Jurgio Kairio skrydis per savo metus

Rytoj akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys paminės 60 metų jubiliejų! Tik jubiliatas neruošia didelių iškilmių, nes savo jubiliejų greičiausiai sutiks ore, skrisdamas namo iš svarbaus aviacijos renginio. Tuo labiau kad už jubiliejų lakūnui reikšmingesnės ką tik su artimaisiais atšvęstos Jurginės.

- Daug laiko praleisdamas užsienyje, parskrisite į Lietuvą atšvęsti savo jubiliejaus?

- Su artimaisiais švenčiau vardadienį, kuris buvo balandžio 23-iąją, todėl, sakyčiau, šitą pareigą jau esu atlikęs. Nuo seno mūsų Beržės kaime Žemaitijoje labai vertindavo vardadienius. Mama visąlaik primindavo, kada vaikų vardadieniai - tą dieną vyraudavo šventinė nuotaika, gražūs sveikinimai. Mes, vaikai, įsimindavome, kada tėvo, mamos vardadieniai. Vyriausieji buvo du Vladai - tėvas ir mano brolis. Toliau buvo mama Zofija, kurios vardadienis gegužės mėnesį. Toliau mano - Jurgis ir sesers - Zita.

O gimtadienio data - gegužės 6 d. - daugiau man pačiam reikšminga. Bet gegužės 5-ąją kaip tik vyks aviacijos šou Švedijoje, Vaksio mieste, man didžiulė garbė tenai dalyvauti. Tai ir bus mano gimtadienis, nes švęsiu su tūkstantinėmis miniomis Švedijoje. Taigi prieš gimtadienį reikia nuskristi per Baltijos jūrą - ją perskristi planuoju gegužės 4 d., jeigu oras geras, savo mažu sportiniu lėktuvėliu skrisiu tiesiai per Palangą. O gegužės 6 d. iš karto po aviacijos šou skrisiu atgal - namo per Baltijos jūrą.

Namiškiai jau dabar įkyriai klausinėja, kaip čia viskas bus su tuo jubiliejumi. Sakau - neturiu jokių minčių. Jubiliejus - anokia čia šventė. Jis daugiau yra man pačiam susimąstyti skirtas: kaip aš pragyvenau, kaip jaučiuosi, ką gero padariau ir ką dar turiu padaryti. Šiaip nejaučiu jokio didelio pasikeitimo. Sulaukei tų metų ir susimąstyk, žmogau, o ką tu ten švęsi? Džiaugtis, kad tau šešiasdešimt atėjo? Džiaugiasi galbūt tie, kurie sulaukia aštuoniolikos arba dvidešimt vienų metų, kad dabar bus vertinami kaip suaugę žmonės. O, tada jiems yra šventė! Vyresni žmonės galbūt švenčia, kai jaučia padarę labai svarbius darbus, bet gal ir man tą dieną širdyje bus šventė. Nors kaip aš gyvenau, taip ir toliau gyvensiu po gimtadienio.

Aišku, galėjau padaryti tokį reklaminį jubiliejų, bet užtenka man dėmesio. Tą dieną noriu ramiai pabūti su savimi.

- Bet tikriausiai visą gyvenimą peilio ašmenimis vaikščiojantys lakūnai jubiliejus moka švęsti ir pasiutiškai smagiai?

- Lakūnai švenčia įvairiai - kartais labai audringai, kartais ramiai ar įdomiai. Dabar atšvenčiau su rumunais - tai jie man uždėjo tokią šventinę kepuraitę, kitas rumunas irgi gavo tokią kepurę ir dar įjungtą gėlytę, kuri labai gražiai blizga. Paskui kaip šovė fejerverkai, tai paskendau tuose blizgančiuose popieriukuose - auksiniuose, sidabriniuose, raudonuose, mėlynuose, ir visokiuose kitokiuose. Jaučiausi toks laimingas! Tų popieriukų visur prikrito - ir už apykaklės, ir į kišenes. (Juokiasi.)

Rumunijoje treniruoju jų rinktinę - atvažiavau pas juos norėdamas padėti laikinai, bet jie mane nusistvėrė ir dabar nebenori paleisti. Ir dabar, gegužės 12 d., vėl prašo grįžti atgal, nes vyksta į svarbias varžybas ir prašo, kad padėčiau jiems pasiruošti. O aš to laiko neturiu, man grafikas jau užpildytas. Tai dar nesakiau šeimai, kad galbūt man reikės labai greitai - dar tą pačią gegužę - sugrįžti į Rumuniją.

- Tikriausiai artimieji, draugai ir kolegos, ieškodami jums dovanų, pirmiausiai atsižvelgia į jūsų profesiją. Todėl ir dovanos - su lėktuvų atributika.

- Taip, o kad kas padovanotų tikrą lėktuvą - kokį naujos kartos - būtų gerai, nes dabar turiu jį drožtis kaip iš medžio pagaliukų, kad jisai gerai skraidytų. Tikrai man niekas nieko ypatingo nedovanoja, nebent nuperka kokio odekolono. (Juokiasi.) Labai svarbu, kad tie, kurie gyvena aplinkui, nejaustų įtampos, jog man turi kažką padovanoti. Užtenka iš širdies padarytos smulkmenėlės, kad būtų parodytas dėmesys ir žmogus taip perduotų tau dalelę savo širdies.

- Kelerius metus entuziastingai organizavote labai rimtas varžybas, skirtas stipriausiems lakūnams pasaulyje. Ar ir šią vasarą vyks „FAI - World Elite Aerobatic Formula“ varžybos, kurios pernai buvo Rygoje?
- Nebus jų. Šiais metais neplanuoju, nes dėl tokio įtempto darbų grafiko esu labai užsiėmęs. Rygoje vesdamas šį aviacijos renginį, likau truputį nesupratęs rygiečių - ko jie nori ir ar jie tikrai sugeba padaryti renginį tokio lygio, koks jis ir turėtų būti. Kartais žmonės labai daug šneka, bet galiausiai viskas išeina visai ne taip. Atvirai kalbant, tai mane šiek tiek nustebino, toliau - jie nevykdo elementarių įsipareigojimų, šneka viena, o daro visai ką kita. Bet tai neliečia pagrindinių žmonių - sakykime, politikų - paties mero ir jo pavaduotojų. Juos pavedė kiti žmonės, kurie ėmėsi viską organizuoti. Galiu pasakyti, kad su ta pačia rygiečių komanda nenoriu užsiimti tokiais tarptautinio lygio reikalais, kada jautiesi įsipareigojęs prieš visą pasaulį, o čia šalia - ta pati Lietuva. Tai gal tada geriau apsiraminti, kol dar priaugsime iki tokio aukšto lygio renginių. Bet tikrai turiu ką veikti - jeigu ne šios varžybos, tai kitkuo užsiimsiu. Visada man labai trūksta laiko kitiems dalykams. Kai imuosi vieno, kitiems įdomiems renginiams, darbams ar lėktuvams galiu skirti mažiau dėmesio.

- Gal dabar daugiau laiko skirsite savo šeimai. Nesijaučiate taip, kad per įtemptą darbo grafiką ir nuolatines keliones stipriai skriaudžiate savo namiškius, kuriems ir taip labai stinga jūsų dėmesio?

- Be abejo, nors pabūnu ir su šeima. Kita vertus, kai keliauju, turiu galimybę kartu pasiimti ir žmoną Birutę. Ji džiaugiasi matydama mano pasaulį - šiek tiek kitokį, negu būnant kartu namuose. Namie galbūt aš ramus, tarsi nieko neturintis bendro su aviacija, bet kai atsiduriu aviacijos sūkuryje - viskas sukasi aplinkui, viskas yra nepaprastai įdomu. Kai esu toli nuo šeimos, keliaujant po pasaulį man neleidžia jaustis vienišam draugai arba tie patys skrydžiai, arba visa tai, kas mane supa. Nebent kartais jaučiuosi vienišas - kaip dabar - kai norisi pabėgti nuo visų ir pabūti vienam...

Kartais pamąstau, kad per ilgai užsiiminėju vaikiškais žaidimais ir galbūt reikėtų surimtėti - gal kokį biznį įsukti ir pasidaryti rimtu verslininku. Apie tai galvojau savaitę, galvoje rezgėsi logiški planai, kol susimąsčiau: bet kodėl jie, padarę didelius verslus, vėliau juos palieka kitiems ar visai nuo jų nusišalina ir pradeda žaisti su lėktuvėliais ar skraidymais. Pavyzdžiui, jeigu Amerikoje žmonės sveiki ir jų dar biznis nenustekeno galutinai, tai imasi tokių dalykų kaip akrobatinio skaidymo. Ir jie dalį savo gyvenimo džiaugiasi tuo, kas jiems teikia didelį malonumą. Tai aš ir galvoju - aš viską turiu. Kam man dar ką nors keisti - aš galiu žaisti toliau. Mane kviečia į varžybas, į aviacijos šou - tai man yra mėgstamas, suprantamas reikalas, todėl galbūt aš žaidžiu jau įdomesniame ir aukštesniame lygyje, ko jie, mėgėjai, negali turėti.

- Dabar, kai mada rašyti garsių žmonių biografijas, gal panaši knyga pasirodys ir apie jūsų įdomų su padangėmis susietą gyvenimą?

- Daug kas norėjo parašyti, bet man labiau norėtųsi albumo su skrydžių nuotraukomis. Yra labai įdomių nuotraukų, kad ir su buvusiais skrydžiais po tiltais. Man taip rodosi, kad žmonėms būtų įdomu tai pamatyti ar prisiminti, kaip ten buvo Kaune, Vilniuje ar dar kur kitur.

- O grįžus į savo šalį jums nebūna čia per niūru? Jūs trykštate stebėtinu ir neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu ir pozityvumu, tarsi būtumėte visai ne lietuvis...

- Taip, nes man visas gyvenimas kaip džiaugsmas ir kaip nuolat besitęsiančios atostogos. Ko gero, žemaičiai tikrai nėra lietuviai. (Juokiasi.) Jeigu rimtai, pasižiūrėkite, vis dėlto kokie smagūs žmonės yra lietuviai - tarp jų tikrai yra labai įdomių žmonių, kurie tikrai įdomiau mąsto, turi daug fantazijos, jaučia gyvenimo malonumą. Taip, lietuviai kartais šiek tiek liūdni. Ir galiu pasakyti, jeigu žmonės turi bent kiek humoro jausmo, jiems tikrai yra smagiau gyventi. Jeigu turi daugiau fantazijos - jie gali savo gyvenimą paįvairinti įdomesniais dalykais. Taigi Lietuvoje visai neblogai gyventi. Įvairiose šalyse sutinku draugų, kurie prisipažįsta - mes Vilniuje buvome, kaip pas jus ten faina ir gražu. Kartą prancūzai, atvažiavę čia, į Vilnių, kaip į kokį užkampį, pasakė nustebę: „O, kaip čia pas jus švaru“. Žinote, ką aš jiems atsakiau? Aš pasakiau - taigi ne Paryžius. (Juokiasi.) Ir daugiau nepasigirdo jokių komentarų, kad neva mes gyvename užkampyje.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"