Estrados riterio dainos nesensta

Lietuviškos estrados veteranas Aleksas Lemanas, kuriam vakar sukako 70 metų, pasakodamas apie savo gyvenimo sėkmes ir kai kurias nuoskaudas, šypsosi: „Esu turtingas žmogus, nors ir neturiu didelių sąskaitų bankuose. Mano turtas - mano dainos“. Į jo koncertus susirinkę žmonės, ypač mažesniuose Lietuvos miesteliuose, ilgai nepaleidžia jo nuo scenos. Dainininkas pabrėžė, kad jaunimui, kuris yra okupavęs didmiesčių scenas, jokiu būdu nepavydi. „Kiekvienai muzikai, kiekvienam atlikėjui - savas laikas, savi gerbėjai“.

Sėkmės formulė - 90 procentų darbo

Einant į susitikimą su A.Lemanu mano galvoje vis skambėjo kadaise labai populiarios kompozitoriaus Miko Vaitkevičiaus dainos žodžiai: „Jaunystė ant ežero supos smaluota žvejų valtele“. Visai neseniai ją girdėjau per televizijos „Sveikinimų koncertą“. Šio A.Lemano atliekamos dainos vaizdo įrašo, kaip ir, pavyzdžiui, kai kurių kitų jo dainų, žmonės pageidauja dažnai.

Aleksas nepaiso kai kurių skeptikų replikų, esą jo dainos panašios, nes jis įsitikinęs, kad melodingos dainos apie meilę, Lietuvą, jos grožį yra svarbios ir reikalingos. Kaitalioti stilių ir blaškytis jam nebūdinga.

„Dainininko gyvenimas - tai loterija, bėgimas su kliūtimis: arba tapsi populiarus, arba tavęs nepripažins ir tave užmirš. Man iš esmės pasisekė. Mane žmonės pripažino“, - šypsodamasis kalba A.Lemanas. Estrados veteranas, nors populiariosios muzikos erdves yra užvaldžiusi kita, jaunesnė karta, visai neseniai įvairiuose televizijos šou „iškeptos“ žvaigždutės, nusiteikęs optimistiškai: „Aš visada turėjau, turiu ir, manau, dar ne vienus metus turėsiu savo klausytoją“.

Kokia dainininko ilgametės sėkmės paslaptis? „Mano sėkmės formulė labai paprasta ir kartu sudėtinga: galima daug dainuoti ir iš to nieko neturėti; jeigu daug dirbsi, tai lydės ir sėkmė (kaip loterijoje); jeigu būsi pripažintas, tai ir būsi populiarus. Tačiau yra vienas „bet“... Be 90 procentų darbo ir prakaito nieko nebus, nes vien gero balso nepakanka“.

Mokėsi iš Antano Šabaniausko

Per 50 buvimo estradoje metų Aleksas pasiekė daug. 1970 metais jis tapo „Vilniaus bokštų“ konkurso laureatu, o 2002 metais - Antano Šabaniausko premijos laureatu. Dainininkas didžiuojasi pastarojo renginio prizu - sidabriniu žiedu su išgraviruotais inicialais A.Š. „Man su A.Šabaniausku teko kartu dainuoti kone prieš 40 metų. Tai puikus šlagerių atlikėjas, o sovietų valdžia jį buvo „nurašiusi“ kaip neva buržuazinę atgyveną. Aš tą garbaus amžiaus dainininką tuomet pasikviečiau kartu dalyvauti Palangos kurorto naktinėse programose. Publika jo retro dainas labai šiltai priėmė, o jam buvo proga šiek tiek užsidirbti, nes tuo metu skurdo. Maestro aš laikau savo mokytoju. Jis buvo tikras džentelmenas“.

Šiemet po 40 metų atgimusį lietuviškos estradinės dainos konkursą „Vilniaus bokštai“ estrados veteranas vertina teigiamai, tačiau vis vien jaučia nostalgiją tam senajam.

Apie „katino ašaras“

Jaunystėje A.Lemanas daugiausia dainuodavo restoranų ir naktinių barų pramoginėse programose Kaune, Vilniuje, Palangoje, vėliau rengdavo solinius koncertus, dalyvaudavo dideliuose šventiniuose renginiuose. O štai pensijos užsidirbo „katino ašaras“. O kiek konkrečiai, žmona Milda, su kuria jis atėjo kartu į mūsų susitikimą, draudžia sakyti ir pati aiškina: „Mums viskas gerai, likimu skųstis mes nelinkę, o kam? Vis tiek niekas nepadės, kiekvienas sukasi Lietuvoje kaip išmano. Dainuodamas Aleksas užsitarnavo senatvei tiek, kad duonai ir sviestui užtenka. Ačiū Dievui, jo aksominis balsas dar skamba, jo dainų žmonėms dar reikia“.

Skaudžiausias gyvenimo momentas buvo netikėta ir staigi sūnaus Jaroslavo netektis. „Mes buvome tikri draugai, kartu atsilaikydavome prieš valdingą žmoną ir mamą“, - prisiminė Aleksas. Jis beveik metus nedainavo, tačiau žmona ir šį sykį padėjo jam savo griežtu žodžiu išsikapstyti iš depresijos. „Jaroslavo nebesugrąžinsi, o žmonės laukia tavo dainų“, - sakė ji.

Dainininkas atrodo žvalus, geros fizinės formos ir sako nejaučiantis metų naštos, nes jam padeda pati gamta: jis mėgsta žvejoti, grybauti ir šiaip pasivaikščioti po pušyną, be to, pagal galimybes sportuoja, lanko baseiną. Bet svarbiausia, pasak jo, nusiteikti optimistiškai. „Bus dainų, bus koncertų, bus  ir pinigų. Tiesa, nors jie ateina iš scenos, į ją ir grįžta, nes reikia tinkamos muzikinės įrangos, scenos drabužių, vis dar leidžiu kompaktines plokšteles, nes žmonės jų prašo po koncertų. Štai ir dabar savo jubiliejinio 50-ojo koncertinio sezono proga įrašiau 17 dainų kompaktinę plokštelę „Auksiniai metai“.

A.Lemanas ir jo žmona Milda sako, kad jiems niekada nekilo mintis išvažiuoti visam laikui iš Lietuvos. Saulė ir gimtinė yra viena. „Man čia geriausia, nes čia gimiau, čia pasensiu, čia ir pasiliksiu. Važinėdamas po Lietuvą matau, kad paprasti kaimo žmonės turi daugiau optimizmo negu miestiečiai, kuriems labiau rūpi politiniai ir bulvariniai skandalai. Štai per Žolinę buvome Kupiškyje, gamtoje susirinko 400 žmonių, neseniai Lazdynų Pelėdos muziejaus sodyboje Paragių kaime pusė tūkstančio žmonių manęs nepaleido apie tris valandas, po koncerto kalbino, kaip kokį seną bičiulį klausinėjo“.

Tarp Alekso gerų bičiulių yra ir bitininkų. Tad tikro gero medaus Lemanų šeimai niekada nestinga. Jie - nuolatiniai bitininkų švenčių dalyviai, o A.Lemanas prieš kokį dešimtmetį yra sukūręs ir atlieka „Bitininkų himną“.

Dainininkas prisipažįsta, kad jubiliejaus neketino labai smarkiai švęsti. Didžiausia dovana jam ta, kad gimtadienio dieną jam pasiūlė surengti „Sostinės dienų“ programoje koncertą Lukiškių aikštėje pastatytoje scenoje. Jam svarbesnė yra jo kūrybinio darbo 50-mečio data.

Padeda optimizmas ir humoras

A.Lemanui gyvenime daug padeda jo įgimtas optimizmas, humoro jausmas, užsispyrimas, kuris lėmė jam ir sėkmingą santuoką. „Buvau Vilniuje nelabai kam žinomas kaunietis dainininkas, na toks narsus vaikinas iš Šančių. O kai būdamas Vilniuje „Dainavos“ naktiniame bare pamačiau dirbančią gražią, bet labai griežtą administratorę Mildą, pasakiau sau: „Ji bus mano žmona“. Atkakliai siekiau jos prielankumo ir tik dėl jos įsidarbinau dainininku šiame restorane. Jos ledinė širdis atšilo beklausant mano dainų. Ar ne taip, Milda?“ Moteris šyptelėjo ir papurtė galvą: „Na, buvo kiek kitaip, bet jo balsas, dėmesys man ir džentelmeniškumas iš tiesų pavergė. Štai dabar ir esame kartu ir džiaugsme, ir bėdoje. Kartais ir pasibarame, bet visada randame išeitį“.  „Negyvenu praeitimi, gyvenu šia diena. Laiku suvokiau, kad gyvenimo džiaugsmas yra tada, kai dalini save kitiems, o ne kaip tas grėblys, kuris grėbia tik sau ir sau“, - kalba jubiliatas.