J.Vilūnaitės receptas nuo profesinių ligų

Prieš 20 metų aktorinio meistriškumo kursą Lietuvos muzikos akademijoje užbaigusi aktorė šiandien sako, kad teatras nuo to laiko labai pasikeitė. „Kartais sunku priimti tuos pokyčius. Kartais ne viskas patinka. Žiūriu į jaunimą, jie atsineša savo teatro, savo tiesos supratimą. Galų gale teatras vis tiek kalbėsis su žiūrovu taip, kad jis suprastų. Tik gyventi tuo pasikeitimų laikotarpiu nėra lengva, lyg tarp girnų jautiesi“, - pasakojo aktorė.

Anot jos, dabar konkurencija tarp aktorių yra labai didelė, todėl išsikovoti vietą po saule ypač sunku. „Kai mes stojome, aktorius rinkdavo kas ketverius metus. O dabar kasmet po du kursus, ir ne tik Vilniuje. Anuomet buvo rengiamas kursas konkrečiam teatrui, konkrečiai trupei papildyti. O dabar jie tiesiog atsiranda, o kur eis - nežino. Patys kuria savo teatrus. Turi išgyventi, niekas tau nepadės“, - tvirtino J.Vilūnaitė.

Paklausta, kokios profesinės ligos dažniausiai kankina aktorius, moteris neslėpė, kad šioje srityje „ligos“ ypač dažnos. „Aktorius pats sau yra instrumentas. Tad jautrumas sau pačiam yra užaštrintas. Daugelis aktorių susikoncentruoja ties savimi, ties savuoju „aš“, taip siaurėja interesų ratas. Sunku tobulėti“, - pasakojo J.Vilūnaitė. Be to, anot jos, sunkiausia aktoriams ištverti laukimo momentus, kai nėra vaidmenų, o profesinių įgūdžių negali sau leisti pamiršti.

Dar viena „liga“ - noras būti matomam. „Aktoriai labai dažnai pasiduoda vilionėms rodytis, būti matomiems, kaip nors save parduoti. Iš to kyla klausimai - o kas tu toks esi, ką tu gali kaip asmenybė. Kažkas tave panaudos, bet ką tu pats padarysi? Aktorystė - labai trapus akimirkos menas“, - teigė aktorė. Jai pačiai užverti teatro duris ir atsiriboti nuo savo vaidmens nėra lengva. Nors moteris stengiasi su savo personažais nesusitapatinti, po dalelę kiekvieno nešioja savo viduje.

Stresinis darbas daro įtaką ne tik aktorių gyvenimo būdui, bet ir mitybos įpročiams. Anot J.Vilūnaitės, toks gyvenimo tempas dažnai priverčia aukotis dėl darbo. Tačiau laiko atsipūsti gamtos apsuptyje aktorė randa. Tiesa, nors sodyba didelė, savų daržovių moteris nesodina. „Suprantu, kaip anksčiau mamos, močiutės soduose augindavo daržoves, bet dabar, kad tai darytum, turėtų pasikeisti visas gyvenimo būdas. Nes dabar auginimas suteiktų daugiau vargo negu malonumo. Bet žinoma, užsiauginti kokių nors prieskonių galima. Malonu iš savo daržo nusiskinti. Tada ir skonis visai kitoks“, - šypsojosi aktorė.

Ji prisipažįsta, kad jos žinios apie kulinariją yra gana banalios. Pagrindinius receptus išmoko iš mamos, dabar žinių semiasi iš draugių. „Šeimoje iš pradžių vis tiek gamini taip, kaip gamino tavo mama, tik paskui pradedi eksperimentuoti“, - pasakojo moteris. Gimtuosius namus jai primena paprasti valgiai, tokie kaip kotletai.

J.Vilūnaitė nevadina savęs didžiąja gurmane ir drąsiai mėgaujasi tradiciniais lietuviškais patiekalais. „Manau, kad tie lietuviški patiekalai įaugę mums į kraują, o ypač jei dar padaro mama, tada sukyla visi prisiminimai“, - nostalgiškai pasakojo aktorė.

Lašišos tartaras

Jums reikės:

šviežios lašišos filė (po 200 g porcijai),
prinokusio mango,
vieno kivio,
česnako skiltelės (galima ir daugiau),
poros centimetrų imbiero šaknies,
gražgarsčių ir kalendros papuošimui.

Padažui reikės:

sezamų aliejaus
(apie 6 šaukštus),
pusės žaliosios citrinos sulčių,
penkių pipirų mišinio
pagal skonį,
druskos pagal skonį.

Lašišą, mangą ir kivį susmulkinti vienodais kubeliais ir viską gerai sumaišyti. Mango ir kivio masė, palyginti su lašiša, turi užimti trečdalį patiekalo. Į gautą masę įspausti česnako skilteles ir sudėti susmulkintą imbiero šaknį. Iš aliejaus ir žaliosios citrinos sulčių pasigaminti padažą. Jį pagardinti penkių pipirų mišiniu ir druska. Padažą užpilti ant lašišos ir gerai viską sumaišyti. Pastatyti bent valandai į šaldytuvą. Patiekalas patiekiamas labai šaltas su šviežia duona. Papuošiamas gražgarstėmis ir kalendra.