Joninių naktis: kur žinomi žmonės ieško paparčio žiedo?

Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė (35):

„Mano tėtis yra Jonas, mano vyro tėtis yra Jonas, mano sūnėnas yra Jonas ir mano senelis buvo Jonas. Nuo pat vaikystės švęsdavome Jonines, pindavome ir iki šiol piname vainikus, degame laužą, dainuojame liaudies dainas. Kai buvau vaikas, tekini lėkdavome į mišką ieškoti paparčio žiedo, vienas kitam kišdavome kojas, kas nors apgaudavo, kad surado žiedą, visi puldavo į tą vietą. Dabar taip pat daro ir mūsų vaikai, o mes, suaugusieji, tradiciškai kepame mėsą ant ugnies, sesuo tėčiui padaro tortą. Po vakarienės sudeginame nuo praėjusių metų likusią puokštę arba vainiką ir užkabiname tėčiui ant kaklo naują, kurį patys supiname iš ąžuolų, augančių mūsų kieme. Galiausiai  visi kartu sulaukiame aušros“.

Dainininkė Ingrida Martinkėnaitė (38):

„Nuo vaikystės prisimenu, kaip būtinai lietui lyjant Jonines švęsdavo tėvai, susiburdavo kur nors gamtoje, kurdavo didelius laužus, atsinešdavo vaišių. Jei būdavau kokioje nors stovykloje, su draugais naktį eidavome ieškoti paparčio žiedo. Dabar tą tenka daryti rečiau, nes per Jonines dažniausiai dirbu, bet labai smagu matyti, kaip įvairūs Lietuvos miesteliai švenčia tą dieną, kaip puoselėja tradicijas. Man džiugu koncertuoti tokioje bendruomenėje, mums duoda vainikus, matome, kaip Lietuvos žmonės organizuoja įvairius konkursus, apeigas, degina laužus. Džiugu, kad dar gyvuoja tokios tradicijos, kad jas palaiko ne tik suaugusieji, bet ir jaunoji karta“.

TV laidų vedėja Ugnė Galadauskaitė (27):

„Mano aplinkoje nėra Jonų, todėl nelabai ir švęsdavau. Nebent paauglystėje per Jonines su draugais organizuodavome visokius vakarėlius. Tiesa, ką visada atsimenu, yra tai, kad kasmet žmonės mini Jonines, kurios yra birželio 24 d., bet švenčia naktį iš 23 į 24 d. O 23 d. yra Zenono vardo diena. Mano tėtis yra Zenonas, tai aš ir juokauju, kad esu iš tų, kurie švenčia ne Jonines, o Zenonines“.

TV laidų vedėjas Žygis Stakėnas (35):

„Mūsų giminėje nėra Jonų, todėl Joninių, kaip kažkieno vardo dienos, nešvenčiame, bet turime tradiciją tą dieną susirinkti pas mamą sodyboje. Ten kepame mėsą, kuriame didelį laužą. Paparčio žiedo per daug neieškome, bet Joninių naktį einame maudytis į upę, nes tikima, kad vanduo tampa šventas. Tetos pina vainikus, leidžia juos į upę. Tiesa, dabar ne visada pavyksta nuvažiuoti švęsti Joninių, nes kartais tenka dirbti, bet šiemet, tikiuosi, jokie darbai nesukliudys ir su visa šeima išvyksime pas mamą į sodybą.

Joninės pasaulyje

Latvija

Latviai šią dieną pina ąžuolo vainikus ir dovanoja juos Janiams (liet. Jonas), o savo automobilius puošia įvairiomis lauko gėlėmis ir ąžuolo šakelėmis.

Estija

Estai didelę svarbą teikia laužui, nes tiki, kad saulėgrįžos naktį uždegtas laužas namus saugos nuo gaisro ištisus metus. Be to, tikima, kad kuo didesnis laužas, tuo labiau jis atbaido blogąsias dvasias.

Portugalija

Čia Joninių šventę simbolizuoja žydintis česnakas. Yra tokia tradicija juo suduoti artimiesiems ir draugams per galvą, kad sektųsi. Jeigu česnako nėra – tiks ir plastikinis plaktukas.

Suomija

Suomiai Jonines švenčia šeštadienį tarp birželio 20 ir 26 dienos. Be to, kaip ir lietuviai, ieško paparčio žiedo ir tiki visažinystės mitu.

Danija

Danai Joninių naktį ant laužo degina šiaudinę raganą, kuri būna aprengta senais drabužiais. Danai tiki, kad taip ragana pasiunčiama į raganų puotą.

Brazilija

Brazilai Jonines švenčia dvi savaites: savaitę iki šventės ir savaitę po jos. Šioje klimato juostoje gyvenantys žmonės meldžia šventojo Jono lietaus, tad dažniausiai liūčių sezonas sutampa su saulėgrįžos švente.

Vardo Jonas reikšmė

Vardas Jonas žinomas visame pasaulyje: Anglijoje – Džonas, Rusijoje – Ivanas, Prancūzijoje – Žanas, Ispanijoje – Chuanas, Latvijoje – Janis.

Vardas Jonas yra kilęs iš hebrajų kalbos žodžių, reiškiančių „Jahvės (Dievo) išklausytas, palaimintas“.

Praėjusiais metais vardas Jonas užėmė penktą vietą tarp naujagimių populiariausių vardų. Tuo metu vardą Janina praėjusiais metais gavo vos trys mergaitės.

Ką reikėtų žinoti apie Jonines

Kas yra Joninės, o kas yra Rasos šventė, kodėl Joninių naktį ieškoma paparčio žiedo ir šokinėjama per laužą? Į šiuos klausimas „Laisvalaikiui“ atsakė etnologė Gražina Kadžytė.

Tai ką vis dėl to švenčiame – Rasas ar Jonines?

Juokais galėčiau pasakyti, kad kas ką nori, tas tą ir švenčia. Bet XX amžiuje, panašu, kad apsistojome ties Joninėmis. Visi jau žino, kad tai Jonų vardinės. Bet reikia paminėti, kad Joninės yra birželio 24 d. – laisvą dieną, o švęsti daugiau įprasta išvakarėse – ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties vakarą. Tad šis vakaras prieš šventą Joną ir yra vadinamas Rasos, Kupolės, Vainikų vakaras, Vasarvidžio naktis. Rasos – dėl to, kad rasa prausiamasi, maudomasi, braidoma. Kupolė – nuo žodžio sukupėjimas, suvešėjimas. Daromos kupolių puokštės su žolėmis, vaistažolėmis. Vainikų vakaras – dėl to, kad žmonės jais puošdavo savo namus, vartus, Jonams kabindavo ant durų.

Viena iš tradicijų – Joninių naktį ieškoti paparčio žiedo. Kuo čia dėtas papartis?

Apie jį labai gražiai yra pasakiusi mūsų žiniuonė, šviesios atminties Eugenija Šimkūnaitė – jei kas nors nori susirasti paparčio žiedą ir įsidėti jį į kišenę, kad turėtų turto, jis niekada jo neras. O jei žmogus rūpinasi kitais, jam nereikia ir ieškoti, paparčio žiedas pats į rankas įkris. Iš tiesų paparčio žiedas yra gyvenimo išminties simbolis. Paparčio žiedo žmonės nėra matę, todėl didžiausia išmintis ir yra – rasti esmę ten, kur kiti jos neįžvelgia. Tai žmogaus dvasinės brandos įvertinimas.

Ką simbolizuoja Joninių laužas?

Laužas dominuoja beveik visose mūsų pagrindinėse šventėse, tai šviesa ir šiluma. Sukurti laužą, sukurti šeimą, bendruomenę – visa tai yra susiję. Laužą kuria jau apie vidurnaktį, būtent tada jaunimas išeina ieškoti paparčio žiedo. Kai grįžta poromis, sakoma, kad jie jau rado paparčio žiedą ir tikriausiai pakvies į vestuves. O jei jaunuoliai šoka susikabinę rankomis per laužą, tai akivaizdus patvirtinimas, kad jiedu nebijo nei per ugnį, nei per vandenį kartu eiti, nes vienas kitu pasitiki.

Ar yra dalykų, kuriuos tradiciškai privalu padaryti prieš ar per Jonines?

Anksčiau, kai žmogus visapusiškai priklausė nuo gamtos, buvo dalykų, kuriuose reikėdavo pasistengti padaryti, kurių – ne. Dabar viskas yra žaidybiška. Puikiai žinome, kad niekas nieko neprivalo. Net jei žmogus iš viso nenueis nei į Joninių šventę, nei prie laužo, bet gal jis pabaigs rašyti kokį nors savo straipsnį ar skaityti knygą, jo vakaras irgi bus visiškai gražiai užpildytas.

Ar Joninės turi kokias nors tradicines vaišes, kurios turėtų puikuotis ant Joninių stalo?

Dabar – nebe. Anksčiau vaišindavo tuo, ką turėdavo. Kadangi per Jonines žmonės švęsti eidavo į lauką, patogiausia būdavo prisikepti bandelių, sausainių, pasiimti sūrio. Atsigerti dažnai būdavo dar likę raugintos sulos. Bet visi žino, kad geriausias dalykas yra šaltinio ar šulinio vanduo. Kita vertus, jei imsime Joninių kaip vardinių šventę, varduvininkas ant stalo dėdavo ir įvairesnių vaišių. Priklausomai nuo to, koks turtingas jis būdavo.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“