Evelina ir Gabrielė: Mūsų variklis yra mūsų harmonija

- Visai neseniai Ukrainoje nufilmavote savo pirmuosius vaizdo klipus - vieną angliškam dainos variantui, kitą - lietuviškam. Kokių įspūdžių paliko šie darbai?

Gabrielė: Buvo labai smagu, ir iš tiesų įspūdžiai tik patys geriausi. Tiesa, kol dirbome, filmavomės, neturėjome laiko prisėsti ir įvertinti to, pasidžiaugti. Dabar, kai darbai jau praeityje, labai didžiuojamės rezultatu.

Evelina: Kai matai rezultatą, automatiškai džiaugiesi. Prisimeni visas akimirkas, pastangas, momentus. Man asmeniškai tai buvo labai įtempta para. Viskas vyko labai greitai: bėgam ten, darome tą, kitą. Bet, nepaisant nuovargio ir tokios dienotvarkės, buvo labai šauni patirtis.

- Kokią žinią norite perduoti šiuo vaizdo klipu savo klausytojams?

Gabrielė: Šis kūrinys yra apie stiprias, savarankiškas, tvirtas ir trokštamas moteris. Apie tokias, kurių neįmanoma suvilioti prabangiais dalykais, automobiliais. Jos žino savo vertę ir nėra paperkamos materialiais dalykais.

Evelina: Jos yra pakankamai stiprios, kad viską pasiektų ir pačios. Tai daina apie moteriškas moteris.

- Ar tokia moteris yra ir jūsų idealas?

Evelina: Mes stengiamės tokios būti.

Gabrielė: Materialumas mums tikrai nėra vertybė, kuria matuojame kitus žmones. Šis kūrinys mus tikrai atspindi. Nemanau, kad galėtume sukurti dainą, kuri prieštarautų mūsų pačių vertybėms.

- Ar buvote susidūrusios su tokia situacija, kai vaikinas nori jus suvilioti prabangiais daiktais?

Gabrielė: Manau, kad daugeliui moterų pasitaikė tokių situacijų. Vyras pamato merginą ir sako: ei, mažute, štai aš turiu prabangų automobilį, gal nori pasivažinėti. Prisipažinsiu, net ir man buvo tokia situacija. Kiekvienai tenka tą pajusti. Bet mes abi turime savo vertę. Automobiliai ir brangūs papuošalai - tikrai ne tie dalykai, kurių gyvenime reikia siekti.

- Bet vaikinui leidžiate per pasimatymą sumokėti už vakarienę?

Evelina: Nereikia leistis į kraštutinumus. Nesame feministės. Reikia atskirti, kur yra mandagumas, vyriškumas, gražus gestas, o kur noras prisivilioti prabangiais daiktais.

Gabrielė: Žinoma, yra moterų, kurioms tai tinka, ir mes jokiu būdu jų neteisiame. Kiekvienas pasirenka tai, ko jam reikia.

- Grįžkime prie muzikos. Jūsų grupė gyvuoja porą metų. Koks didžiausias iššūkis buvo per visą tą laiką?

Gabrielė: Aš tokius įvardinčiau du. Pirmasis, kai turėjome tris koncertus per vieną dieną. Antrasis - vaizdo klipas. Turėjome labai mažai laiko, kad jį nufilmuotume, todėl reikėjo susikoncentruoti ir atiduoti visą save.

Evelina: Iš tiesų, kai ėjo jau 9-10 filmavimo valanda, o daina vis ta pati - stogas pradėjo po truputį važiuoti. Juk, nors nebeturi jėgų, dainuoti vis tiek turi su emocija, žavesiu, trykšti energija. Nori tobulo rezultato ir privalai dirbti toliau. Tai buvo nauja patirtis. Pirmas rimtas mūsų klipas ir labai juo džiaugiamės bei didžiuojamės. Tikimės, kad kuo toliau, tuo daugiau jų kursime.

Gabrielė: Kai pamatai rezultatą, užsidegi noru dirbti toliau.

- Vis daugiau įsisukate į pramogų pasaulį. Kas jame jus žavi, o kas erzina?

Gabrielė: Galbūt tik iš šalies atrodo, kad sukamės pramogų pasaulyje. Manęs net ir draugai klausia: na, Gabriele, tu jau dabar žvaigždė, jau tarp elito. Iš tiesų turime savo ratą žmonių, savo klausytojus, darome tai, kas mums patinka, ir mums nereikia savęs talpinti į stalčiuką su užrašu "pramogų pasaulis". Darome tai, kas mums patinka, kuriame savo muziką.

- Kas yra jūsų auditorija?

Gabrielė: Labai įvairi. Galime ją suskirstyti į kelias grupes - vaikai nuo 4 iki 14 metų, jaunimas nuo 15 iki 25 ir vyresni nuo 25 iki... Jie kaifuoja. Iš tiesų būna labai keista, kai eini po koncerto, o prie tavęs prieina rimtas vyras su kostiumu ir sako: buvo labai smagu. Kai kurie suaugusieji išdrįsta ir paprašyti kartu nusifotografuoti, nors dažniausiai tą daro vaikai. Taigi labai sunku apibūdinti mūsų auditoriją. Kad ir kokia ji būtų, esame jai dėkingos. Kaskart stebiuosi, kaip mes prisibeldžiame į jų širdis.

Evelina: Savo programoje atliekame ne tik šiandien populiarius kūrinius, bet ir šiek tiek senesnius. Gal tai juos žavi.

- Kaip reaguoja jūsų artimieji? Ką sako tėvai?

Gabrielė: Mane šeimoje labai palaiko broliai. Tiek vyresnis, tiek jaunesnis yra dideli mano gerbėjai. Tėvams tai nėra ta muzika, kurios jie klausytųsi, bet jie palaiko ir džiaugiasi mano pasiekimais. Kadangi studijuoju muziką, esu dainininkė, jie neturi prie ko prikibti. (Šypsosi.) Iš pradžių gal ir buvo dėl to kažkokių nesutarimų, nes muzika neatrodo profesija, už kurios užsikabintum, bet aš pasirinkau šį kelią ir neketinu iš jo išsukti. Darau tai, kas man patinka. Pamenu, iš pradžių net draugai atsargiai žiūrėjo, kad aš - džiazo dainininkė - ėmiau repuoti. Jiems buvo neįprasta. O dabar džiaugiasi.

Evelina: Mano tėvai mane labai palaiko, jie džiaugiasi, matau tai jų akyse. Mama žinojo, kad aš visada troškau buti scenoje padainuodavau tai vienur, tai kitur, bet niekada to nebuvo didelėje scenoje, prieš didelę auditoriją. O dabar, kai pasiekiau viso šito, matau kaip jie manimi didžiuojasi.

- O kodėl muzika?

Gabrielė: Man tai yra universali kalba visame pasaulyje. Juk muzika yra visur aplink. Mane tai visada žavėjo ir jaučiau, kad tai mano sritis. Visada sakiau, kad nenoriu groti, noriu dainuoti. Pats gyvenimas mane atvedė čia, kur esu dabar. Buvo labai daug atsitiktinumų, kurie stūmė muzikos link. Priėmiau tai kaip natūralų dalyką ir manau, kad esu užprogramuota būti ant scenos. Net neįsivaizduoju, ką kito galėčiau taip nuoširdžiai ir su meile veikti.

Evelina: Man muzika teikia didelį malonumą – tiek jos klausymas, tiek atlikimas. Labai šaunu, kai žmogus daro tai, ką mėgsta. Kai matau Gabrielę, kaip ji kaifuoja nuo to, ką daro, koks užsidegimas ir aistra jos akyse, - negaliu nesižavėti, o ir pati taip jaučiuosi būdama scenoje. Ir niekas tam jausmui nesutrukdys.

- Tarpusavyje esate labiau panašios ar skirtingos?

Evelina: Skirtingos, nors gal per porą metų ir atradome bendrų bruožų. Kad ir kaip būtų, kontrastingi grupės nariai ją daro tik įdomesnę. Ir nereiškia, kad pykstamės ar nesutariame. Mes viena kitą tik papildome.

Gabrielė: Kiekvienas medis turi daug skirtingų šakų, bet vienas šaknis. Mūsų šaknys - vertybės, suvokimas apie gyvenimą, požiūris į darbą ir muziką - yra tos pačios, bet šiaip esame skirtingos.

- Esate grupėje kaip nors pasiskirsčiusios vaidmenimis?

Evelina: Ne. Scenoje stengiamės būti savimi. Gal kiek pagerintu savęs variantu, bet natūralu, kad scenoje turi būti ryškesne persona nei kasdieniame gyvenime, turi būti laimingas, nors tau ir liūdna, turi atrodyti energingai nors ir esi pavargusi. Na, o paprastomis dienomis, kai nebūname scenoje, esame tiesiog draugės, dirbančios kartu vienoje grupeje.

Gabrielė: Daugelis mūsų klausia, ar sutariame, ir aš sakau: chebra, jei nesutartume, argi taip gerai žiūrėtumės? Mūsų variklis ir yra mūsų sutarimas bei harmonija. Nemanau, kad ją galima suvaidinti. Nesistengiame išspausti iš savęs to, kas nesame.

- Turite kokių nors principų, tabu, kurių neperžengiate nei gyvenime, nei scenoje?

Gabrielė: Aš visada noriu būti nuoširdi sau. Dažnai savęs klausiu, kas yra ta tiesa, kur mano vieta. Manau, kad ir ką darytum, - atvirumas ir nuoširdumas sau yra svarbiausia. Kita vertus, man patinka išeiti iš komforto zonos. Juk gyvenime prisigalvojame labai daug taisyklių ir jei kas nors vyksta ne pagal planą, sutrinkame. Todėl mėgstu įvairiomis smulkmenomis kasdienybę paversti ne tokia kasdieniška.

- Didžiausia gyvenimo pamoka?

Gabrielė: Dažniausiai pamokomis įvardinu įvairias nesėkmes, nes būtent jas priimu kaip ženklus ar pamokas. Bet sunku išskirti vieną. Gal ji man dar prieš akis.

Evelina: Visos pamokos skirtingos. Lyginti, kuri jų didesnė, o kuri mažesnė, - negaliu. Tiesiog stengiuosi gyventi taip, kad tos pamokos nesikartotų.

- Kaip atsipalaiduojate?

Evelina: Visai neseniai atradau sportą. Suprantu - anokia čia naujiena. Bet atradau sporto šaką, nuo kurios kaifuoju. Tai lynu traukiamų vandenlenčių sportas. Yra daugybė parkų Lietuvoje, kurie siūlo tokią pramogą. Vasarą ją išbandžiau ir pamėgau. Man tai buvo labai geras atsipalaidavimo būdas. Apskritai mėgstu vandenį - baseinus, jūras, tvenkinius, mėgstu plaukioti, bet niekada negalvojau, kad galėsiu suvaldyti lentą, nes nemoku važinėtis nei riedlente, nei snieglente. Gaila, kad vasara baigėsi ir sezonas jau uždarytas, bet nekantraudama ir pilna motyvacijos lauksiu kitos vasaros.

Gabrielė: Mano gyvenimas susideda iš kelių veiklų - tai studijos universitete, mokytojos darbas ir grupės veikla. Koncertai būna savaitgaliais, kada gal ir turėčiau ilsėtis, o paprastomis dienomis - universitetas ir darbas. Kada aš pailsiu? Gal kai sportuoju? Ne. Gal pirtyje po sporto salės, bet ten būnu vos 10 minučių. Matyt, geriausias poilsis ir atsipalaidavimas man yra miegas. Tiesa, būna koks kartas ar du per mėnesį, kai galiu sau leisti pažiūrėti filmą. Čia jau prabanga. Tokiais vakarais įsijungiu filmą ir apie nieką negalvoju.

Evelina: Iš tiesų kartais labai norisi tokio buitinio poilsio - įsijungti filmą, įkristi į lovą, pasiimti puodelį kakavos, kramsnoti sausainius ir mėgautis.

- Kalbant apie sausainius, kokių silpnybių turite?

Evelina: Jei kalbėsime apie maistą, tai šokoladas. Jei apie daiktus, turiu prisipažinti, kad ilgą laiką buvau "skudurinė Onutė". Turėjau labai daug drabužių, pirkdavau juos kur pakliūva - vienus pigiau, kitus brangiau. Jau porą metų, kai drabužių pirkimas nebėra tokia didelė silpnybė. Prieš ką nors pirkdama, apsvarstau, ar man tikrai to reikia. Dabar labiau vertinu kokybę, o ne kiekybę. O štai dėl šokolado esu išprotėjusi. Nuo pat vaikystės jį labai mėgdavau. Ypač pienišką šokoladą. Kartais sunku save sukontroliuoti, ypač kai norisi dailesnės figūros.

Gabrielė: Aš esu miegalė ir mano silpnybė, matyt, yra miegas. Kai reikia anksti keltis, man labai sunku. Todėl visur dažniausiai ateinu paskutinė. Dar viena silpnybė - bendravimas su žmonėmis. Mėgstu kalbėti ir net, būnant ant scenos, man nėra problemos užkalbinti publiką.

- Kaip apibūdintumėte savo aprangos stilių?

Evelina: Pasakysiu sąžiningai, prieš kurį laiką buvau tokių prašmatnesnių drabužių mėgėja - aukštakulnių, palaidinių, suknelių, sijonėlių, buvau prie tų "fifų". Ilgainiui natūraliai pakeičiau savo stilių. Pradėjau avėti sportinio stiliaus batelius, "oversized" megztukus, trumpai nusikirpau plaukus, tiesiog panorau rengtis paprasčiau. Ir jaučiuosi gerai. Supratau, kad nebūtina puoštis taip, kaip puošdavausi anksčiau. Juk jei kasdien dėvėsiu puošnius drabužius, ką reikės rengtis kai tam bus proga, šventė ar vakarėlis?

Gabrielė: Aš visada buvau ir esu ištikima patogumui, gatvės stiliui. Visą dieną esu ant kojų, todėl man svarbiausia jaustis patogiai.

- Jūsų grupė vadinasi "Golden Age". Kurį savo gyvenimo etapą pavadintumėte tuo aukso amžiumi?

Evelina: Dabar. Nes dabar turiu tai, apie ką svajojau. Mano vaikystės svajonė išsipildė ir galiu visiems pasakyti, kad kai labai nori, viskas pavyksta. Labai norėjau būti scenoje ir džiaugiuosi, kad pavyko.

Gabrielė: Aš tikiu, kad tas didysis aukso amžius mūsų dar laukia. Dabar yra naujo etapo startas. Mes egzistuojame dar tik porą metų, tai kaip jauna grupė esame daug pasiekusios.

- Kokių turite artimiausių planų?

Evelina: Lapkritį skrisime koncertuoti į Čikagą. Neseniai nufilmavome klipą lietuviškai dainai. Rašome, filmuojame, kuriame.

- O "Eurovizija"?

Evelina: Turbūt ne šį sykį. Aš manau, kad "Eurovizijai" reikia padaryti kūrinį bombą. Su bet kuo eiti nesinori. Turi padaryti ne tik gerą dainą, bet ir šou. Mes kol kas turime pakankamai veiklos, galbūt kitais metais. Nes noro yra, bet dabar turime susikoncentruoti į savo programą.

- Ką įvardintumėte savo įkvėpėjais?

Gabrielė: Neturiu tokio. Mano gyvenime buvo labai daug muzikos stilių - nuo kantri iki džiazo. Iš kiekvieno pasiimu po talentingą žmogų ir mokausi iš jų po truputį. Niekada neturėjau vienos divos ar dievaičio.

Evelina: O aš galėčiau įvardinti Rijaną (Rihanna). Ji kaip atlikėja ir kaip aktorė scenoje labai puikiai išmano savo darbą. Žaviuosi, kaip ji stovi scenoje, kaip ji gali būti visokia - labai švelni, agresyvi, priklausomai nuo dainos. Ji moka bendrauti su publika. Aš to stengiuosi išmokti. Ji atsipalaidavusi, dainuoja sau, krenta ant kelių. Kiek žiūrėjau su ja interviu, ji yra labai šmaikšti ir linksma, patenkinta viskuo, visada pajuokauna. Man ji įspūdinga asmenybė, į kurią tikrai verta lygiuotis.

- Kaip įsivaizduojate savo ateitį po kokių penkerių metų?

Evelina: Kartu su Rijana scenoje. Juokauju.

Gabrielė: Matau, kaip dainuojame savo dainas, o visa minia dainuoja kartu. Tikiuosi, kad po penkerių metų surinksime publiką į savo grupės koncertus ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Evelina: Pamenu, kai tik pradėjome koncertuoti ir savo programoje turėjome vieną žinomą dainą, buvo taip gera, kai žmonės dainavo kartu. Norėčiau to paties, tik per mūsų kūrybos dainas. Tikiu, kad po penkerių metų taip ir bus. O gal ir anksčiau. Dabar dėl to ir dirbame, ir tikime savimi.


DOSJĖ

Evelina Meidutė gimė 1996 m. gegužės 14 d. Klaipėdoje


Grupės "Golden Age" narė.

Gabrielė Urbonaitė gimė 1995 m. vasario 3 d. Klaipėdoje


Šiuo metu studijuoja Klaipėdos universitete džiazo vokalą ir dirba mokytoja
Grupės "Golden Age" narė.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“