Galime tik numanyti, kad į naują šokių projektą pakviesta sekso ekspertė Milda Bartašiūnaitė dėl savo pikantiškos profesijos dažnai atsiduria komiškose situacijose. Tačiau jos papasakota istorija susijusi ne su profesine veikla, o su nelengva darbo paieška.
Pirmą kartą į Londoną nuskridau būdama trylikos. Viena. Tai buvo apskritai mano pirmoji kelionė į užsienį, tad streso pakako. Ten pasitiko tėtis, tuo metu “nelegalas”, tad kol neišėjau iš oro uosto, teko apsimesti, kad jo nepažįstu.
Kitą rytą jis man davė 18 svarų sterlingų ir pasakė, kad negrįžčiau, kol nesusirasiu darbo. Žagt. Anglų kalbos žiniomis, būdama tokio amžiaus, nespindėjau. Nedrįsau gatvėje praeivių kelio paklausti, o čia aludės su įmantriais pavadinimais, greitojo maisto restoranai, viešbučiai baugino iki pažaliavimo. Bet rūstaus tėčio žvilgsnio bijojau kur kas labiau. Grįžusi namo jam nemirksėdama skiedžiau, kaip entuziastingai visur klausinėjau, ar netrūksta darbo jėgos, nors, tiesą sakant, nebuvau peržengus nė vienos tos įstaigos slenksčio.
Antrą dieną jau kur kas labiau savimi pasitikinti, įsidrąsinau užmegzti kelis darbo pokalbius su kavinių vadybininkais, bet jie, vos tik sužinoję, kad esu iš “post sovieticum” respublikos, mandagiai gūžteldavo pečiais: “Ačiū, nelegalų nepriimam”. Jaučiausi kaip raupsuotoji, bet rankų nenuleidau.
Trečią dieną teko patirti, kaip atrodo jaunų sekso vergių verbavimo virtuvė. Viešajame transporte, metro traukinyje prie manęs prisėdo prabangiais rūbais apsirengęs kvepiantis juodaodis ir, kaip profesionalus žonglierius, ėmė kaišioti man po nosimi kažkokius dokumentus, sutartis, blankus. Labai gražiai suokė apie lengvą darbą ir dar lengvesnius pinigus. Jis tol neatstojo, kol nepadiktavau savo namų telefono numerio. Man užteko proto sukeisti paskutinius skaičius vietomis.
Kai išlipau iš traukinio, pajutau, kad mane seka. “Kas dar?” - pagalvojau. Jau ir taip nuo įtampos virpėjo rankos bei kojos. Spartinau žingsnį, bet persekiotojas neatsiliko. Aš už kampo - jis už kampo, aš už kito, jis - paskui. Viskas, pamaniau, kai galiausiai pajutau stambią ranką ant savo peties. Suakmenėjau, bet suradau jėgų atsisukti ir pažvelgti priešui į akis. Priešais mane stovėjo pagyvenęs rusvaplaukis barzdotas vyriškis. “Mergaite, tikiuosi, nedavei telefono tam negrui? Jis juk suteneris!” Supratau, kad nuo užplūdusio palengvėjimo galiu apalpti. Susiturėjau. “O, taip... ačiū... jam pamelavau... supratau... ačiū” Mano “rišli” kalba kiek išsklaidė įtampą. Nepažįstamasis nusišypsojo: “Tai gal ta proga einam išlenkti po alaus bokalą?” Pajutau, kaip išaugo sparnai: “Atsiprašau, bet mane nuo mažens mokė nepasitikėti nepažįstamaisiais”. Jis sumišęs tik gūžtelėjo pečiais.
Ketvirtą dieną pagaliau suradau darbo. Viešbutyje.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius ir Brigita"
