo šimtmečiai, bet požiūris į kairiarankius beveik nesikeitė. 1921 m. pasirodė psichologijos mokslo darbas, kuriame tie, kurie kasdieninius darbus atlieka kaire ranka, buvo tiesiai vadinami silpnapročiais. Užtat baigiantis XX amžiui įsigalėjo priešinga nuomonė: kairiarankystė pradėta vertinti kaip genialumo požymis. Šią išvadą mokslininkai padarė todėl, kad daugelis garsių politikų, tapytojų, literatų kasdieniniame gyvenime daugiau naudojosi kaire ranka.

Iš kur jie?

Kairiarankių „rūšies“ atsiradimo versijų priskaičiuojama apie dešimtį. Sąlygiškai jas galima padalinti į tris grupes: socialinę, medicininę ir fantastinę. Prie pirmosios priskirtina nuomonė, kad iš pradžių dešiniarankių ir kairiarankių buvo po lygiai, galima sakyti, dvi skirtingos gentys. Stipresnieji dešiniarankiai nugalėjo ir sutvarkė pasaulį taip, kaip jiems buvo patogu. Iš kairiarankių išliko tik geriausieji, ir nuo tada jų rūšis tik tobulėja, tuo metu dešiniarankiai „užmigo ant laurų“ ir palaipsniui išsigimsta, nes nebėra būtinybės kovoti dėl išlikimo. Tarsi priešinga, bet iš dalies gimininga teorija skelbia, kad kairiarankiai senovėje sudarė tam tikrą aukštesniąją valdovų ir mokytojų kastą, kuri nė negalėjo būti gausi. Laikui bėgant visuomeninės ribos tarp kastų nusitrynė, o aukštesniųjų žmonių požymiai išliko iki šiol.

Medicina taip pat neliko nuošaly svarstant kairiarankių problemą. Kai kurie medikai kairiarankystę vertina kaip nukrypimą nuo normos, paveldimąją ligą, kurią reikia gydyti. Kita mokslininkų grupė prieštarauja: pasak jų, kairiarankiai - išrinktoji žmonijos dalis, gamtos sukurta nežinomu, bet, matyt, labai svarbiu tikslu. Kol tikslas nežinomas, reikia saugoti šią unikalią žmonių rūšį, kurios paskirtis galbūt yra labai svarbi. Be to, kai kurie medikai mano, kad kairiarankystė gali būti ne tik įgimta. Jie spėja, kad dėl nėščių moterų tyrimo ultragarsu naujagimiai gali tapti kairiarankiai. Taip pat pasitaiko priverstinės kairiarankystės atvejų: patyręs traumą arba dėl ligos ilgiau kaip pusmetį negalėdamas naudotis dešine, žmogus nori nenori pradeda naudotis kaire ranka ir toliau daro tai net pasveikęs. Ir galop paslaptingiausia kairiarankių atsiradimo teorija skelbia, kad jie kilo iš ateivių iš kitos visatos ir Žemės moterų sąjungos. Ateiviai neva buvo išoriškai panašūs į žmones, bet skyrėsi antgamtiniais gebėjimais, o šiuos ir paveldėjo jų palikuonys Žemėje.

Kaip prisitaikyti „dešiniame“ pasaulyje?

Pasaulyje, visiškai pritaikytame dešiniarankių patogumui, kairiarankiams yra nelengva. Net jei jų niekas nebando „perauklėti“ ir priversti rašyti dešine ranka, daugeliu atvejų jie turi prisitaikyti prie jiems netinkamo veikimo būdo. Visi daiktai, nuo konservų atidarytuvo iki kompiuterio pelės, nuo žirklių iki šaltkalvio įrankių, kairiarankiams sudaro daugybę nepatogumų, nes jie juk yra skirti imti dešine ranka. Tačiau kairiarankiai prisitaiko, nes jų dešinė ranka veikia daug geriau negu dešiniarankių kairė. O dar mokslininkai nustatė, kad kairiarankiai yra dažnai talentingesni už dešiniarankius matematikoje, architektūroje ir bet kurioje kitoje srityje, kurioje būtinas erdvinis mąstymas. Bet net tokiu atveju, kai padėtis yra, regis, be išeities, kairiarankiai sugeba rasti sprendimą ir nugali kovoje su aplinkybėmis. Nieko keista, kad taip atkakliai siekdami tikslo daugelis kairiarankių išgarsėja. Psichikos lankstumas, išsivystęs strateginis mąstymas ir puiki intuicija kairiarankiams padeda siekti politinės karjeros. Prie gausaus kairiarankių politikų būrio priklauso Aleksandras Makedonietis, Karolis Didysis, Napoleonas, Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) ir kt. Įdomu, kad net keletas kairiarankių tapo Amerikos prezidentais: Haris Trumanas (Harry Truman), Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan), Džordžas Bušas (George Bush), Bilas Klintonas (Bill Clinton) ir Barakas Obama (Barack Obama). Galbūt lėmė tai, kad JAV gyvena iki 30 proc. kairiarankių. Kadangi kairiarankių geriau išsivystęs vaizdinis mąstymas, per visą civilizacijos istoriją jie spėjo pasižymėti mene. Visas pasaulis žino kairiarankius dailininkus Leonardą Da Vinčį (Leonardo Da Vinci), Rafaelį (Raphael), P.Rubensą (P.Rubens), Pablą Pikasą (Pablo Picasso. Aleksandras Puškinas ir Levas Tolstojus išgarsino kairiarankius literatūroje. Kairiarankiai V.A.Mocartas (W.A.Mozart) ir L.Bethovenas (L.Beethoven), Polas Makartnis (Paul McCartney) ir Džimis Henriksas (Jimi Hendrix) pasižymėjo muzikoje. Mokslo pasaulyje taip pat yra daug kairiarankių. Kaire ranka rašė Izaokas Niutonas (Isaac Newton) ir Albertas Einšteinas (Albert Einstein), Nikola Tesla (Nikola Tesla) ir sutuoktiniai Kiuri (Curie). Baigiantis XX a., kairiarankių autoritetas pasaulyje tiek išaugo, kad jie net įgijo savo šventę: 1992 m. rugpjūčio 13-ąją Britų kairiarankių draugijos iniciatyva pirmą kartą buvo atšvęsta Kairiarankių diena. Nuo tada ji minima kasmet, kad pasaulio bendruomenė susipažintų su kairiarankės žmonijos dalies problemomis ir laimėjimais. Kas žino, gal kada nors mūsų planetoje kairiarankių bus daugiau negu dešiniarankių?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“