Jurgis Kairys pusę metų išsiskyręs, pusę - ne

Santuokos trisdešimtmetį atšventęs akrobatinio skraidymo meistras Jurgis KAIRYS (58 m.) su nuostaba sulaukia ir tokių klausimų, kaip čia jis dar neišsiskyręs. Padangių apžavėtas vyras, Rygoje organizuojantis stipriausiems pasaulio lakūnams skirtas varžybas “Elite Aerobatic Formula”, į tokius klausimus reaguoja su humoru. Bet štai jo pedagogei žmonai Birutei Kairienei vis dar tenka iškęsti nelengvus išsiskyrimus (dabar kiek retesnius) su lakūnu vyru, kaip ir imtis nelengvos buities naštos. Tiesa, pašonėje visad yra pasirengę padėti du jau suaugę Kairių sūnūs.

J.Kairys prisipažįsta, nuo tada, kai prieš tris dešimtmečius šokiuose sutiko būsimą žmoną Birutę, iki šiol yra apakintas meilės mylimai moteriai. Santuokos sukaktį Birutė ir Jurgis paminėjo ypač romantiškai - dviese plaukdami valtele iš Nidos į Preilą. “Tą dieną mane nustebino dangus, jis buvo tiesiog pajuodęs nuo sukilusių kormoranų. Galbūt jie išsigando tos mažos motorinės mūsų valtelės?” - stebisi garsus lakūnas. Vyras pasižada, kad dabar, kai baigia susikonstruoti naują lėktuvą, kuriame tilps ir vienas kitas keleivis, tokių romantiškų kelionių su žmona Birute tik padaugės.

Širdies skausmas

Birutės dažnai pasiteiraujama, kaip ji jaučiasi būdama lakūno žmona, ar širdelė nevirpa, kai vyras atlieka sudėtingus triukus ore, pritraukiančius minias žiūrovų. “Kiekvienas kartas yra vis kitoks, nelygu kokie tie skrydžiai. Pavyzdžiui, kai buvo atliekami visi tie skrydžiai po tiltais, man būtų buvę geriau į tai visai nežiūrėti ir stengtis to nematyti. Tikrai nebuvo tokių emocijų, kurias jautė kiti žmonės, - jie stovėjo ir nekantraudami laukė, kada prasidės šou. Jie į tai žiūri iš šalies, jiems tai gražu, jie gėrisi tais vaizdais, o man norisi, kad tas šou kuo greičiau pasibaigtų, ir tada jau būna ramu, - sako J.Kairio žmona, mokykloje dirbusi anglų kalbos mokytoja. - Aišku, tai yra širdies skausmas! Bet aš jau supratau, kad galiu vyru pasitikėti vien dėl to, kad jis puikiai žino, ką daro. Jis ne savižudis ir ne kamikadzė! Per tiek metų tai supratau ir tapo šiek tiek lengviau”.

Užtat su lakūnu, mėgstančiu sveiką humorą, gyventi labai smagu. Jis nevengia iškrėsti kokį nepiktą pokštą, tačiau, ginkdie, stengiasi nesupykdyti žmonos Birutės. “Ne, bijau aš žmonos, jai išdaigų bijau krėsti, - su šypsena veide prisipažįsta lakūnas. - Iškreti vieną kitą išdaigą ir žiūri, kaip reaguoja - ar geros emocijos, ar blogos. Jau esu pridaręs eksperimentų, dabar jau gyvenu ramiau. O čia yra taip: santuokoje esi truputėlį apraminamas, pastatomas į savo vietą, turi būti kultūringas. Pavyzdžiui, parvažiuoju iš Japonijos, ten niekas nepasakys, kad tu turi neskleisti valgydamas garsų. Gali ir šliurpti, visaip gėrėtis tuo maistu, stipriai reikšti emocijas. O čia negali, turi valgyti tyliai. Daug kartų bandžiau siurbti maistą ir vis esu žmonos pristabdomas, bet Japonijoje tai yra visiškai normalus dalykas”.

Pavyzdys iš senelių

Pasakodamas savo meilės istoriją, lakūnas J.Kairys dabar su šypsena prisimena, kokią baimę pažinties pradžioje jam kėlė Birutės mama. “Ją labai mama saugojo, - pasakoja jis. - Birutės mama man buvo baisiau ir už policiją! (Juokiasi.) Tada dar vaikščiojau su tokiais ilgais garbanotais plaukais, panašaus stiliaus šukuoseną dabar nešioja mano žmona, tai jos mamai, pasižiūrėjus į tokį laukinį, tikriausiai buvo keista”. Tuo tarpu Birutei tokie meilės išbandymai sukėlė šypseną: “Lakūnai, matyt, neturėjo geros reputacijos visais laikais, jie tik skraido ir skraido visur”. Vis dėlto paslapčia nuo mamos Birutė tada netgi išdrįso su mylimuoju lėktuvu pakilti į orą (beje, išbandė ir įvairias kitas transporto priemones, tokias kaip motociklas ar benzinvežis), taip juo tada pasitikėjo.

Bet kai po vedybų Jurgis įsiliejo į Birutės šeimą, labai greitai su visais susidraugavo. Didžiausią jam įspūdį darė Birutės senelis. “Tuoj jis mane kviesdavo su juo pasigalynėti arba duodavo pirštą traukti. Jis buvo labai stiprus, iki šiol saugau jo paliktą relikviją - milžinišką kūjį, su kuriuo jis perskeldavo didžiulius akmenis. Kai aš sumaniau juos paskaldyti, nė vieno neperskėliau, bet dar sulaužiau ir kūjo kotą, - juokiasi J.Kairys. - Gal tie seneliai visiems daro įspūdį. Sakykime, mano tėvo senelis su močiute, nugyvenę šimtą metų, man yra didžiausias pavyzdys. Matėme, kaip jie gyveno, draugiškai, vienas kitą suprantantys, vienas kitą palaikantys buvo. Matyt, todėl ir nugyveno iki to šimto metų. O dabar aš girdėjau, kad įsitaisai žmoną ir ji tave kaip pjūklas pjauna kiekvieną dieną”.

Sūnūs - ne lakūnai

Garsiajam mūsų šalies lakūnui neapmaudu, kad nė vienas iš sūnų nepasirinko aviatoriaus kelio. Priešingai, J.Kairys niekada ir nesistengęs atžaloms propaguoti ganėtinai rizikingo savo užsiėmimo. Dėl šios priežasties namuose ant sienų nebuvo kabinami J.Kairio per čempionatus ar varžybas pelnyti medaliai ir kitokia su lėktuvais susijusi atributika. “Aviacijos mūsų namuose ir nebuvo, kaip ir kalbų apie ją. Nenorėjau, kad sūnūs būtų aviaciją pasirinkę fanatikai, nes mačiau ir didžiulę riziką, ir kiek tam reikia specifinių bei fizinių dalykų, - aiškina J.Kairys. - Kai sūnūs baigė mokyklas ir klausė, kuo jiems būti, mano atsakymas buvo labai paprastas: svarbiausia - gaukite gerą išsilavinimą, o paskui jūs rinkitės. Manau, jie tą ir padarė”.

Tiesa, 29-erių Mantui aviacija nesvetima - būdamas šešiolikos jau dalyvavo akrobatinio skraidymo varžybose, bet baigęs vidurinę vis dėlto nusprendė rinktis ekonomikos studijas. Šeimos dar nesukūręs vyresnėlis dabar talkina tėvui organizaciniuose darbuose, o 21 metų Simas šiemet universitete kaip tik baigia verslo vadybos ir administravimo bakalauro studijas. “Vieną kartą matau, kad jaunesnysis sūnus šiek tiek tinginiauja, tai kaip tėvas jaučiausi subrendęs jam pasakyti pastabą. “Reikėtų pasimokyti, nes čia ir egzaminai gana greitai”, - sakau jam. O jis man atrėžia: “Tėvai, ramiai. Man viskas gerai, tu tik nesigadink nervų”. (Juokiasi.) Birutė yra daug arčiau vaikų. Kartais grįžęs iš kelionės daug ko ir nesuprasdavau. Jie gyvena kartu, viskas yra nusistovėję, o aš kaip iš dangaus nukrentu po mėnesio, dviejų ar pusmečio. Jauti tą visą artumą, šilumą, o bendravimui reikia turbūt daugiau. Bet man buvo ramu, kad Birutė su viskuo puikiai susitvarko”, - gerų žodžių žmonai negaili vyras.

Lakūnas apgailestauja tik dėl vieno - kad Lietuvoje žiemos tikrai yra per ilgos ir pernelyg žvarbios. “Būtų gerai, jei galėčiau užmigti kaip meška, prabundi - ir vėl pavasaris”, - juokiasi kiekvienąkart šiltojo sezono laukiantis J.Kairys, kurį šaltuoju metų laiku nuo niūrių minčių gelbsti slidinėjimas.

Išbandymas

Didžiausias Kairių santuokos išbandymas - be abejonės, praeityje keliais etapais išgyventi ilgoki išsiskyrimai, skraidant J.Kairiui darbo reikalais po įvairias pasaulio šalis. Tiesa, dabar tokie išsiskyrimai trunka neilgai, bet būdavo, kai vienas kito nematydavo mėnesių mėnesius. “Anksčiau būdavo labai įdomu, nes ranka rašydavome laiškus. Jis išvažiuoja, tai laiške jam viską aprašai, vaikai dar piešinį nupiešia, jį įdedi į voką ir išsiunti. Tada gauni atsakymą ir vakarais skaitai po kelis kartus”, - su nostalgija prisimena B.Kairienė, išsaugojusi kelis vyro rašytus laiškus. Dabar viskas kitaip - dažniau važiuoja kartu. O kai Birutė drauge nevažiuoja, ilgesio kamuojamas vyras skambina, kol kitame ragelio gale išgirsta šiltą ir malonų žmonos balsą.