Inesai Kurklietytei be avantiūrų būtų neįdomu

- Ar sunku būti ir kino režisiere, ir pedagoge, ir trijų dukterų mama?

- Turite galvoje, ar sunku būti moterimi, kuri turi visur suspėti. Taip, iš tiesų nelengva, ypač jeigu iš tavęs visuomenė daug tikisi. Kaip mano viena studentė sakė: „Nepavydžiu Rūtai Meilutytei, nes žmonės priprato prie jos pergalių ir iš jos reikalauja dar ir dar... Aš štai padariau vieną gerą filmą, pelniau vieną kitą apdovanojimą ir visi nori, kad nesustočiau. Žinoma, ir man pačiai labai svarbu kurti, kurti, kurti, nestovėti vietoje ir dar skatinti užsiimti dokumentika jaunus menininkus. O kai pavargstu, dėkui Dievui, turiu petį, į kurį galiu atsiremti, o dukros Emilė, Liepa ir Vilnė, kurioms 15, 10 ir pustrečių, taip pat supratingos merginos, mato mano nuotaikas. Moters priedermė šeimoje spinduliuoti gerą nuotaiką, nors kartais būna ir sunku. Puikiai suvokiu, kad aš esu mūsų šeimos šaknys. Jeigu jos tvirtos ir sveikos, tada žiedeliai būna gražūs. Tad neturiu teisės būti pikta. O būdama dabar jauna mama, energijos turiu trigubai daugiau. 

- Iš kur jūsų toks tvirtas ir linksmas būdas?

- Tikriausiai iš tėvų, optimistų, o optimizmo syvai žmogų gelbsti ir sudėtingiausiose gyvenimo situacijose. Kartais leidžiuosi į tam tikras avantiūras jau žinodama, kad bus sunku, tačiau man įdomu, o kaip gi tas kliūtis įveikti. Kartais tas mano nemotyvuotas drąsos turėjimas leidžia man įsivelti į rizikingus dalykus.

- Ar dažnai, kaip filmų kūrėja, susiduriate su labai jau lietuvišku bruožu - pavydu?

- Taip, iš tiesų susiduriu. Štai tik ką sukūriau audiovizualinių menų inkubatorių, kuriame kino kūrimo paslapčių turės visas sąlygas mokytis jaunimas. Tai didžiulis džiaugsmas jauniesiems kūrėjams, pamatę užsieniečiai baltai pavydi, o štai kai kurie kolegos pasižiūri ir suraukia nosis, o kodėl čia nėra to ar ano, ar pasiteisins toks sumanymas, o gal tik veltui išleisti pinigai. Tad pastebiu kasdien, kad mes, lietuviai, nelabai mokame džiaugtis tuo, ką turime. Man skaudu, kad žmones užgraužia pilka kasdienybė, kad jie neieško naujovių, o vis rypuoja, prisimindami sunkią praeitį, jau kokia trečia karta pergyvena mūsų tėvų ir senelių tremčių, gulagų istorijas. Kai studijavau Prancūzijoje ir bendravau su kolegomis iš kitų šalių, jaučiau geranoriškumą, mandagią šypseną. Na, kodėl gi mes taip retai šypsomės? Antra vertus, apsidairykime aplinkui, kokia graži šiemet žiema, pasidžiaukime sniegu, išeikime kartu su vaikais pasivažinėti rogutėmis ar slidėmis. Man skaudžiausia, kai statistika kalba, kad Lietuva viena iš lyderių savižudžių skaičiumi. O dar baisiau, kad tarp jų yra nemažai paauglių ir net vaikų.

- Savo dokumentiniuose filmuose nevengiate būtent tų aštrių, su vaikų problemomis susijusių temų, ieškote kitų intriguojančių siužetų, pavyzdžiui, tokių kaip filme „Lengvas raganavimas“ apie gimdymą namuose. Ar kas nors nepavadina jūsų filmų akibrokštais visuomenei?

- Esu iš tų kūrėjų, kurios neieško intriguojančių siužetų ar žmonių bet kuria kaina. Visada galvoju apie žmogų, kad jis nusifilmavęs nepatirtų kokių nors nepatogumų, nenukentėtų. Betgi visko pasitaiko... Man nesuprantama, kodėl nukentėjo mano herojė filme „Kristina Kristuje“ prisipažinusi, kad ji norėtų tapti evangelikų pastore. Dabar atsirado dar vienas akibrokštas - po teismus tampomos moterys, nufilmuotos mano kino juostoje, kurios padėjo gimdyvėms laukti ateinančio į pasaulį vaikelio savo namuose. Laukiu, gal ir mane pakvies tardytojas paklausti, kam ir kodėl kūriau tokį filmą. Man regis, moters prigimtinė teisė pasirinkti vietą, kur jai jaukiausia ir geriausia gimdyti. Ne naujiena, kad ir mano trys dukros sėkmingai atėjo į pasaulį ne gimdymo namuose. Tad nesuprantu aš tos „raganų medžioklės“. Kai filmavau naujausią kino juostą „Gegučių vaikai“, elgiausi labai atsargiai.

- Tai išeitų, kad kino dokumentika yra rizikingesnis žanras negu meninė kūryba?

- Iš tiesų taip ir yra. Dokumentika, antra vertus, labai svarbus žanras, kuris išliks ateičiai, istorijai. Manau, kuo dokumentinis filmas senesnis - tuo vertingesnis, o vaidybinis filmas pasensta. Dokumentinėse juostose atsispindi autoriaus pasaulėjauta. Viskas, kas fiksuojama filmavimo kamera, turi išliekamąją vertę.

- Jūsų naujausias filmas, kurio žiūrovas dar nematė, vadinasi „Gegučių vaikai“. Jis vėlgi jautria ir dabar ypač aktualia gyvenimo tema.

- Taip, jau pats filmo pavadinimas, kuris, mano galva, yra švelnus ir draugiškas, kalba, apie ką jis yra. Mes filmavome vieną vaikus globojančią šeimyną šiaurės Lietuvoje. Su vaikais važiavome pas jų mamas, kurioms Dievas nedavė tam tikrų gebėjimų ir galimybių, kad jos patirtų motinystės džiaugsmą, nedavė laimės joms pačioms auginti savo vaikus. Tos akistatų akimirkos nepaprastai jaudinančios... Vaikai labai norėjo pamatyti savo biologines mamas, su jomis pasikalbėti. Štai viena mergaičiukė, kuriai mama pirmą sykį, kai ji atvažiavo, užtrenkė prieš nosį duris, bandė ją pateisinti ir panoro nuvažiuoti dar kartą, tačiau aš tam žingsniui nepritariau.

- Ar pavyko nufilmuoti ne tokių šiurpių akimirkų?

- Filme yra visko... Pavasarį jis pasirodys ekranuose, tuomet pamatysite, kokia tai aktuali tema. Man kuriant filmą buvo labai svarbu netardyti vaikų, nekamantinėti, neklausinėti. Siekiau, kad vaikas prašnektų pats apie tai, kas jam skauda. Arba apie tai kalbėtų kiti ženklai. Einu kitaip tariant aplinkiniu keliu, tačiau manau, kad jis yra teisingas. To išmokė mano mokytojai.

- Ar ilgai reikėjo prisijaukinti tuos šeimynos vaikus, kad jie prašnektų?

- Galima sakyti, su nedidelėmis pertraukomis gyvenau toje šeimynoje nuo Žolinės iki Kalėdų. Žinoma, parvažiuodavau į namus Vilniuje pasižiūrėti, kaip vyrui Ramūnui sekasi tvarkytis su trimis mergaitėmis. Tuo metu, kai filmavau, aš pati buvau „gegutė“. (Juokiasi). O grįždama prie mano filmo vaikų, pasakysiu, kad nors kai kurie taip ir neprašneko, nemanau, kad tai filmo nuostolis. Jų tylėjimas ir akys kartais yra iškalbesnės už daugiažodiškumą. Ne visus iš 12 vaikų aš ir siekiau kalbinti.

- Jūsų iniciatyva už Vilniaus išdygo kino studija jauniesiems kūrėjams. Ar daug yra to gabaus jaunimo?

- Iš tiesų tas jaunų kino kūrėjo mokymo centras yra mano iniciatyva, kurią palaikė ir prie kurios prisidėjo Lietuvos teatro ir muzikos bei Dailės akademijos. Dabar važiuojant Vilniaus-Minsko plentu matome naujutėlaitį pastatą, kuriame yra viskas, ko reikia kurti filmus, eksperimentuoti. Tai yra man didžiulis džiaugsmas, nes daug metų mes su jaunaisiais kino kūrėjais dirbome labai skurdžiomis sąlygomis. Vasario 21 dieną rengsime iškilmingą to centro atidarymą. Iš tiesų yra daug jaunų žmonių, kurie trokšta kurti audiovizualųjį meną. Ir kas įdomu, kino kūryba įgauna vis moteriškesnę kryptį. Merginos turi gerą intuiciją, akyliau pastebi įdomias detales.

- Buvote pasišovusi kurti grandiozinį filmą „Sibiro Madona“ taip pat mūsų tautai aktualia tremties tema. Koks šio jūsų filmo likimas?

- Liūdnas... Tai situacija, kurioje jaučiuosi nei paleista, nei pakarta. Filmavimas sustojo, mano pagrindinio prodiuserio šeimoje atsirado bėdų, sušlubavo finansavimas. Maždaug ketvirtadalis filmo sukurta. Esu optimistė ir vis dar tikiu, kad filmas atsiras.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"