Jūratė Miliauskaitė nesiskiria su gitara

Tylios dainos draugams

„Kada nors gal ir parašysiu knygą, jeigu dar kam nors bus įdomu, bet ne dabar. Mano gyvenime yra buvę momentų, kurių aš apskritai nenorėčiau viešinti. Jau visa tai praėjo ir neverta apie tai galvoti...“ - intriguoja liūdnokas, bet šviesias dainas atliekanti J.Miliauskaitė. Kaip tik turėjusi autorinius akustinius koncertus Palangoje, Klaipėdoje ir Kaune, šiuo metu ji ruošiasi koncertuoti kituose Lietuvos miestuose.

Kadangi daug laiko dainininkė skiria pedagoginiam darbui, koncertai ir susitikimai su gerbėjais jai yra tikra atgaiva sielai. Tačiau prieš kiekvieną koncertą, kol nenuskamba pirmieji akordai, Jūratė jaučia didžiulį stresą, nežinodama, kaip pasiseks koncertas, kiek publikos susirinks, kaip kūriniai suskambės. „Nėra kokio nors kardinalaus veiklos posūkio, - atvažiavusi į susitikimą Vilniuje kalbėjo J.Miliauskaitė. - Tik atsirado noras viešai paskelbti apie savo kamerinius koncertus - tylias dainas draugams. Atsirado noras pasakyti pasauliui, kad aš atlieku ne tik popmuzikos dainas, kurias žmonės yra įpratę girdėti, bet ir visai kitokią muziką. Tai nėra vienadienis sprendimas, gimęs šiandien ar vakar. Tokią muziką atlikdavau ir seniau, tik tos dainos skambėdavo tarp draugų. Bet kartą Amerikoje pabandžiau per vieną koncerto dalį pagroti akustines balades, o paskui grįžti jau prie įprastinės popmuzikos. Ir buvo didelis publikos nustebimas - jie nesitikėjo manęs tokios išgirsti, buvo labai nustebę ir labai gerai įvertino“.

Daugiau nei 25 metus profesionalioje scenoje dainuojanti J.Miliauskaitė pastaruoju metu labiau linksta prie akustinės, bardinės muzikos, prie turtingesnio poetinio žodžio: „Būdama popmuzikos dainininkė niekada nebuvau geriausiųjų dešimtuke, nes mano tekstai buvo per sudėtingi pramoginės muzikos žanrui. Tuo tarpu šiai dienai manęs nepriima bardų sluoksnis, nes aš jiems esu popmuzikos dainininkė. Tai tame tarpe būti man visai patinka, - šypsosi Jūratė. - Kai tu sakai nuo scenos visai kitus dalykus ir kitaip atlieki kūrinius, publika lygiai taip pat tave priima, ir dar geriau. Viename iš paskutinių koncertų išgirdau iš klausytojų: „Žinai, tu atvažiavai ir išspardei visiems širdis“. (Juokiasi.) Kadangi aš nepriklausau nuo rinkos - nevalgau duonos vien iš atlikėjo veiklos, tai galiu sau leisti daryti tai, ką noriu, ir atlikti tokią muziką, kuri man patinka. Be abejonės, koncerte padainuoju ir visų žinomas „Aguonas“, tik visiškai kita spalva atlieku šį kūrinį. Bet žmonėms tai patinka. Vis tiek jie gali prisidėti ir kartu dainuoti, ne tik mąsliais žvilgsniais klausytis mano kūrybos“.

Ji niekada nesvajojo būti pop-scenos žvaigžde. Ir dabar jai šypseną kelia dėl populiarumo dainininkų atliekami visokie cirkai: „Patikėkite, žmonėms, kurie ateina į mano koncertus, nepatiktų, jeigu aš stengčiausi skandalais atkreipti į save dėmesį - pradėčiau vaikščioti nuoga ar susimuščiau. Aš nesakau, kad taip nebus. Gal kada ir bus...“ (Juokiasi.)

Keistas vaikas

Iš Mažeikių kilusi J.Miliauskaitė išpopuliarėjo muzikinėje grupėje „Sekmadienis“. „Jis buvo pažabojęs mane ir mano kūrybą ilgus metus. Visada man buvo aiškinama, kad mano baladės yra skirtos tik labai siauram klausytojų ratui, - dėl to jos ir vadinasi „Tylios dainos draugams“. Kol paskui išdrįsau jas įrašyti atskirai nuo „Sekmadienio“. Istorija tokia: „Sekmadienio“ vadovas Antanas Dargis trumpam buvo išvykęs į Ameriką ir nebuvo veiklos su grupe. Man staiga gimė išganinga mintis, kad aš tą pauzę galėčiau išnaudoti savo kūrybai. Pasiskolinau pinigų ir įrašiau visą albumą per porą savaičių. Mano didžiam nustebimui, albumą leidėjas iš karto nupirko. Tada buvau žado netekusi: pasirodo, ta muzika yra reikalinga. Tiesiog, kaip aš sakau, reikia būti savimi, tuo tikėti ir eiti iki galo. Tada ir pasieksi savo tikslą. Kaip sakoma, koks tikslas, toks ir rezultatas. Mintys materializuojasi, todėl jeigu galvosi, kad esi nevykėlis, toks ir būsi“, - įsitikinusi J.Miliauskaitė.

Prisiminusi save vaikystėje Jūratė šypsosi, kad visą laiką buvo labai keistas ir sunkus vaikas. „Su manimi nebuvo labai lengva. Nors klasėje mokiausi geriausiai, nepasižymėjau kalbumu ir dideliu bendravimu. Mano charakterį atskleidė muzikos mokytojas Antanas Dargis, jis mane sugebėjo su muzika prakalbinti. Iki tol muzikos nekenčiau, nemylėjau ir jokiais būdais nenorėjau būti dainininkė. Muzikos mokykloje mokiausi labai blogai. Bėgdavau iš visų pamokų, kokių tik galėdavau“, - tai prisiminusi šypsosi atlikėja.

J.Miliauskaitė visada svajojusi apie gydytojo profesiją. Netgi baigusi džiazo studijas planavo grįžti prie medicinos - intensyviai ruošėsi stojamiesiems, privačiai mokėsi chemijos ir fizikos, tačiau lemtingu momentu persigalvojo. Nusprendė nebestoti į mediciną ir likti muzikos srityje. Visą laiką Jūratę kamavo abejonės, ar nebus padariusi klaidos, tik pastaruoju metu jos apninka vis rečiau. „Bet turbūt 50 proc. medikų yra baigę muzikos mokyklas. Mano vieno mokinuko mama, dirbanti Medicinos universitete dėstytoja, pasakojo, kad užėjusi į auditoriją iš karto gali pasakyti, kuris studentas yra baigęs muzikos mokyklą. Jų visai kitokie veidai, - pasakoja dainininkė. - Dabar galvoju, kad aš turbūt iš kitos pusės gydau žmones. Matote, ko nors mokyti yra vienas dalykas. Tačiau išmokius išleisti į sceną yra visai kitas dalykas. Ir ruošdamas atlikėjus turi būti kaip dvasios gydytojas ar psichologas, nes išmokyti tiktai natų yra tik pusė darbo. O sugebėti įkvėpti, įpūsti pasitikėjimo, kad žmogus atsiskleistų ir parodytų save, yra ne mažiau svarbi darbo pusė“.

Duona iš pedagogikos

Kaune gyvenanti J.Miliauskaitė dirba muzikos mokyklos estradinio dainavimo skyriaus vedėja, vadovauja kolektyvams „Linksmasis Do“, „Caca“, „Saulės vaikai“, „L.Do“. „Pedagoginis darbas neleidžia sėdėti vienoje vietoje, verčia būti kūrybingai, pasitempusiai, nes daug kam turi nurodyti kelią, rasti naujų spalvų. Aš visada sakau, kad prezidentas, gydytojas, mokytojas ir kunigas turi dirbti iš pašaukimo. Kartais man atrodo, kad tai aš galiu pritaikyti ir sau, nors mano gyvenime daugelis dalykų susiklostė be mano valios įsikišimo. Kartą muzikos mokyklos direktorius, kur dabar aš ir dirbu, mane susiradęs, pasakė: „Mes norime atidaryti estradinio dainavimo skyrių, o tu turi aukštojo mokslo diplomą, baigei džiazo studijas, todėl norime, kad ateitum pas mus dirbti“. Taip viskas su muzikos mokykla ir prasidėjo, paskui be mano valios įsikišimo atsirado būrys vaikų, kurie nenorėjo lankyti muzikos mokyklos, bet norėjo, kad aš juos mokyčiau dainavimo. Ir taip atsirado privati studija. Šiuo metu toks fabrikas užkurtas, kad nežinau, kaip būtų galima sumažinti veiklą“, - pasakoja moteris.

Beje, Jūratės vienturtis 21 metų sūnus Dominykas apskritai nemuzikuoja: nors jis baigė muzikos mokyklą, dainavo ir grojo eufonija, dabar universitete studijuoja japonų kalbą. Su sūnumi J.Miliauskaitė mėgsta padiskutuoti kad ir apie politiką. „Sūnus manęs paklausė, ar eisiu balsuoti. Pasakiau, nežinau, dar negalvojau apie tai. O jis tarė: „Ar žinai, kad senovės Romoje žmones, kurie nesidomėjo politika, vadindavo idiotais?“ Sakau, mintį supratau, balsuoti eisiu ir pasidomėsiu politika“, - apie išmoktą sūnaus pamoką, kad baisiausias dalykas yra abejingumas, su šypsena pasakoja dainininkė.

Jūratei didžiulė vertybė būti gamtoje, todėl ji gyvena ne kur nors centre, o Kauno pakraštyje, kur susikūrė jaukius namus. Neseniai moteris išsiskyrė su savo sutuoktiniu. „Bet tai neįvyko vakar. Mes išsiskyrėme, kai sūnus jau baigė mokyklą ir įstojo į universitetą. Buvo toks sprendimas, kad reikia užauginti sūnų iki pilnametystės... - nedaugžodžiauja kol kas naujo mylimojo neieškanti moteris, kuri turi kuo pasidžiaugti. - Kiekvieną dieną galvoju, už kokius nuopelnus man taip gera gyventi Lietuvoje, gera gyventi Kaune, mano namai man labai patinka. Dar pradėjau šiek tiek jogą lankyti, mėgstu šiaurietišką vaikščiojimą lazdomis, pasivažinėjimą dviračiu arba ežere pasiirstyti valtimi. Visą laiką mėgaujuosi gyvenimu - gal atėjo naujas gyvenimo etapas, todėl ir mano dainos pasidarė šiek tiek šviesesnės...“

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"