Estrados primadonos rudens melodijos

Yra moterų, kurios nemėgsta, kai primenami jų metai. Viena iš pirmo ryškumo lietuviškos estrados žvaigždžių Nijolė Ščiukaitė, žibėjusi bemaž penkis dešimtmečius, savo amžiaus neslepia - jai 70 metų. Tačiau juk tikros žvaigždės neišnyksta. Tik gal laikui bėgant jų ryškumas kiek išblėsta. Bet ir atėjęs ruduo - gražus ir spalvingas laikas. Kartais gražesnis už vasarą. Štai ir savo jubiliejinį gimtadienį Nijolė iš vasaros pradžios perkėlė į rudenį.

“Visi tie metai buvo atiduoti darbui, kūrybai, gastrolėms. Tai laikas, kai mes matėme visko ir kai mus matė visi... Bet tai buvo ir vien tiktai mums priklausęs laikas, pilnas laimės, meilės, malonių staigmenų, naujų atradimų ir pažinčių”, - prisipažįsta dainininkė.

Meilę dainai perduoda vaikams

Ją, be abejonės, prisimena to meto lengvosios muzikos gerbėjai, dievinę Algimanto Raudonikio, Miko Vaitkevičiaus, Mikalojaus Noviko, Laimono Vilkončiaus dainas. O bene populiariausias kolektyvas, kurio sovietmečiu žmonės laukdavo visoje Lietuvoje, buvo Juozo Tiškaus vadovaujamas orkestras “Estradinės melodijos”. Maestro vardas neatsiejamas nuo N.Ščiukaitės šlovės, nes ne kas kitas, o jis atkakliai kvietė jauną balsingą provincijos dainininkę, baigusią muzikos mokslus Šiauliuose ir dainavusią kultūros namuose, į savo kolektyvą. “Juozas buvo atkaklus, o ir man norėjosi platesnių horizontų”, - santūriai šypsosi N.Ščiukaitė. Prieš jubiliejinį koncertą, kuris bus rengiamas rugsėjo 15 d. vakarą sostinės “Neringos” restorane, estrados veteranė apgailestavo, kad mylimo vyro Juozo, su kuriuo ji pragyveno bemaž 40 metų, nėra šalia. Jis išėjo amžinybėn prieš ketverius metus jos gimtadienio dieną, birželio 22-ąją, taip ir nespėjęs įteikti tradicinės gėlių puokštės.

Kaip gyvena estrados primadona dabar? “Manau, kad kiekvienas dainininkas ar artistas turi laiku nueiti nuo scenos. Toks jau gyvenimo dėsnis, kad kiekvienam metų laikui - savi vaisiai, savi džiaugsmai ir rūpesčiai. Dabar man rūpi viskas, kas susiję su vaikų muzikiniu lavinimu. Keturiolika metų dirbu B.Dvariono vaikų muzikos mokykloje, kurioje suradau puikų kolektyvą, naujų draugų. O su vaikais man visada būdavo ir būna smagu. Štai jie ir neleidžia man pasenti”, - kalba dainavimo pedagogė.

Didelio ryškumo žvaigždžių, kurios būtų patekusios į “Euroviziją” ar laimėjusios kokį nors televizijos konkursą, ji neišaugino. “Man svarbiausia, kad vaikai pamėgtų muziką, mokėtų dainuoti, taisyklingai kvėpuoti, artikuliuoti, suprasti dainos tekstą ir sugebėtų jį perteikti. Gal ir mano išaugintoms žvaigždutėms kada nors pasiseks”, - viliasi moteris.

Kilusi iš dainingos Ščiukų giminės, dukros Dainos, nors ir turinčios neblogą balsą, savo pavyzdžiu neužkrėtė. “Dainos, kuri iš mažens kartu važinėdavo į gastroles, toks klajokliškas gyvenimas nesužavėjo. Ji pasirinko mokytojos darbą”, - patikslina jubiliatė ir priduria, kad dukters šeima, anūkai - jos gyvenimo užuovėja.

Maestro Juozo Tiškaus mūza

1974 metais N.Ščiukaitei pirmai ir vienintelei estrados dainininkei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. Tuomet ir muzikos kritikai, ir estrados gerbėjai puikiai įvertino jos su Lietuvos kameriniu orkestru, kuriam vadovavo Saulius Sondeckis, įrašytą plokštelę, kurioje skambėjo tuo metu populiarios dainos “Tėvynė”, “O žuvėdros skrenda”, “Lėk, mano laive”, “Šypsenų valtelė”, “Kada išsiskiria laivai”, “Žuvėdra” ir kt. O kiek dainų iš viso sudainuota? “Oi, paklauskite ko nors lengvesnio. Tikrai nesu suskaičiavusi. Gal bus keli šimtai, o gal ir daugiau”, - emocingai kalba Nijolė.

Moteris prisimena viską, kas buvo gera. O problemų lietuviškoje estradoje ir tuomet būta visokių, kartais net absurdiškų. Štai, pavyzdžiui, ji gavo barti už tai, kad vieno koncerto metu estradoje vilkėjo lygiai tokios pat medžiagos suknelę kaip ir to meto CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus žmona. Pasak jos, J.Tiškui, kuris buvo “Estradinių melodijų” kolektyvo siela, teko ne tik muzikos vadovo, bet ir jaunų muzikantų auklėtojo vaidmuo. Jis buvo puikus organizatorius, griežtas, mėgo tvarką, net pedantiškai. Todėl kartais sulaukdavo ir pykčio, barnių, o ji, vadovo žmona, stengdavosi tuos aštrius kampus nuglaistyti. Tačiau pernai išėjusioje atsiminimų apie maestro J.Tiškų knygoje, kurią išleido leidykla “Versus aureus”, muzikantai rašo: “...visa tai buvo taip seniai, kad atrodo - tikrai jų nebuvo: vien tik švietė saulė, buvo šilta, visur sausakimšos salės, ovacijos, gėlės, “senos dainos - geros dainos”, liuksusinė muzika, liuksusiniai muzikantai ir vokalistai...” Džiaugdamasi solidžiu leidiniu N.Ščiukaitė kalba: “Toje knygoje, mano įsitikinimu, įdomiai ir gyvai nušviestas visas lietuviško džiazo, bigbendo muzikos ir estrados kelias, kuriuo ir man greta Juozo teko garbė eiti. Ji svarbi tiems, kurie iš mūsų kultūros neišbraukia ir lengvojo žanro”.

Sofijos Rotaru konkurentė

Su estrados veterane kalbėjomės apie sovietmečio ir nūdienos tarptautinius dainų konkursus, ne viename iš jų jai teko dalyvauti. Įdomu tai, kad 1974 metais vykusiame populiariame Sopoto festivalyje ji vos per plauką netapo laureate, bet kai kurie “povandeniniai rifai” suveikė taip, kad nugalėtojos laurai atiteko garsiajai Sofijai Rotaru, o lietuvaitei beliko tenkintis diplomu. “Akivaizdu, kad ir dabar “Eurovizijos” bei kituose konkursuose, deja, deja, vyksta panašūs žaidimai ir anaiptol ne visada laimi geriausi, - apgailestauja muzikė. - Jaunam, bet neturinčiam įtakingų dėdžių ar tetų muzikantui sunku prasimušti, nebent jo balsas būtų dieviškas”.

Viskas turi būti gražu

N.Ščiukaitė įsitikinusi, kad muzikei ar kito žanro artistei ypač svarbu ir scenoje, ir gyvenime atrodyti nepriekaištingai: “Man scenos rūbas buvo visą laiką labai svarbus. Jeigu būčiau turėjusi galimybę, tai kiekvieną dainą būčiau dainavusi vilkėdama vis kitokia suknele. Juk kai dainuoji, įsijauti į tekstą, tarsi kuri mini spektaklį”. Dainininkė dėkinga žinomoms kostiumų kūrėjoms Irenai Vabalienei ir Livijai Daugirdaitei už savo įspūdingus ir itin patogius scenos drabužius. Beje, jos jubiliejiniams koncertams, kurie vyks Vilniuje ir Klaipėdoje, apdarus kuria sostinės modelių namų “Cantas” dizaineris Egidijus Rainys. “Noriu tą savo jubiliejinį vakarą būti graži ir paprieštarauti likimui dainos žodžiais: “Sakot - viskas praeina”, - šypsosi jubiliatė.