I.Patkauskaitė: Esu intravertė, bet scena yra vieta, kurioje „moku kalbėti“

- Kaip pati atradote aktorystę? Ar vis dar žavitės šia profesija?

- Negalėčiau pasakyti, kad buvau ja sužavėta, tačiau kol kas kaip niekur kitur čia jaučiuosi gerai. Ši profesija nepasiduoda rutinai. Turi veiklos arba priverstinai atostogaudamas nerandi sau vietos, eini į spektaklį, kai kiti grįžta namo, yra laikas, kai tiki, yra metas, kai nusivili. Išlieka tik tai, kad niekada negalėsi nurimti. Ir todėl čia aš jaučiuosi gyva. Esu intravertė. Nemėgstu kalbėti apie save. Apskritai nedaug kalbu. Mieliau klausausi, dažniau būnu viena nei apsupty žmonių. Scena yra vieta, kurioje aš „moku kalbėti“ apie save, kalbėti apie kitus. Joje galiu atverti tai, kas gyvenime dažniausiai lieka paslėpta. Režisierius R.Tuminas sakydavo, kad scenoje TU esi niekam neįdomus, įdomus yra KITAS. Manau, kad, kalbėdamas apie kitą, tu neišvengiamai kalbi ir apie save. Manau, kūrėjas visuomet yra „autobiografas“.

- Galbūt pastebėjote, kokios jūsų asmeninės savybės labiausiai padeda ar trukdo darbe?

- Teatro įvairiapusiškumas nepriima jokių apibendrinimų. Aš nežinau tokio savybių sąrašo. Manau, kad teatrui reikia ir vedančių, ir juos sekančių. Kalbančiųjų ir tylinčiųjų, neperkalbamų ir prisitaikančių. Tikiu, kad teatrui tu reikalingas toks, koks esi. Galbūt tu, kokio niekada nebuvo, šiandien ir esi pats reikalingiausias. Teatras pernelyg kintantis, keičiasi režisieriai, partneriai, tu pats. Ir tos savybės, kurios tau padeda, lygiai taip pat gali ir trukdyti. Teatrui reikia lyderių ir kategoriškumo, tačiau nelankstumas privers tave stovėti toje pačioje vietoje. Ironiška, kad profesija, kurioje reikia kiečiausio stuburo, kad išsilaikytum, būtent jautrumas yra viena didžiausių vertybių.

- Jau greitai žiūrovai jus išvys istorinėje dramoje „Marija Stiuart“, kur vaidinsite Škotijos karalienę. Koks tai personažas? Ar turi panašumų su jūsų asmenybe?

- Labai sudėtinga ir pernelyg didelė atsakomybė gula stengiantis apibūdinti pjesės veikėją, žinant, kad tai buvo realiai gyvenusi asmenybė. Patys istoriniai šaltiniai yra to laiko, tų įvykių interpretacija, savaip suvokta juos rašiusio žmogaus. F.Šileris istoriją pritaikė savajai dramai, S.Cveigas, parašęs nuostabų istorinį romaną apie Mariją Stiuart, pateikė savąjį matymą. Būtų galima sakyti, kad Marija Stiuart buvo audringo ir tragiško likimo moteris. Vos tik ji gimė, šešių dienų tapo Škotijos karaliene, septyniolikos metų - Prancūzijos karaliene, o visą savo gyvenimą nenurimo dėl galimybės užsidėti dar ir trečiąją karūną - Anglijos, šitaip visiems laikams tapusi pagrindine Anglijos karalienės Elžbietos oponente. Gyvenimą ji sugėrė pilnomis saujomis, išgyveno ir kraštutinį, žiauriausią pažeminimą, ir maksimalias aukštumas. Per vienus gyvenimo metus patyrė tokią aistrą ir jai atidavė viską, galop prarasdama ir valdžią, ir karūną, ir savigarbą. Atsiduodavo visiems sukylančiams jausmams, nemokėjo šaltai visko apmąstyti, nemokėjo nusileisti. Išdidumas ir puikybė visada keliaudavo šalia. Tikėjo, kad Dievas davė jai karūną ir niekas negali jos atimti, todėl kaskart, kai reikėdavo ginti savo karališkąsias teises, ji tapdavo užsispyrusi, narsi ir nepermaldaujama. Šalia viso to ji buvo tiesiog moteris, kuri geidė mylėti ir būti mylima. Karalienė Elžbieta ir Marija Stiuart - tai tokie gražūs ir neįtikėtinai įdomūs dviejų moterų portretai. Ir nors abi nugyveno labai skirtingus gyvenimus, jų pamatiniai norai, geismai ir siekiai yra tokie panašūs. Čia nėra herojų ar antiherojų. Prieš mažiau nei penkis šimtus metų tiesiog gyveno dvi moterys.

- Ar prieš vaidmenį domėjotės karalienės istorija? Galbūt jums pačiai istoriniai vaidmenys įdomesni?

- Pirmą kartą tenka susidurti su istoriniu vaidmeniu. Tai yra unikali galimybė turėti tiek medžiagos apie scenoje kuriamą tavo žmogų. Kita vertus, teatre galioja visai kiti dėsniai ir niekas juk nebando sukurti istorinio dokumentinio spektaklio.

- Jau spėjote išbandyti ne vieną dešimtį vaidmenų. Kuris jums pačiai įsiminė labiausiai? Galbūt pasikeitė požiūris į vaidybą?

- Labai pasiilgstu „Vyšnių sodo“. Dauguma aktorių kalba apie kūrybinio proceso svarbą, aš taip pat nebūsiu išimtis, nes šio spektaklio kūrimo laikas iš tiesų buvo ypatingas. Visada norėdavosi vaidinti šį spektaklį, nes grįžti į jį reikšdavo tris valandas pabūti su žmonėmis, kuriuos tam kartui yra suvienijusi sunkiai įvardijama, tik jiems žinoma jausena. Atrodė, kad ten susirinkdavome tiesiog „pabūti“.

- Kaip ir visose profesijose yra sunkumų, su kokiais susiduria aktoriai?

- Turbūt viena didžiausių iš jų - darbo stoka. Tik dirbantis aktorius  turi galimybę skleistis, augti. O šiandien patekti į „vykusiųjų“ gretas išties sudėtinga... Dabar tiek daug kritikuojame, lyginame, vertiname. Labai greitai įvardiname talentus ir nubraukiame nepatikusius. Turime sekundę sublizgėti, bet neturime metų užaugti. Mechanizmas staigiai siunčia naujus asmenis, tarp kurių įnirtingai ieškoma „asmenybių“, pamirštant, kad tai yra ilgo tobulėjimo, augimo, patirties ir išminties išsiugdymo išdava. Nemanau, kad yra teisinga kviesti tiek naujų jaunų žmonių į šią profesiją, visiškai neatsižvelgiant į paklausą. Ir tikrai nemanau, kad šio srauto sumažinimas kam nors užkirstų kelią.  Prieš stodama laukiau metus, kol bus  renkamas aktorių kursas, kai kurie mano bendrakursiai laukė ir kelis.

- Ar turite svajonių vaidmenį, koks jis?

- Keista yra su tais svajonių vaidmenimis. Tai, ko aš viliuosi, yra darbas su įdomiais režisieriais, susidūrimas su sunkiomis užduotimis, galbūt naujomis išraiškos priemonėmis. Darbas, kuris būtų iššūkis, nauja, dar nepatirta patirtis. Bet koks vaidmuo įdomiame, įkvepiančiame, tave auginančiame kūrybiniame procese yra svajonių vaidmuo. Natūralu, kad norisi didelės apimties vaidmenų, nes tai asocijuojasi su kūrybiškai veikliu etapu, galimybe save realizuoti. Dažnai nutinka taip, kad stebėdamas kitų aktorių darbus kartais pamąstai: tobula, visiškas svajonių vaidmuo. O to vaidmens, pasirodo, net nebuvo pjesėje - jis tiesiog nuo pradžios iki pabaigos buvo sukurtas, sufantazuotas, pasiūlytas ir įgyvendintas paties aktoriaus.

- Esate viena iš teatro režisieriaus ir pedagogo Rimo Tumino mokinių. Kaip apibūdintumėte savo mokytoją? Kokias jo pamokas ir vertybes vertinate labiausiai?

- Šalia režisieriaus Rimo Tumino visada jaučiuosi šiek tiek nejaukiai. Vien jo buvimas geba tarsi įelektrinti patalpą, dar neteko sutikti tokio žmogaus, kurio stovėjimas šalia tave priverstų taip pasitempti. Ši baimė man yra graži, pagarbi, sumišusi su šiluma, nes visada yra gera šį žmogų sutikti. Savo spektakliuose jis geba prajuokindamas pravirkdyti. Tai man yra genialu.

- Turbūt teatrą galėtumėte pavadinti savo antraisiais namais. O namuose nutinka visko, kokį linksmiausią nutikimą prisimenate iš teatro gyvenimo?

- Matyt, vienas ryškiausių nutikimų būtų mano pirmosios gastrolės... Buvau antrame kurse, kai mane įvedė į spektaklį „Madagaskaras“ ir visai netrukus turėjo įvykti gastrolės su šiuo spektakliu į Helsinkį. Tuo metu dar nebuvau skridusi lėktuvu, taigi patirtis visomis prasmėmis buvo nauja. Likus porai valandų iki skrydžio, visa trupė susitiko Vilniaus oro uoste. Visi ramūs, kas po vieną, kas po du pasklinda po visą salę, aš tik su kuprine ant pečių, atsisėdu tolėliau laukti. Kartkartėmis užmetu akį ir, tolumoje vis matydama tai vieną, tai kitą kolegą, ramiai sau laukiu toliau. Po valandos ramaus laukimo ir supratimo, kad iki skrydžio liko maždaug keturiasdešimt minučių, viskas pradėjo atrodyti įtartinai. Vėl pradėjau akimis salėje ieškoti kolegų. Deja, nieko pamatyti nebepavyko. Dairiausi į mėlynus ekranus ir pamačiau užrašą „Helsinkis“. Gniauždama pasą  darbuotojai pasakiau, kad turiu išskristi į Helsinkį, bet išgirdau trumpą atsakymą: „viskas, keleivių registracija baigėsi“. Aiškinau, kad aš TIKRAI turiu išskristi, kad aš galiu ir nubėgti iki lėktuvo, jei jau visi ten - aišku, man buvo atsakyta kategoriškai. Pasijutau kaip filme... (Šypsosi.) Supratau, kad trupė šiuo metu skrenda į šalį, kurioje turi būti suvaidintas spektaklis, o aš, vieno pagrindinių vaidmenų atlikėja, tiesiog stoviu čia, Lietuvoje. Situacija atrodė per daug neįtikėtina, kad būtų tikra. Gerai, kad spektaklis buvo vaidinamas kitą dieną, todėl spėjau nuskristi laiku.

- Ar būna momentų, kai norisi viską mesti ir išvažiuoti į tolimą šalį?

- Ne, kai būna sunku, atrandu jėgų ir čia. Jų man suteikia artimi žmonės. Kita vertus, keliaujant visos neesminės problemos pasidaro tokios mažytės, iš tiesų nesvarbios. Kai pamatai, kiek pasaulyje visko yra, įvairiausių žmonių, galybė dalykų, kuriuos gali daryti, ima juokas iš tų mano sureikšmintų problemų.

- Kaip manote, ar aktorių šeimose nepritrūksta laiko ir dėmesio artimiausiems dėl pasinėrimo į darbus? Kaip pačiai, manote, pavyks suderinti karjerą ir šeimą?

- Nepritrūksta. Manau, kad tai yra ne laiko trūkumo klausimas, o mūsų sugebėjimo tą laiką išnaudoti. Yra man artimų žmonių, kuriuos visada noriu jausti šalia. Kai apie juos galvoju, visada atsiranda galimybė juos išgirsti, nors ir telefonu, ar bent akimirkai pamatyti, ne todėl, kad reikia, bet todėl, kad noriu. Net ir ilgas nesimatymo laikas nieko nekeičia, jei tu neapleidi žmonių savo galvoje. Ir aš puikiai žinau, kad tie žmonės, apie kuriuos kalbu, tai jaučia ir žino. Žinoma, kol neturiu vaikų, viskas yra kur kas paprasčiau, mažas žmogus daug ką pasuka sava linkme, bet nuspręsiu, kad laiko užteks, ir, tikiuosi, man jo užteks. Juk poroje gyvena du suaugę žmonės, kurie geba kalbėtis. Jei aš žinau, ką tu veiki, ko tu geidi ir ko sieki, aš gerbiu tavo norus. O tu savo ruožtu gerbi manuosius. Pagarba ir nenorėjimas kito žmogaus pritaikyti sau leidžia mums tapti laisviems visuose mūsų pasirinkimuose. Bet tai galioja tik esant tik visiškai lygiaverčiui dėmesiui ir pagarbai. Galbūt visa tai skamba labai idealistiškai ir utopiškai, bet juk kalbame apie tai, ko turėtume siekti ir išsaugoti, o ne atvirkščiai.

- Galbūt turite asmenybę, kuri jus įkvepia ar kelia susižavėjimą?

- Yra begalė žmonių, į kuriuos žiūriu godžiai, nes žavi jų sukurti darbai. Tačiau pastaruoju metu pradėjau justi, kad priartėjus prie žmogaus, kuris nespinduliuoja šiluma ir paprastumu, jo talentas man pasidaro tarsi nebežavus, nebeįdomus. Tada suprantu, kad asmeninis žavesys man yra labiau paveikus nei išprusimas ir talentai. Suprantu, kad galiu žavėtis darbais, sukurtais vaidmenimis, nutapytais paveikslais, bet tai nereikš žavėjimosi asmeniu. Kuo tikrai žaviuosi, tai yra poros, kurios užaugina šešis vaikus, o yra vis dar be galo vienas kitą įsimylėję, tai yra žmonės, kurie pragyveno pasaulinius karus, o išliko nepataisomais optimistais. Šitas menas niekada nepasens.

- Ar esate svarsčiusi apie vyro idealą, kriterijus išrinktajam?

- Ne, kriterijų nesu susikūrusi. Apskritai nemėgstu apibendrinimų, tikslių įvardijimų, „verdiktų“. Kaskart stengdamasi kažką apibrėžti, pasijaučiu labai nepatogiai, lyg viskas yra toli gražu ne taip, tarsi ištarti žodžiai neatspindėtų to, kas turėjo būti pasakyta. Gal dėl to aš ir nemėgstu daug kalbėti. Kategoriškos nuomonės man kelia nemažai abejonių, nes visada yra kažkas, kas lieka nepasakyta, visada yra teksto apačioje ta mažytė žvaigždutė, kurią jau atidžiai pastebime reklamose, bet dažnai praleidžiame gyvenime.

- Ateities numatyti ir suplanuoti neįmanoma, bet gal pasvarstote, ar visą laiką norėtumėte gyventi Lietuvoje?

- Niekada nejutau poreikio išvykti. Gal turėtų susiklostyti tam tikros aplinkybės. Šiandien man labai gerai čia. Gal esu patriotė, bet man gera gyventi tarp žmonių, kurie kalba mano gimtąja kalba. Kartais pagalvodavau,  kaip gera būtų gyventi ten, kur šilta, kur nereikia gūžtis, devynis mėnesius laukti saulės, bet tada apgailėdavau rudenis, žiemas, pavasario laukimą. Man tas laukimas toks gražus. Tie besikeičiantys kvapai ypatingi. Ne, kol kas man visai patinka keisti ratus, gramdyti sniegą, pirkti sezoninius batus ir pavasarį sulaukti žibučių. (Šypsosi.)

- Koks metų laikas jums pats žaviausias?

- Nors esu visiška šilumos mėgėja ir labai patogiai jaučiuosi vasarą, man patys gražiausi yra pavasariai ir rudenys. Kažkas juose yra mistiško, labai poetiško. Joks kitas metų laikas man nesukelia tokio vidinio jaudulio kaip pavasaris ir  niekas manęs taip nenuramina kaip ruduo. Šiame cikliškume yra kažkas bauginančio, bet kartu didingo ir esminio, kažkas, ko pati sau dar negaliu įvardinti.

- Jeigu pavyktų atsukti laiką atgal, ar ką nors keistumėte savo gyvenime?

- Reikėtų, kad šitą klausimą užduotumėte per mano aštuoniasdešimtmetį! (Šypsosi.) Tada galėčiau ramiai pasvarstyti. Dabar kur kas įdomiau ateitis, nesižvalgau į praeitį. Atrodo, dar jos tiek nedaug. Aštuoniasdešimties galėsiu išmintingai apžvelgti sprendimus, kuriuos priimu šiandien, o dabar nekantriai laukiu, kas bus pateikta istorijos analizei.

- Kokiu patyrusios aktorės receptu pasidalintumėte?

- Aš pati dar jaučiuosi pradedančiąja! Jokių receptų nėra, deja, visus vadovėlius šioje profesijoje turi pasirašyti pats. Tam reikia tik laiko, darbo ir patirties, kuri ateina bedirbant. Vienintelis dalykas, kurį drįsčiau patarti, tai neatsisakyti jokio darbo teatre, net jei jis iš pradžių ir neatrodo itin patrauklus, net jei jis kitame mieste. Viskas nuguls į labai tinkamus stalčius, nesvarbu, ar patirtis bus įdomi, ar varginanti, praturtinanti ar nuvilianti.
 

Dosjė

Gimimo data: 1985 05 28.

Išsilavinimas: vaidybos magistro laipsnis Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje.

Ryškesni vaidmenys: Jaunoji - P.Ignatavičiaus „Kruvinose vestuvėse“, Salė - R.Tumino „Madagaskare“, Varia - A.Areimos „Vyšnių sode“, Voverė - A.Areimos „Plėšikuose“, Maša -  G.Tuminaitės „Savižudyje“, Vera - V.Tertelio „Mėnuo kaime“, Renė - A.Areimos „Markizėje de Sad“.

Karjera: 2010-2014 m. Nacionalinio Kauno dramos teatro, o nuo 2014 m. - Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė.

Apdovanojimai: 2012 m. Jaunųjų teatro kritikų apdovanojimas, 2013 m. Fortūnos diplomas, 2014 m. „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija. 

Geriausias būdas atgauti jėgas - miegas.

Svajoja aplankyti - Lotynų Ameriką.


Spektaklio „Marija Stiuart“ premjera įvyks balandžio 26 ir 27 d. Vilniaus mažajame teatre.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“