- Simona, kas paskatino pačią kurti?

- Visada sakiau, kad kūryba gelbsti nuo vienatvės. Vieni eina į darbą ir uždirba pinigus, kiti augina vaikus, treti - realizuoja save. O aš einu į darbą, uždirbu pinigus ir juos išleidžiu realizuodama save. Vienatvė ir nuolat matoma, girdima bei jaučiama įtampa darbe - tai vertė mane judėti į priekį ir... kurti! Prisidėjo ir nuolatos girdimas bei daugelį verčiantis žiaukčioti žodis „karantinas“.

Užnugary liko 93 sunkios karantino dienos, per kurias būtent kūryba padėjo pakelti visą tą nuolat plūstantį negatyvą ir palengvino kelionę per save. Užtat dabar dėkoju pakėlus akis į dangų už visas siųstas kliūtis ir iš to gimusį kūrinį, kuriuo noriu pasidalinti su skaitytojais. Knygoje atskleidžiamos mano tos dienos tiesos, pamąstymai ir išgyvenimai, prieštaravimai sau ir kitiems. Jokiu būdu nereikia visa to priimti asmeniškai, bet jei tame atrasite dalelytę savęs - vadinasi, ši knyga ir apie jus.

O jei trumpai, knyga tai karantino dienoraštis. Visa, ką rašiau kasdien ir viešinau tas 93 dienas, apipavidalinau ir sudėjau į knygą. Taigi, tai dienoraštis, tik atviras paskaityti visiems.

- Pačios klausantis susidaro įspūdis, kad parašyti knygą buvo visai paprasta.

- Lengva tikrai nebuvo. Vienos dienos pareikalavo daugiau pastangų, kitos kiek mažiau, bet kurti nebuvo lengva. Dar didesniu iššūkiu tapo siekis apnuoginti save, savo jausmus ir išgyvenimus prieš aplinkinius. Atskirtis nuo artimų žmonių, išsiskyrimas su mylimu žmogumi, netikėta liga - tuo momentu rodėsi griūna visas įprastas pasaulis. Ir tik dabar, praėjus nemažai laiko suvokiu, kad visa tai buvo puiki terpė kurti. Būtent tai ir lėmė, kad netrukus pasaulį išvys mano pirma tikra knyga.

- Pirma, bet, tikimės, ne paskutinė?

- Jei tiksliau, tai pirma knyga tokiu turiniu ir tiražu. Esu išsileidusi savo pirmosios parodos, kuomet kūriau koliažus, knygutę su darbais ir eilėmis. Bet tai daugiau buvo asmeninio pobūdžio leidinukas, o šitas jau skirtas plačiajai auditorijai.

- Tikrai ne vienam kils klausimas, kaip suderinama kūryba ir vaistininkės profesija?

- Uždirbtus pinigus kažkur reikia išleisti. Aš dienomis dirbu, o vėlyvais vakarais ir naktimis dažniausia kuriu. Kolegės juokauja, kad galbūt ne tą specialybę pasirinkau, bet aš myliu savo darbą, myliu žmones, kad ir kokie kartais pikti jie būna, rūpintis kitais man ir malonumas, ir pareiga.

O kūryba man tik terpė realizuoti save, pinigų iš jos uždirbti nesiekiu. Tai tokia simbiozė tarp realybės ir svajonių, kurias retkarčiais pavyksta realizuoti.

Knygą komentuoja menotyrininkė Neringa MIKOL:

„Prancūzų filme „Amelija iš Monmartro“ pagrindinė veikėja, nuo mažų dienų jautusi meilės stygių, savo keistai vienišame gyvenime atranda tikslą - nusprendžia pakeisti ją supančių žmonių gyvenimus į gerąją pusę. Lietuvoje tokią Ameliją randame Simonos Bareikytės fotografijų knygoje - „...gal Tau buvo geriau? Karantino dienoraštis“.

Knygos autorė teigia, kad tai yra tiktai jos samprotavimai, pastebėjimai ir emocijos, patirtos per pačią COVID-19 izoliacijos karštinę. Simona šioje knygoje atveria save, tiksliau, tą Simoną, kuri gyveno izoliacijoje ir patyrė šio laikotarpio mestus iššūkius. Šioje knygoje fotografė ir sukelia asociacijas su Amelija. Tik pažiūrėkite į pagrindinę knygos autorės nutrauką - nosis, veidas ir smakras uždengtas plaukais, kaip privaloma kauke, pagal visus reglamentus. Tačiau pusiau atidengtas veidas ir viena plačiai atmerkta akis kalba apie kažkokią paslaptį, kurią Simona-Amelija atskleis šioje knygoje.