Įamžinti tikrą jausmą

- Egle, kodėl būtent vyrai?

- Ypatingo atsakymo čia nesugalvosiu - tiesiog kelis kartus nufotografavusi vyrus supratau, kad tai yra mano saviraiška ir geriausiai atsiskleidžia tai, ką aš jaučiu. Lietuvoje jiems mažai dėmesio skiriama, palyginus su tuo, kiek fotografuojamos merginos.

Viskas išėjo labai organiškai, iš noro ir aistros kurti, o kai gimė įkvėpimas, turbūt turėjau tinkamus žmones šalia, kurie padėjo man tai perteikti.

- Jūsų tikslas - įamžinti tikrą jausmą. Kaip tai pavyksta padaryti fotografuojant pirmąkart matomą žmogų? Juk ne kiekvienas prieš objektyvą jaučiasi jaukiai, o ir vyrai linkę slėpti jausmus. Kiek laiko užtrunka „atverti“ žmogų?

- Įamžinti emocijas išties nėra lengva, kai žmogų matai pirmą kartą (šypsosi). Bet fotografuodama turiu labai aiškų tikslą - pamatyti žmogų be kaukės, bent trumpam. Dažniausiai po pirmo pusvalandžio žmonės atsiveria. Aš daug kalbuosi, pasakoju įvairiausias istorijas, bendrauju taip, lyg tą žmogų pažinočiau seniai, ir stengiuosi padaryti taip, lyg būtume pasimatyme ar susitikime, o ne fotosesijoje (šypsosi).

Labai nemėgstu fotografuoti studijoje, nes žmonėms, kurie nėra stovėję prieš kamerą, dažniausiai studija atrodo labai įpareigojanti erdvė, tad visada pasidomiu apie jų mėgstamiausias veiklas, darbus ir pomėgius, kad galėčiau jiems surasti ir sugalvoti pačią buitiškiausią idėją ir vietą.

- Fotografija - ne visai jūsų sritis, esate komunikacijos specialistė, studijavote muzikinį teatrą. Kaip jus gyvenimas atvedė prie fotografavimo?

- Po tiek laiko fotografavimo jau galiu pasakyti, kad visgi fotografija ir yra mano sritis (juokiasi). Taip, esu baigusi muzikinio teatro studijas ir dirbu komunikacijos srityse, nes esu žmogus, kuriam visada reikia naujovių, noriu mokėti kelis dalykus. Na, o su fotografija susidūriau labai seniai, paauglystėje, visada žiūrėdavau į objektus ir įsivaizduodavau, kokia gera nuotrauka būtų. Įsigijusi fotokamerą supratau, kad visa tai man puikiai pavyksta užfiksuoti, būtent taip, kaip įsivaizduoju.

O vyrų fotografiją atradau dirbdama su vienu mados ženklu, kuris prekiauja drabužiais vyrams. Dalyvaudavau jų fotosesijose kaip organizatorė, viską stebėdavau iš šono, ir vėl „išlindo“ tas momentas, kai sakydavau „vau, kokia gera nuotrauka būtų...“ (juokiasi). Tuomet padariau keletą kadrų telefonu, kurie, tiesą pasakius, man iki šiol yra patys mėgstamiausi.

- Iš kur tokia fotografavimo stilistika ir kodėl dažniausiai renkatės nespalvotą fotografiją?

- Nuotraukų stiliui turbūt daug davė meilė teatrui bei kinui ir studijos. Juodai baltos nuotraukos daug teatrališkesnės, jos primena senus kino filmus. Nesiekiu parodyti drabužius ar gražius vyrų veidus. Ištransliuoti emociją, žiūrint į nuotrauką, - toks mano tikslas. Parodyti, kokie netobuli, bet unikalūs esam. Juk esam, tiesa? (Šypsosi.)

- Koks būtų esminis patarimas norintiems, kad portretinė nuotrauka pavyktų?

- Mano patarimas būtų muzika! Dažniausiai dirbdama ją paleidžiu arba tiesiog pradedame šokti. Taip pagaunama emocija, jausmas, kurio aš visada ieškau.