Kaip Fidelis Kastras tapo „ledų karaliumi“

Nuo pirmųjų tarptautinių sankcijų įvedimo dienų Kubos vadovui Fideliui Kastrui (Fidel Castro) ir jo ministrams teko spręsti nemažai sudėtingų problemų, o svarbiausia iš jų buvo valstybės aprūpinimas maisto produktais. Laisvės sala neturėjo pakankamai išteklių, kad patenkintų kai kurių gaminių, pavyzdžiui, pieno produktų, poreikį. Dėl geografinės padėties Kubos klimatas yra tropinis - karštas ir drėgnas, tad visiškai netinkamas pienininkystei plėtoti. Jau anksčiau visi ūkininkų ir pramonininkų bandymai pakeisti padėtį žlugdavo. Europietiškų veislių karvės, kurios būdavo atvežamos į salą, dėl tropikų klimato ilgai negyvendavo, o ir primilžiai iš šių gyvulių būdavo gerokai mažesni, negu natūralioje gyvenamojoje aplinkoje - Senajame pasaulyje. Vienintelės pieninių galvijų atstovės, daugmaž prisitaikiusios prie vietos sąlygų, buvo indiškos karvės zebu. Tačiau dėl menkų primilžių pieniniais šių gyvulių beveik ir negalima vadinti.

Būtent Kubos aprūpinimo pieno produktais klausimas, ko gera, labiau už visus kitus jaudino didįjį revoliucionierių Fidelį Kastrą. Kad ir kaip keistai skambėtų, Kubos revoliucijos lyderis buvo, ko gera, vienas didžiausių pasaulyje ledų mėgėjų.

Ledų aistruolis

Visi, kam nors kartą yra tekę asmeniškai susitikti su F.Kastru, pastebėdavo, kad Kubos lyderis labiau už viską pasaulyje mėgsta šaltą pienišką desertą. Jau prieš nugalint revoliucijai, kai Fidelis su savo kareiviais džiunglėse slapstėsi nuo valdžios ir partizanavo, draugai retkarčiais jam ten nugabendavo ledų tortą. Vėliau, kai revoliucija Kuboje nugalėjo ir Fidelis suformavo savo vyriausybę, dažnos „deserto" pertraukos per jos posėdžius tapo visiškai įprastos. Fidelio bičiulis kolumbietis rašytojas Gabrielis Garsija Markesas (Gabriel Garcia Marquez) kartą prisiminė, kaip Kubos lyderis po sočių pietų pasigardžiuodamas suvalgė dar aštuoniolika mėgstamo plombyro rutuliukų. Apie šią Kubos revoliucijos vado silpnybę žinojo ir jo užkietėję priešai amerikiečiai. Tarp daugybės nesėkmingų CŽV bandymų pašalinti F.Kastrą buvo ir mėginimų užnuodyti mėgstamą salos diktatoriaus plombyrą.

Kanadietiškos karvės

Griežčiausio maisto produktų embargo sąlygomis, nesant galimybės importuoti pieno ir pieno produktų, ledų gamybos Kuboje būtų tekę visiškai atsisakyti. Tačiau Fidelis Kastras nenorėjo apie tai nė girdėti. Pasinaudodami „slaptais kanalais" (greičiausiai SSRS), kubiečiai įsigijo kelis šimtus vienos pieningiausių veislių - Holšteino - karvių. Gyvuliai buvo nupirkti Kanadoje.

Kubos klimatas šioms karvėms visiškai netiko, tačiau vietos ir kviestiniai gyvulininkystės specialistai ėmėsi veikti. Kryžminant įvairias stambiųjų raguočių veisles, kubiečiams po tam tikro laiko pavyko stabilizuoti pieno gamybą, nors nesėkmių nepavyko išvengti. Dauguma kanadietiškų karvių krito jau pirmaisiais gyvenimo Kuboje metais. Dėl įvairių selekcijos darbų gyvuliai likdavo nevaisingi arba nuo kai kurių karvių ligų ir genetinių mutacijų išgaišdavo daug jauniklių. Tačiau visa tai buvo niekis, palyginti su pagrindiniu kubiečių gyvulininkystės specialistų selekcininkų laimėjimu.

1982 m. kubietiška „žalutė", kuriai buvo duotas vardas Ubre Blanca („Baltas tešmuo"), per dieną davė rekordišką pieno kiekį - 110 litrų. Tais pačiais metais per visą laktacijos laikotarpį (305 dienas) karvė davė apie 24 269 l pieno ir net pateko į Gineso rekordų knygą.

Bet ne tai buvo svarbiausias Kubos laimėjimas, nors Ubre Blanca rekordas laikėsi daugiau kaip 10 metų. Neakivaizdžiose varžybose Kubos karvė aplenkė amerikietę rekordininkę Arlin! F.Kastrui tai buvo tikra pergalė prieš „prakeiktus imperialistus".

Tačiau visa tai buvo vėliau. O 7-ojo deš. viduryje Kuba pagaliau galėjo pranešti, kad turi pieno visiškai patenkinti vidaus rinkos poreikiams. O F.Kastras brandino mintį atidaryti didžiausią pasaulyje kavinę-ledainę.

Legendinė „Kopelija"

Projektas buvo daugiau negu ambicingas. Tačiau F.Kastras puikiai žinojo, kam jį patikėti įgyvendinti. Projekto vadove Kubos lyderis paskyrė Seliją Sančes (Celia Sanchez)- revoliucijos kovų bendražygę. Camarada Sančes buvo pasirinkta neatsitiktinai: anksčiau, kai salą paliko užsienio kompanijos, ji jau vadovavo sėkmingam Kubos tabako pramonės atgaivinimo projektui. Ir štai dabar Selijai reikėjo kuo greičiau - vos per 6 mėnesius - Kubos sostinėje pastatydinti didžiulę maitinimo įstaigą, kuri pajėgtų vienu metu aptarnauti iki tūkstančio šaldytų skanėstų mėgėjų. Tai buvo toks ambicingas tikslas, kad net jo architektas Marijus Chirona (Mario Girona) iki paskutinės akimirkos mažai tikėjo sėkme.

Vis dėlto 1966 m. birželio 4-ąją Havanos Vedado gatvėje buvo iškilmingai atidaryta didžiausia pasaulyje ledainė. Selija Sančes gavo išimtinę teisę sugalvoti jai pavadinimą. Moteris ją pavadino „Coppelia" - pagal savo mėgstamą prancūzų kompozitoriaus L.Delibo baletą. Iki šiol kavinės „Coppelia" iškaboje - moters kojos su puantais.

Pirmaisiais ledainės darbo metais ledų asortimentas „Coppelia" buvo rekordiškas. Svečiams buvo siūloma rinktis iš 26 skirtingųu skonių, o kiekviena rūšis galėjo būti patiekta 25 deriniuose. Asmeniškai įsakius commandante, buvo nustatyta vieno pieniškų ledų rutuliuko kaina - 1 pesas.

Paradoksas, bet net amerikiečiai, kuriems pasisekdavo apsilankyti legendinėje kavinėje, pripažindavo - ledai „Coppelia" puikūs, nors ir „komunistiniai". Taip „Coppelia" tapo viena populiariausių ir net, galima sakyti, kultinių Kubos sostinės vietų.

Šiandien ledainė „Coppelia"- tai vieta, kur Havanos vaikinai skiria pasimatymus merginoms, o mylintys sūnūs per šventes kviečiasi savo mamas. Nors kavinės asortimentas dabar nėra toks platus kaip anksčiau, visi norintys gali užsisakyti paties Fidelio Kastro mėgstamų ledų - Ensalada. Sumokėję vos 1,25 dolerio, gausite penkis skirtingų skonių pieniškų ledų rutuliukus.