Egzotinės kelionės – ne tik egzotikos mėgėjams

- Šiemet paminėjote savo kelionių organizatoriaus "Travel Planet" penkerių metų jubiliejų. Kaip per tuos metus keitėsi lietuvių keliavimo įpročiai?

- Lietuvoje yra tikrai nemažai žmonių, kurie daug keliauja, ir tai nebūtinai yra tik verslininkai, kaip įprasta manyti. Keliauja ir mokytojai, ir gydytojai ar net pensininkai. Juos visus vienija net ne pomėgis, o poreikis keliauti. Šie keliautojai ieško netradicinių patirčių ir vis naujų krypčių. Yra ir tokių keliautojų, kurie pradėjo nuo Europos, Turkijos, Egipto, o gerėjant finansinei situacijai pradėjo domėtis egzotinėmis kelionėmis. Iš pradžių dažniausiai jie renkasi gerai patikrintus maršrutus ir pigesnes šalis, tokias kaip Šri Lanka, Vietnamas, Marokas, Gruzija, tačiau užsikrėtę kelionių liga ieško vis įdomesnių atostogų idėjų

- O kas šiandien lietuviams yra didžiausia egzotika?

- Iš Azijos šalių išskirčiau Šiaurės Korėją. Praėjusiais metais suorganizavome vieną kelionę tiek į Šiaurės, tiek į Pietų Korėją. Įdomu tai, kad iš vienos šalies į kitą nepervažiuosi. Tenka skristi per Kiniją – nuvyksti į Šiaurės Korėją, tada grįžti į Pekiną ir vėl skrendi į Pietų Korėją. Ši kelionė galbūt ne tik egzotiškiausia, bet ir kelianti daugiausiai klausimų. Iki šiol manoma, kad iš ten gyvas negrįši, bet tai tik mitas. Keliaujant su vadovu, kuris žino šalies taisykles, netikėtumų galima išvengti.

Vis dar egzotika mums yra kelionės į Afriką, ypač Pietų Afrikos Respubliką, Madagaskarą, Etiopiją, Namibiją. Prie dar labiau egzotinių šalių priskirčiau Ugandą. Jose turistai baiminasi dėl saugumo, bet aplenkiant tam tikrus regionus ar neinant naktimis pasivaikščioti, nerimauti nereikėtų.  

- Kokios šalys populiariausios tarp turistų?

- Jei lyginsime žemynus, populiariausia išlieka Azija. Tai lemia ne tik pigus pragyvenimas, nebrangūs skrydžiai, bet ir sutvarkyta infrastruktūra. Dėl to Azijoje įmanoma keliauti ir savarankiškai, ko nepasakysi apie Afriką. Žinoma, viskas yra įmanoma, bet yra gana sudėtinga. Net jei išsinuomosi automobilį, pasiimsi žemėlapį ir  savarankiškai nuvažiuosi į safarį be gido gali nerasti gyvūnų. Be to, keliauti visuomeniniu transportu Ugandoje ar Madagaskare nėra taip patogu, kaip tą galima daryti Azijos šalyse. Pietų Amerika taip pat yra populiari, tačiau ją lietuviai renkasi rečiau, nes ji brangesnė nei minėta Azija.

- Ne paslaptis, kad vis dažniau žmonės ryžtasi kelionę organizuotis savarankiškai. Kada reikėtų geriau kreiptis į agentūrą, o kada pasikliauti savimi?

- Pirmiausia reikėtų paklausti savęs, ar patinka organizuoti kelionę ir kiek laiko galite tam skirti. Tai nėra paprasta, kaip gali atrodyti, ypač jei norite ne tik pailsėti, bet ir gerai pažinti šalį. Neužtenka pasiskaityti keleto interneto puslapių,  atsiliepimų ar patarimų, nes niekada nebūsi tikras, kad jie tiks tau. Maršruto bei judėjimo šalyje planavimas yra labai imlu laikui. Jei jo nėra, geriau, kad kas nors kitas tą padarytų. Be to, daugelis tiesiog nenori per atostogas sau kvaršinti galvos ir, išlipę iš lėktuvo, rūpintis, kaip nuvykti į viešbutį, derėtis su taksistais ir pan. Tai yra darbas. Tiems, kam tai patinka, valio, jie visada keliaus savarankiškai, o tie, kam tai nepatinka, kreipsis į agentūras ar kelionių organizatorius.

- Ar tiesa, kad savarankiškai kelionę organizuotis yra pigiau?

- Tiesa, jei neskaičiuosime laiko sąnaudų. Vis dėlto, kelionių organizatorius niekada savo kliento neapgyvendins tokiame viešbutyje, kuriame gyventų pats tik iš bėdos ar norėdamas sutaupyti. Labai dažnai, kai klientams pasiūlome geresnės kokybės viešbutį nei jie būna išsirinkę patys, grįžę jie padėkoja. Juk kelionė susideda iš daug svarbių detalių, tad viešbučio aplinka labai stipriai lemia nuotaiką. Kita vertus, savarankiški keliautojai dažniausiai apsieina ir be gidų. Sutaupyti gali, tik, ar gausi tiek informacijos ir komforto. Žinoma, jei skrendi į Balio salą, pakanka tik užsisakyti viešbutį prie jūros. Tai lengva padaryti ir be kelionių eksperto nebent norisi rekomendacijų dėl viešbučio pasirinkimo. Tačiau jei toje pačioje Indonezijoje nori aplankyti keletą salų per ribotą laiką daug sudėtingiau bus išsiversti be kelionių organizatoriaus pagalbos, mat ne visus lėktuvų bilietus iš vietinių kompanijų galima įsigyti internetu.
 
- Prieš kiek laiko rekomenduotumėte pradėti rūpintis kelione?

- Jei ketinate vykti į egzotinę šalį, labai rekomenduočiau pradėti tuo rūpintis bent jau prieš pusę metų. Nelaukite paskutinės minutės kainų, nes čia tokių nebūna. Nebent organizatorius turėtų vieną likusią vietą, kurią norėtų parduoti. Bet tai būna labai retai.

- Minėjote apie mitus, susijusius su kelione į Šiaurės Korėją. Kokios dar šalys daugiausiai apipintos įvairiais mitais?

- Kiekvienai šaliai būdingi tam tikri stereotipai. Pavyzdžiui daugelis vis dar mano, kad Indijoje labai purvina ir vos ten nuvykęs iškart suviduriuosi. Kita vertus, kai kuriose šalyse į saugumą žiūrima pro pirštus ir be reikalo. Viena tokių – Papua Naujoji Gvinėja. Lįsti gilyn į salą reikėtų tik su ginkluota apsauga. Pakankamai nesaugu dar neseniai buvo ir Kolumbijoje. Bet, kaip aš sakau, visur yra saugu, jei tik esi atitinkamai pasiruošęs. Juk nebūtina apsikarsčius brangiais žiedais ir laikrodžiais eiti pasivaikščioti naktį po Kolumbijos didmiestį. Saugotis reikia visur, net ir Vilniuje.

- Kokią šalį rekomenduotumėte aplankyti?

- Iš Azijos man arčiausiai širdies Indonezija. Tik labai rekomenduoju neapsiriboti Balio sala. Aplankykite bent kelias jų. Iš Pietų Amerikos išskirčiau Peru. O Afrikoje – jei norisi pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų, reikėtų rinktis Tanzaniją arba Keniją. Jei norisi daugiau įvairovės, skirtingos gamtos, šiek tiek aukštesnio pragyvenimo lygio, važiuokite į Pietų Afrikos Respubliką.

- Pati auginate dvi dukras. Su vaikais į tokias keliones patartumėte leistis ar nelabai?

- Viskas priklauso nuo finansų, vaikų požiūrio į keliones ir tėvų įpročių. Tolimiausios mūsų kelionės su dukromis buvo į Gruziją ir Izraelį. Į tolimesnes egzotines šalis kol kas neišsiruošiame. Bet viskas priklauso nuo situacijos. Tiesa, jei vaikui tai apskritai pirmoji kelionė – nerekomenduočiau rinktis tolimų, egzotinių kraštų. Geriau pasitreniruoti kur nors Europoje. Kita vertus, jei vaikai tėvams netrukdo atsipalaiduoti, tai kodėl ne. Galima ir į Afriką keliauti, nors lietuviai retai kada tam ryžtasi. Manau, kad tam dažniau trukdo ne pats noras keliauti su vaikais, o finansai. Be to, susiruošus į kelionę su vaikais, reikia ne tik keliauti sau, žiūrėti šventyklas ir kitus objektus, bet ir įtraukti pajūrį, baseiną, gyvūnus ar kitokias pramogas.

- Kokie būna dažniausi lietuvių turistų pageidavimai?

- Kadangi susiduriame su patyrusiais keliautojais, pageidavimai yra gana paprasti – kad būtų daug įspūdžių, kad pamatytų ką nors naujo, kad galėtų pajusti vietinį gyvenimą, o ne tik pamatyti miestą pro autobuso langą. Apskritai pasaulinė tendencija yra tokia, kad turistai kelionėse trokšta pažinti ir patirti vietos gyvenimą. Pavyzdžiui, nuvažiavę į Indiją turistai nori ne tik pamatyti Tadž Mahalą, bet ir užsukti į mokyklą, pabendrauti su vaikais, aplankyti vietinę gamyklėlę, kur žiedžiami puodeliai, skalbyklą, kur moterys skalbia rankomis tą pačią patalynę, kurioje miegi viešbutyje. Kartais užsukama į kaimą, kur galima pabendrauti su vietiniais žmonėmis. Visa tai keliautojams padaro didesnį įspūdį nei graži šventykla.

-  Pati turite kokią nors svajonių šalį?

- Tai būtų Papua Naujoji Gvinėja. Organizuojame kelionę kitais metais, nes šiais metais nepavyko surinkti pilnos grupės. Kaip aš juokiuosi, ten sezonas yra kaip tik mūsų vasarą, o lietuviai iki šios vasaros sakydavo, kad vasara ir Lietuvoje šilta, todėl galima atostogauti ir čia. Tikiu, kad po šios vasaros nuomonę daug kas jau bus pakeitę.

- Tiek daug keliaujate, ar dar yra dalykų, kurie jums kelionėje yra egzotika?

- Klausimas, kas yra ta egzotika. Galbūt man niekas nebėra egzotika. Juk kad ir kur benukeliaučiau, tampu liudytoja gal ir kitokio, bet tiems žmonėms įprasto kasdienio gyvenimo. Žinoma, kai kurios tradicijos stebina. Pavyzdžiui, Indonezijoje stebėjau, kaip per laidotuves aukojami jaučiai. Tikima, kad tokia auka padeda sielai pereiti į geresnį gyvenimą. Etiopijoje įstrigo jaunuolių įšventinimo į vyrus ritualas. Visos ceremonijos metu moterys, apsvaigusios nuo įvairių psichotropinių medžiagų, prašo, kad jas plaktų vytelėmis. Tą matyti iš arti ir keista, ir baisu, bet supranti, kad tai jų gyvenimas.

- Ar egzotinių kraštų vietiniai gyventojai būna ką nors girdėję apie Lietuvą?

- Dažniausiai – ne, bet pasitaiko. Būtų naivu tikėtis, kad kokiame nors Namibijos kaime, kur gyventojai galbūt net savo šalies sostinės nežino, žinotų ką nors apie Lietuvą. Bet, keliaudama miestuose, sutinku žmonių, kurie žino. Neseniai buvome Juodkalnijoje, užsukome į vienuolyną, kuriame gyvena tik viena vienuolė. Ji paklausė, iš kur esame. Pasakėme, kad iš Lietuvos, ir ji sako: "O, Sabonis."

- Prieš kurį laiką išleidote savo knygą "Į Aziją su meile". Ar turite idėjų dar vienai?

- Gal kažkur giliai mintyse ir yra, bet kol kas – nieko konkretaus.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“