Dvilypis didžiojo F.S.Ficdžeraldo gyvenimas

Iškart po staigiai užklupusios šlovės jo laukė nesėkmės ne tik karjeroje: gyvenimo pabaigoje niekas nebespausdino jo knygų, žmona gulėjo psichiatrijos ligoninėje, o jis pats pagarsėjo kaip užkietėjęs girtuoklis.

Amerikietiška svajonė

Frensis Skotas Ficdžeraldas gimė nevykėlio verslininko šeimoje, bet senelis iš motinos pusės, imigrantas airis, susikrovęs nemažą turtą prekiaudamas bakalėjos prekėmis negailėjo jam pinigų ir leido mokytis prestižinėse mokyklose. Mokydamasis F.S.Ficdžeraldas ypatingais gabumais nepasižymėjo, o prieš baigiamuosius egzaminus Prinstono universitete studijas metė ir išėjo savanoriu į armiją, nes suprato - tų egzaminų jis neišlaikys.

Tačiau būsima karjera vaikinas neabejojo - jis visada norėjo tapti rašytoju. Jo garsiojo amžininko ir draugo Ernesto Hemingvėjaus (Ernest Hemingway) kūrybos pagrindine tema tapo karas, o „Didžiojo Getsbio" autorius įkvėpimo šaltiniu pasirinko amerikietiškosios svajonės žlugimo temą.

Tarnaujant armijoje įvyko du svarbiausi įvykiai F.S.Ficdžeraldo gyvenime: jis parašė savo pirmąjį romaną ir susipažino su būsima žmona 17-mete blondine Zelda Seir (Zelda Sayre). „Aš ja susižavėjau ir iškart ėmiau atakuoti. Ji buvo nuostabiausia mergina, kokią gyvenime buvau matęs. Iškart supratau, kad ji tiesiog turi tapti mano", - vėliau prisiminė F.S.Ficdžeraldas. Tačiau mylimosios tėvas, Alabamos valstijos teisėjas, nenorėjo dukros leisti už neapsiplunksnavusio jaunuolio ir darė viską, kad išardytų sužadėtuves.

Pačiu laiku išsipildė F.S.Ficdžeraldo „amerikietiška svajonė": garsus redaktorius Markas Perkinsas padėjo pradedančiajam rašytojui išspausdinti romaną „Šiapus rojaus". Kaip ir tikėjosi M.Perkinsas, kritika ir visa skaitanti publika susižavėjo romanu, juk knygos tema buvo labai aktuali - kartėlis dėl beprasmiškos Amerikos jaunimo egzistencijos pokariniu laikotarpiu.

Nedaugeliui rašytojų pavyko patirti tokią staigią ir triukšmingą sėkmę: dar vakar F.S.Ficdžeraldas buvo niekam nežinomas provincialas, o šiandien jam atsivėrė kelias į didžiosios literatūros pasaulį. Praėjus vos mėnesiui, kai pasirodė „Šiapus rojaus", F.S.Ficdžeraldas pagaliau susitvarkė asmeninį gyvenimą - vedė mylimąją ir persikėlė gyventi į vieną brangiausių Niujorko viešbučių. Taip prasidėjo rašytojo „dvilypis gyvenimas", kuriame jis derino įtemptą literato darbą su nerūpestingu šėliojimu...

Paskui Getsbį

Frensis ir Zelda gyveno taip gražiai ir plačiai, kad aukštuomenės kronika juos vadino savo kartos princu ir princese. Maža to, jauna porelė nuolatos traukė dėmesį skandalingais išsišokimais: tai pasivažinės po Manhataną ant taksi stogo, tai išsimaudys fontane, tai ateis į teatrą nuogi. Niujorko bohema viską žinojo apie jų asmeninį gyvenimą: nesaikingai vartoję alkoholį Frensis ir Zelda nuolatos keldavo viešas pavydo scenas. Ir nors rašytojas dažnai susimąstydavo apie savo elgesį („Nežinau, ar mes su Zelda realūs žmonės, ar vieno iš mano romanų personažai"), jis toliau gyveno triukšmingą ir lengvabūdišką gyvenimą.

Net E.Hemingvėjus savo knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi" ne itin gražiai atsiliepė apie ekscentriškuosius sutuoktinius. Jo manymu, alkoholis ir Zelda buvo pagrindinis blogis talentingo autoriaus gyvenime: „Zelda pavyduliavo Skoto jo darbui. Skotas tvirtai pasiryždavo nevaikščioti į naktines išgertuves, kasdien mankštintis ir reguliariai dirbti. Jis pradėdavo dirbti ir vos jam įsitraukus į darbą Zelda imdavo skųstis, kad jai nuobodu, imdavo jį tempti į dar vienas išgertuves.

Jie pykdavosi, paskui taikydavosi, o jis eidavo su manimi ilgai vaikštinėti, kad atsigautų po apsinuodijimo alkoholiu, ir tvirtai pasiryždavo pradėti dirbti. O dirbti jam sekėsi. Bet paskui viskas kartodavosi iš naujo."

Sutuoktiniai kasmet išleisdavo vis daugiau pinigų, tad F.S.Ficdžeraldui reikėjo vis dažniau spausdinti savo kūrinius. Ne paslaptis, kad jį graužė sąžinė, juk ieškodamas lengvų pinigų jis buvo priverstas eiti į kompromisus su leidėjais ir mažinti savo apsakymų meninę vertę. Bet net tokiomis sąlygomis F.S. Ficdžeraldui pavyko parašyti romaną „Didysis Getsbis", kuris ir šiandien yra laikomas to laikotarpio amerikiečių literatūros šedevru, „džiazo epochos" simboliu.

„Sudužusi lėkštė"

Vienas iš nedaugelio vertingų F.S.Ficdžeraldo kūrinių po „Didžiojo Getsbio" buvo romanas „Švelni naktis", kuriame jis pratęsė pražūtingos turtų valdžios temą. Bet naujiems literatūros horizontams atverti autoriui pristigo jėgų - į jo gyvenimą atėjo bėda. Zelda, kurią F.S. Ficdžeraldas visada dievino dėl „pamišėliškų" žiburėlių akyse, susirgo ūmios formos šizofrenija. Kad apmokėtų brangiai kainuojantį žmonos gydymą, rašytojas buvo priverstas plušėti dar daugiau.

„Dabar rašysiu pigius kūrinius, kol sukaupsiu užtektinai pinigų, kad galėčiau imtis kito romano. Ne mano galioje sumažinti mūsų gyvenimo materialinį lygį".

Talentingas rašytojas atsisakė rimtų literatūros kūrinių ir pradėjo kurti apsakymus madingiems žurnalams ir kino scenarijus Holivudui. Net E.Hemingvėjus priekaištavo jam dėl „prostitucijos" mene. O pats F.S. Ficdžeraldas ėmė dėl savo nelaimių kaltinti Zeldą.

„... Paskui mano svajonė sudužo - vieną gražią dieną, kai vis dėlto nusprendžiau vesti tavo motiną, nors ir žinojau, kad ji buvo išlepinta ir man netiko. Aš iškart pasigailėjau ją vedęs, bet tuomet buvau kantrus ir nepasidaviau, išmokau ją mylėti iš naujo. Gimei tu, ir ilgai mūsų gyvenime buvo gana daug laimės. Bet man teko plėšytis perpus - ji norėjo, kad dirbčiau jai, o ne dėl savo svajonės", - rašė jis viename laiške savo vienintelei dukrai.

F.S.Ficdžeraldas vis dažniau kartėlį slopino vynu, bet tai truko neilgai. Būdamas 44-erių jis mirė nuo širdies priepuolio. Zelda žuvo per gaisrą vienoje psichiatrijos klinikoje, 8 metais pergyvenusi vyrą. O likus nedaug laiko iki mirties „Didžiojo Getsbio" autorius pats lygino save su sudužusia lėkšte, suvokdamas patyręs ir asmeninį, ir profesinį fiasko.