G.Alijeva: savo šeimoje kuriame savo taisykles

- Neseniai pirmą kartą su šeima svečiavotės Azerbaidžane. Kokius įspūdžius paliko šis kraštas?

- Labai patiko. Ypač sužavėjo maistas, aplinka, žmonės. Vietos gyventojai labai myli vaikus. Net svetimus jie ima ant rankų, bučiuoja. Iš pradžių man tai pasirodė truputį keista, juk mes, lietuviai, esame gana šalti, bet ilgiau ten pabuvęs pastebi, kad jie tai daro su visai kitokia energetika. Jie paima, pabučiuoja rankytę, paniurko, panešioja. Kai ateini į restoraną, net pamiršti, kad su vaiku atėjai, nes kol jis pereina visas padavėjas, moteris, vyrus, nes jie irgi vaikais labai džiaugiasi, tu spėji ir pavakarieniauti. Vaikai jiems tarsi laimės šaltinis. Mums, lietuviams, iki to dar labai toli.

- Kuo skiriasi tenykštis gyvenimo būdas?

- Azerbaidžaniečiai taikosi prie oro. Kai pas juos labai karšta, jie ilsisi. Pagrindinis veiksmas gatvėse vyksta vakarais ir naktimis. Tada gatvės atgyja. Žmonės bendrauja, jie gali iki 2-3 val. nakties sėdėti ir gerti arbatą.

- Girdėjau, kad šią vasarą planuojate keliauti ir į Turkiją. Vaikai jums nėra kliūtis kelionėms?

- Tikrai ne. Viskas priklauso nuo požiūrio. Man vaikai netrukdo. Vienus buvimas šalia vaikų erzina, o kiti su tuo gyvena ir "kaifuoja". Aš nuo savo vaikų nepavargstu. Nuolatos su jais būnu, man nereikia auklių, nereikia nuolat jų kur nors nutrenkti, palikti, kad pailsėčiau. Ilsiuosi kartu su jais.

- Gal vyresnioji jau irgi šiek tiek padeda?

- Be abejo. Jai jau penkeri, broliukui - metai ir septyni mėnesiai. Nebėra jis toks mažas, paskui jį nereikia lakstyti, nereikia atskirai virti jam košių ar pan. Galiu išleisti į kiemą ir leisti tiesiog džiaugtis savo vaikyste.

- Trumpų atostogų pavasarį buvote išvykę ir tik su vyru, be vaikų. Nepamirštate, kad esate ne tik mama, bet ir žmona?

- Tik neseniai prisiminiau. (Juokiasi.) Praėjo šešeri metai, kaip esame vyras ir žmona, visą tą laiką visur buvome kartu su vaikais. Buvau labai "mamiška", man visada reikėjo vaikų šalia. Bet vyrams irgi reikia dėmesio. Jie neturi būti nuskriausti ir palikti antrame plane. Leidau savo vyrui prisiminti, kad jis yra mano vyras, kad man gera tik su juo. Tokių akimirkų reikia. Jos sveikos ir gali būti dažnesnės. Tuo labiau dabar, kai vaikai jau dideli.

- Jūsų kasdienybę neseniai paįvairino ir darbas televizijoje. Prisijungėte prie Žygio ir Irūnos LNK laidoje "KK2 penktadienis". Kokius įgūdžius reikėjo prisiminti?

- Įgūdžių pamiršusi nebuvau, su kameromis dirbti moku, man nereikia sakyti, kur žiūrėti, ką kalbėti, kaip elgtis. Bet šį kartą buvo visai kita laidos specifika. Studijoje - pašnekovai, ausyje - ausinė su režisierės pastabomis. Yra scenarijus, privalomi klausimai studijos svečiams. Turi neatsilikti nuo plano. Buvo truputį sunkiau nei kad ateiti į laidą, perskaityti tekstą ir išeiti. Nerimo ir streso neišvengiau, o juk ir pertrauka buvo ne tokia jau trumpa - pusantrų metų. Iš naujo reikėjo įsivažiuoti. Be to, nedirbusiam žmogui ateiti į labai darnų kolektyvą, kur visi vienas kitą iš žvilgsnio supranta, gana sudėtinga.

- Norėtumėte grįžti į televiziją ilgesniam laikui?

- Labai noriu, o ir minčių tokių yra. Jei bus patvirtintas vienas projektas, dirbsiu televizijoje. Bet viskas priklauso ir nuo mano vyro. Jei būsime Lietuvoje - be kalbų, bet kol kas bijau planuoti.

- Ar nesunku nuolat derintis prie vyro?

- Labai sunku, bet iškart žinojau, kad kurį laiką reikės pasiaukoti, dėl to nesinervinu. Kas iš to, kad graušiu save, jei vis tiek nieko negaliu pakeisti? Moterų tokia dalia - kurį laiką, kol vaikai maži, savo ambicijas turi pristabdyti. Šiandien moterys apskritai pamiršta savo tikrąjį pradą - išauginti vaikiukus. Visos užsiėmusios karjera. Tad aš dar paauginsiu, o paskui žiūrėsime. Juk esu dar jauna - dar net trisdešimties neturiu.

- O ką reiškia būti krepšininko žmona?

- Sunku. Tik atrodo, kad gyveni ir juokiesi. Tau ant pečių gula didžiulė atsakomybė, be to, aukoji save, savo karjerą, savo, kaip moters, realizaciją ne tik darbe, bet ir kitose srityse. Turi važiuoti paskui savo vyrą, palikti gimtą šalį, šeimą. Tikrai nėra lengva.

- O kaip scena - ar tai jau praeitis?

- Negalvoju apie sceną. Išaugau iš to, pažaidžiau, smagu prisiminti, bet tik tiek. Negrįšiu į sceną. Nors...

- Kam jaučiate didžiausią nostalgiją iš anų laikų?

- Pasiilgstu tų tokių mūsų vakaronių. Mūsų kompanija - aš, Nylka, Ingrida ir Karina - nereali. Kai būname visos kartu - laikykis. Papildome viena kitą ir užvedame. Vien buvimas drauge - tikras džiaugsmas širdžiai. Kartu galime ir verkti, ir džiaugtis. Net ir dabar, kai susitinkame po kokio pusmečio nesimatymo, niekada nesėdime tokioje nejaukioje tyloje. Labai greitai atrandame, apie ką kalbėtis.

- Gal dukrytė jau irgi rodo sceninius sugebėjimus?

- Taip, ji ypač po baleto pamokų parodo, ko išmoko, kaip koją reikia laikyti, kaip rankas.

- Sakoma, kad mergaitės laimingos būna tos, kurios panašios į tėčius, o berniukai - į mamas...

- Mūsų šeimoje taip ir yra. Mano dukrytė yra tamsių akių, net tamsesnių už mano vyro ir jo tėčio, kuris grynakraujis azerbaidžanietis. Jos oda irgi nėra labai šviesi. O Emilis - blondinas, mėlynomis akimis, toks kaip aš. Vienas - vienam, kitas - kitam. Juk negaliu gimdyti tik vyrui, vieną turiu ir dėl savęs. (Šypsosi.)

- Jūsų vyras pusiau azerbaidžanietis. Ar šeimoje nebūna kultūrinių nesusipratimų?

- Ne. Rolandas augo mišrioje šeimoje - jo tėtis azerbaidžanietis, mama - žemaitė, tai jau daug ką pasako. Jis neturi kokių nors griežtų tradicijų, kurių žūtbūt laikytųsi, nėra per daug religingas, kad turėčiau taikytis. Gyvename lygiai taip pat, kaip ir kitos Lietuvos šeimos, kuriame savo taisykles. Be to, dažniausiai moterys į šeimą atneša tam tikras tradicijas. Vyrams - šimtas metų iki jų. O mes, moterys, jas sureikšminame, ruošiamės šventėms ir pan.

- Ar krepšinis - dažna tema jūsų namuose?

- Labai džiaugiuosi, kad mano vyras nėra fanatikas ir ištisai apie tai nešneka. Nežinau, ar man tai patiktų.

- O ar pati sekate, stebite, kas vyksta jūsų srityje - muzikiniame pasaulyje?

- Kartais pažiūriu. Ir nors atrodo, kad nelabai kas naujo atsiranda, keičiasi laikai, keičiasi muzikos samprata. Mūsų, "šeškių", laikais mūsų dainas dainuodavo visa Lietuva. O dabar nežinau nė vienos lietuviškos naujos dainos, kuri būtų hitas. Gal esu atsilikusi, bet tokio kūrinio negirdėjau. O mūsų laikais tokių buvo ir ne vienas, ir ne du.

- Ką patartumėte jauniems atlikėjams?

- Kad viską darytų kryptingai, kad tikslingai siektų savo svajonių. Pamenu, kaip mūsų prodiuseris viską sumąstydavo iki smulkiausių detalių, todėl pasirodymai visada būdavo tam tikras šou. Kažkas, ko neparodydavo kiti. Savotiško žavesio priduodavo ir tie skandalai. Juk buvome jaunos, vyko toks pašėlęs gyvenimas.

- Kaip manote, kiek sėkmės pramogų pasaulyje lemia išvaizda?

- Lemia labai daug. Pavyzdžiui, būna graži panelė, bet savo arogancija, vulgarumu ar kažkokia tuštybe viską ima ir sugadina. O kiti užburia savo paprastumu, darbais, idėjomis. Grožis yra svarbu, bet nereikia ties juo koncentruotis. Ne veltui sakoma - sutinka pagal išvaizdą, palydi pagal protą.

- Matyt, ilgi metai pramogų pasaulio sūkuryje jums suteikė neįkainojamą patirtį?

- Tikrai taip. Išmokė visada apgalvoti kelis žingsnius į priekį. Mes niekada nebuvome labai aikštingos ar pasikėlusios. Dirbome atvira širdimi.

- Scenoje buvote savimi?

- Taip. Gal ir buvo tokio žaidimo, bet taip ir turi būti, juk tai scena.

- Ar šiandien pačiai dar lieka laiko grožio procedūroms?

- Kaip kada. Mano vyras - tik už tai. Jam tai atrodo natūralus dalykas. Tad viskas priklauso nuo moters - jei nori, viskam gali atrasti laiko. Tačiau nėra taip, kad nuolat sėdėčiau grožio salonuose, be to, nelabai to ir mėgstu.

- O ką mėgstate?

- Kartais pasilepinu veido kaukėmis, pedikiūru, manikiūru, plaukų sušukavimu. Bet nei aš į tuos masažus vaikštau, nei ką. Yra proga - pasinaudoju, nėra - ir nereikia. Turiu ir taip apie ką galvoti. Bet dar meteliai, abu vaikeliai - į darželį, ir rankos man bus atrištos.

- Tai gal ir trečias tada?

- Ne. Dabar jau sakau, kad atėjo laikas, kai noriu būti graži. (Šypsosi.) Noriu truputį pabūti dėl savęs. Daug atidaviau. Labai stengiausi būti gera mama, norėjau būti pati geriausia savo vaikams ir žinau, kad visą gyvenimą stengsiuosi tai daryti. Atsakingai į tai žiūriu. Noriu dalyvauti savo vaikų gyvenime, noriu žinoti, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, kaip jiems palengvinti augimą, paauglystę. Domiuosi savo vaikais ir nenutrenkiu jų į šoną.

- Naudojatės močiučių patarimais?

- Jos tegu pataria, o aš darysiu taip, kaip noriu. Vaikų auklėjimas yra tėvų reikalas. Jei patarimas naudingas, pasinaudosiu, jei ne - praleisiu. Šiais laikais yra labai daug informacijos apie tėvystę, vaikystę, be to, auklėjimas keičiasi, mamos kitokios. Man nepatinka, kai vaikai sau leidžia daugiau, nei reikia. Man vaikas turi būti vaikas, jis negali pagal save tvarkyti tėvų gyvenimo. Vaikai turi gyventi taip, kaip tėvai sako, o ne atvirkščiai.

- Ko pati išmokote iš vaikų?

- Kantrybės. Sužinojau, kad galiu vėluoti, o bet kuris planas gali labai paprastai sugriūti.

- Buvo kokie nors mitai, kurie sugriuvo besilaukiant antro vaiko?

- Nebuvo, nes neturėjau jokių iliuzijų. Maniau, kad bus labai sunku. Mano Tėja buvo ir yra labai geras vaikas. Galvojau, bus antras, ir dar bernas, tai žliumbs, rėks, nemiegos, bet buvo atvirkščiai - Emilis buvo
dar ramesnis. Tikriausiai kiekvienam duota tiek, kiek jis pakelia, matyt, aš pakeliu mažai. (Šypsosi.)

- Kokių laisvalaikio pomėgių dar turite?

- Kad nelabai jų ir turėjau. Man labai svarbu pabūti pačiai su savimi, su savo mintimis, mėgstu užsiimti savotiška savianalize. Kol vaikai miega, noriu, kad manęs niekas nejudintų, nekalbintų, jei pati to nenoriu, noriu pabūti sau. Juk visą dieną esu ant kojų, turiu ką veikti. O kai vyras darbe, vaikai miega, galiu gerti kavą, skaityti, atsipalaiduoti.

- Nebėgate plauti indų?

- Ne. Juos išplaunu prieš tai. Tai būna laikas, kai galiu ilsėtis.

- Kokių turite artimiausių svajonių?

- Bijau planuoti. Dabar toks laikas, kai artėja vyro kontrakto pasirašymas, nežinau, ką pasirinksime, ką nuspręsime, nuo to viskas ir priklausys. Bet aš norėčiau būti Lietuvoje, vėl dirbti, noriu tiesiog laiko sau.

DOSJĖ

Goda Sabutytė-Alijeva gimė 1986 m. birželio 4 d. Kaune.

Buvo viena iš merginų grupės "69 danguje" narių, vedė įvairias televizijos laidas.

2009 m. ištekėjo už krepšininko Rolando Alijevo.

2010 m. jiems gimė dukrytė Tėja, 2013 m. - sūnus Amilis.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“