Fani Ardan - prancūzų kino karalienė

Kitaip nei daugelis kitų žvaigždžių, tikros šlovės ji sulaukė tik po 40-ies. Galbūt todėl, kad aktorė, įsikūnijusi elegancija, pasirodė esanti pernelyg rimta masiniam kinui...

Fani Margarita Žiudita Ardan (Fanny Marguerite Judith Ardant) gimė 1949 m. kovo 22 d. Somiūre. Tėvas, kavalerijos karininkas, dalyvavo Europos karališkųjų rūmų eskortuose, todėl šeima nuolatos kraustydavosi iš vienos vietos į kitą. Vaikystėje Fani su tėvais gyveno Švedijoje, Ispanijoje, Anglijoje... Paskui Ardanų šeimos galva tapo Monako rūmų valdytoju, taigi iki 17 metų Fani gyveno rūmuose. Tėvai svajojo apie dukters diplomatinę karjerą. Baigusi katalikišką licėjų, ji išvyko į Paryžių ir įstojo į Sorbonos politikos mokslų fakultetą, o baigusi įsidarbino sekretore Prancūzijos ambasadoje Londone. Tačiau diplomate taip ir netapo; staiga susižavėjo teatru ir pradėjo lankyti dramos meno kursus. Iš pradžių jai tekdavo tik epizodiniai vaidmenys BBC pastatymuose. Po kelerių metų aktorė nutarė grįžti į Prancūziją ir debiutuoti teatre. 1974 m. F.Ardan suvaidino P.Kornelio (P.Cornell) pjesėje „Poliektas“ o 1979 m. 30-metė aktorė pasirodė Prancūzijos televizijoje - vaidino televizijos spektakliuose, paskui nusifilmavo Aleno Žesua (Alain Jessua) filme „Šunys mieste“ ir galop televizijos seriale „Moterys prie jūros“. Būtent šiame seriale ją pirmą kartą pamatė prancūzų kino režisūros meistras Fransua Triufo (Francois Truffaut). Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. F.Triufo iškart pasiūlė jai vaidmenį naujame filme. Tarp jų prasidėjo romanas, ir 1983 m. gimė dukra Žozefina... F.Triufo mylimą moterį spėjo nufilmuoti tik dviejuose filmuose - „Kaimynė“ (1981 m.) ir „Tai bent sekmadienis“ (1983 m.). 1984 m. jis mirė nuo vėžio. Filmas „Mažoji vagilė“, suprantama, kur Fani atliko pagrindinį vaidmenį, taip ir liko nebaigtas.

F.Ardan niekada nemėgo pasakoti apie asmeninį gyvenimą. Ji niekada nebuvo oficialiai ištekėjusi, nors turi tris dukteris nuo skirtingų tėvų. Jai pripaišomas romanas su Žeraru Depardjė (Gerard Depardieu), kuris neva prasidėjo jau filmo „Kaimynė“ filmavimo aikštelėje. Po daugiau kaip 20 metų jie vėl susitiko kuriant filmą „Natali“ (2003 m.). Į žurnalistų klausimus F.Ardan paslaptingai atsakė: „Kai kada spauda gali pameluoti, bet kai kada ji sugeba pranašauti“.

Dar esant gyvam F.Triufo, F.Ardan pradėjo dirbti su kino režisieriumi Alenu Resnė (Alain Resnais). Jo filmuose „Gyvenimas“ (1983 m.), „Meilė iki mirties“ (1985 m.) ir „Melodrama“ (1986 m.) ji suvaidino ryškias stipraus charakterio moteris: jos išvaizda ir temperamentas itin tinka šiam amplua. Po truputį F.Ardan įgijo rimtos draminės aktorės, netinkamos „lengviesiems“ žanrams, reputaciją. Kitą dešimtmetį ji filmavosi tik intelektualiajame kine, pagal Anri Bernšteino (Henri Bernstein), Marselio Prusto (Marcel Proust), Antono Čechovo kūrinius... Tik 1996 m. F.Ardan nusifilmavo dviejose komedijose ir pagaliau tapo „masinio kino“ aktore. Viena iš jų, Patriso Lekonto „Pašaipa“ („Ridicule“), buvo pripažinta geriausiu Prancūzijos metų filmu ir atsidūrė tarp „Oskaro“ nominantų. O labiausiai F.Ardan išgarsino vaidmuo filme „Aštuonios moterys“ (2001 m.), kuriame dar labiau atsiskleidė jos komedinis talentas... 2003 m. XXV Maskvos kino festivalio žiuri aktorei įteikė garbės prizą „Už ištikimybę K.Stanislavskio principams“, skiriamą už ypatingus aktorinius laimėjimus. Jo F.Ardan nusipelnė už vaidmenį Franko Dzefirelio (Frank Zeffirelli) filme „Marija Kalas“ (2002 m.). Kad suvaidintų garsiąją dainininkę, F.Ardan teko išmokti visus operų vaidmenis, kuriuos kadaise atlikdavo M.Kalas.

Per trisdešimt metų kine F.Ardan nusifilmavo daugiau kaip 50 filmų. 2008 m. išsipildė jos sena svajonė - ji pirmą kartą režisavo šeimos dramą „Kraujas ir pelenai“. Dabar prancūzų kino žvaigždė ir vėl yra paklausi.