Jurga Šeduikytė netiki meile per atstumą

Populiari dainininkė Jurga ŠEDUIKYTĖ (31) beveik metus su šeima praleido Maskvoje, tačiau per didžiąsias šventes grįžo į tikruosius namus Lietuvoje. Vis dėlto prabėgę metai dainininkei pažėrė ne tik daug permainų, bet ir džiugių atradimų. „Kelionės padeda iš naujo įvertinti ir atsirinkti pačius svarbiausius dalykus, - įsitikinusi atlikėja. - Labai pasiilgau koncertų, Lietuvos publikos, visų tų mažų ir brangių dalykų, kurie vyksta tik tavo gimtoje šalyje. To žodžiais nenusakysi - to tik labai pasiilgsti, kai ilgesniam laikui tenka išvažiuoti“.

Lietuvoje Jurga pabus dar iki sausio pabaigos, tada trumpam vyks į Maskvą (ten režisūrą studijuoja sutuoktinis Vidas Bareikis), o vasarį prasidės koncertinis turas su naujausia programa. „Grosime naujos sudėties, todėl naujienų tikrai netrūks“, - intriguoja atlikėja.

- Naujieji - jau čia pat. Ar Senųjų metų išlydėtuvėms ir Naujųjų sutiktuvėms esi suplanavusi ką nors gražaus?

- Man Kalėdos yra tikroji šventė, o Naujieji - kur nors neplanuotai. Patirtis sako, kad „netyčiniai“ Naujieji būna patys smagiausi.

Šiaip pastaruosius metus priskirčiau reliatyviai laiko kategorijai. Per mėnesį tiek daug visko įvyko, kiek per pusę metų nepadarydavau: teko pažinti kelias šalis, pabendrauti su jų gyventojais. Viskas labai greitai vyko - per metus man susikaupė kokių trejų ar penkerių metų įspūdžių. Supratau vieną dalyką, kuris labai nudžiugino: Lietuvoje mes muziką skirstome į „pop“ ir ne „pop“, o užsienyje tokios kategorijos nėra. Lietuvoje būdavo įprasta skirti populiariąją veiklą nuo alternatyviosios. O pas juos yra šitaip - įdomus darbas sudomins bet kokios kategorijos žmogų. Tokio požiūrio skirtumai man parodė, kad tai, ką mes veikiame su Vidu, yra suprantama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Labai svarbu turėti tokį patvirtinimą, kad ir kur nors tenai gali sudominti. Tai man yra svarbus atradimas.

- Kitados esi minėjusi: kai vyras studijuoja, tau retkarčiais visai smagu Maskvoje pabūti tiesiog namų šeimininke. Kažkaip nelimpa tokia etiketė prie tavo natūros...

- Yra teorija, kad šiuolaikinis žmogus kasdieniame gyvenime išnaudoja apie 2 procentus savo turimų galimybių. Manau, žmogus gali viską, lygiai taip pat ir buities darbus atlikti su malonumu. Kai aplinkui daug iššūkių, nepažįstama kultūra ir nuolat stebinanti vertybių sistema, tenka remtis į tai, kas yra patikrinta, ką vadinu namais, - tai artimiausi žmonės, dėmesys šalia esančiam, kūryba. Šventę susikurti nėra taip sunku, kaip atrodo. Reikia tik trumpam pamiršti save ir daryti dėl kito.

- Kad ir kaip kategoriškai tai nuskambėtų, vis dėlto daugiau esi karjeros ar šeimos moteris?

- Viskas priklauso nuo to, kas yra aplinkui, ko aš noriu, ką esu padariusi. Tarkime, esu labai nelaiminga, jeigu negaliu koncertuoti, pasirodyti scenoje, muzikuoti ir panašiai. Bet lygiai taip pat be šeimos dabar net savaitės neišbūčiau. Kai esame visi kartu, tai vienintelis kelias dar labiau save ir kitus pažinti. Ir tai labai suvienija. Atrodė, kad bus daugiau problemų, bet iš tikrųjų jų yra aplinkui, o tarpusavio santykiuose jų tik mažėja. Pradedi pažinti žmogų iš kitų pusių ir matyti jį sudėtingose situacijose, kovoti su sunkiais dalykais. Ir taip tu jį dar labiau pamilsti. Tai, manau, yra labai gerai. Žmonėms kartais kyla klausimų, kaip elgtis: ar vienam važiuoti mokytis, o kitam likti su vaikais? Būti kartu ar atskirai? Bet man net klausimas toks nekiltų - viską palikti ir tik kartu keliauti.

- Netiki meile per atstumą?

- Netikiu. Dar yra ir kitas dalykas - kai pradedi gyventi kitoje šalyje, tu pradedi kurti kitą savo istoriją. Tavo gyvenimo kontekstas visai pasikeičia. Ir kadangi mes esame atviri viskam, kas vyksta aplinkui, tai keičia patį žmogų. Ir kai du žmonės susitinka, pavyzdžiui, po metų, jie gali tiesiog nesusišnekėti. Gali apsigauti, kad tai nebėra tas žmogus, kurį aš mylėjau. Tiesiog tais dalykais rizikuoti aš niekam nesiūlyčiau, nes jeigu pirmoje vietoje yra šeima kaip vertybė, tai reikia stengtis ją ir laikyti šalia savęs, arti. Tuo labiau kad ne apie save reikia galvoti, o apie vaiką, kuris auga. Vaikas vienareikšmiškai turi augti su mama ir su tėčiu. Kitų variantų negali būti.

- Ar sūneliui Adui nebuvo sunku adaptuotis svečioje šalyje?

- Ne, jam nėra sunku adaptuotis, nes jis dabar yra įpratęs keliauti. Todėl jeigu nekeliaujame, jam jau to pradeda trūkti.

- Prieš kraudamiesi lagaminus į Lietuvą, visi kartu viešėjote Prancūzijoje. Kokių reikalų ten turėjote?

- Labai džiaugiuosi, kad pradžioje planuotos atostogos virto visiškai nauja patirtimi - teko padirbėti su jaunais prancūzų aktoriais. Padėjau jiems paruošti keletą sunkokų muzikinių kūrinių. Buvo labai linksma stebėti save iš šono - sergančią už juos, kad jiems gerai pavyktų, su kvailoka išraiška linguojančią į taktą, kai rodėme savo darbą režisierei. Niekad nemaniau, kad taip smagu dalytis savo surastais dalykais, kad jie kam nors gali padėti ne tik sudainuoti dainą, bet ir apskritai labiau atsipalaiduoti gyvenime.

- O grįžus į Lietuvą tautiečių veidai neatrodo kiek per niūrūs?

- Ne, aš juos labai myliu. Labai pasiilgau tokios lietuviškos atmosferos. Ilgesnį laiką buvau Rusijoje, kur iš tikrųjų tu esi svetimas. Vienaip ar kitaip, negali savęs apgaudinėti - tavęs ten niekam nereikia ir turi pats padaryti taip, kad jiems būtum įdomus ir svarbus. O Lietuvoje, - nežinau, gal čia tie namai taip veikia, - kad ir kas būtų, tu žinai, kad gali į ką nors kreiptis ir, galimas daiktas, niekas tavęs neatstums. Tiesiog bendras jausmas visų yra panašus. Gal prisideda dar mūsų kalba, kuria mes kalbame ir galime ramiai susikalbėti, bet kartais net ir žodžių nereikia... Man patinka lietuvis kaip žmogus, nes mes esame gana gilūs ir nuoširdūs, kad neatsivertume visiems iš eilės. Mėgstame paliūdėti ir toliau gyventi. Man patinka šita šalis.

- O kokia Maskva yra tavo, lietuvės, akimis?

- Pritariu, kad tai slegiantis miestas. Jei kalbėsi apie išorinę jos pusę. O visiškas to kontrastas - teatro salėse. Žmonės su tokiu džiaugsmu laukia scenos stebuklo, kad kartais, atrodo, girdi bendrą padažnėjusį aplinkui sėdinčių žmonių pulsą. Reakcijos atviros ir nuoširdžios, publika labai gausi ir įvairi. Jauti, kad juos vienija begalinis noras parsinešti iš teatro kruopelytę geresnio, šviesesnio pasaulio, to, kuris pažadina iš bukos rutinos ir padeda neprarasti vilties.

- Gal pašonėje visada turi širdžiai mielų daikčiukų, kurie tau primena jaukius ir šiltus namus Lietuvoje?

- Daikčiukus išmėčiau keliaudama - atsisakiau rūbų, nereikalingų blizgučių. Liko tai, ką galiu susidėti į vieną lagaminą. Geras jausmas, kai esi lengvas.