Dvasiniai reikalai su K.Glušajevu ir G.Latvėnaite

- Jau šiandien pristatote savo naująjį spektaklį "Dvasiniai reikalai", sukurtą pagal Ingmaro Bergmano pjesę. Su kokiais iššūkiais teko susidurti besiruošiant jo premjerai?

Kirilas: Didžiausias iššūkis, nepriklausomai nuo to, ar kuri spektaklį, ar renki grybus, visada yra iššūkis sau pačiam – nepasinerti į savigailą, nenubuitėti, nepradėti ieškoti kaltų. Tai kasdieniai iššūkiai mums visiems. Kaip tik neseniai perskaičiau labai gerą dramaturgo Bernardo Šo (Bernard Shaw) mintį. Anot jo, didžiausias iššūkis yra susitvarkyti savo sieloje ir laikytis trijų "ne" taisyklės: nesiskųsti, nekaltinti, nesiteisinti. O ar tu statai spektaklį, ar tu skrendi lėktuvu, neturi reikšmės. Keičiasi vietos, veiklos, žmonės aplinkui, bet esminis dalykas – ką viduje darai tu – nesikeičia.

Gintarė: Man asmeniškai, kuriant šį spektaklį, didžiausias iššūkis buvo tai, kad pirmą kartą scenoje esu visiškai viena. Nėra jokių partnerių. Tai reiškia, kad visą valandą viena turiu išlaikyti žiūrovų dėmesį. Man tai yra pats didžiausias iššūkis.

- Spektaklis yra apie moteris...

Gintarė: Apie moteris. Ir apie vyrus. Ir apie gyvenimą, apie iškylančius klausimus, kuriuos sau kiekvieną dieną užduodu tiek aš, tiek jūs. Kas aš esu, ką darau, ar teisingai darau, ar esu šitoje vietoje, galbūt mano misija turėtų būti kita.

Kirilas: Šios pjesės atspirties taškas yra tai, kad moteris sužino, jog vyras ją palieka. Dramaturgas Botas Štrausas (Botho Strauss) rašė, kad "nė viena paprastos nesėkmės forma – ar tai būtų liga, ar ekonominė krizė, ar profesinė nesėkmė – neatsispindi mumyse taip žiauriai ir giliai kaip skyrybos. Jos tiesiogiai paliečia visų baimių priežastis ir pažadina tas baimes gyvenimui. Vienu mostu skyrybos patenka į tas vietas mumyse, kur gyvenimas apskritai gali patekti." Kalbant apie mūsų šalį, skyrybų statistika yra 50 su 50. Bet nesinori visko pritempinėti prie socialinio ar politinio konteksto. Nebus čia nei socialinių, nei politinių aktualijų. Šią pjesę I.Bergmanas parašė1972 metais ir didžiausią dėmesį sutelkė į tai, kas vyksta žmogaus viduje ir išorėje. Pagrindinė mintis yra ta, kad mes nesame mūsų elgesys. Esame kur kas daugiau. Labai dažnai vienaip ar kitaip elgiamės vedami kažkokio vidinio ketinimo, kurio patys net nežinome. Kai nemokame gauti to, ko iš tikrųjų norime, pradedame elgtis taip, kaip išeina. Jūs norite meilės, bet nežinote, kaip ją paimti kitaip negu naudojant prievartą. Moteris persekioja vyrą, neduoda jam ramybės. Visi sako, kad ji kvaila, įkyri, ko ji persekioja, ji beprotė. O jos vidinė siekiamybė - meilė. Šis spektaklis ir yra apie tai, kad mūsų elgesys dažnai neatspindi mūsų tikrų ketinimų.

- Repetuojant šį spektaklį atsirado kokių nors netikėtų klausimų, atradimų apie moteris, jų išgyvenimus?

Gintarė: Žmogus yra labai įdomus sutvėrimas – jis kiekvieną dieną savyje atranda ką nors naujo. Kol repetavome, daug ieškojome ir daug atradome. Daug buvo netikėtumų, todėl sunku juos visus įvardinti. Apie šią pjesę galvojome jau prieš metus. Jau tada man, kaip moteriai, buvo kilę daug vidinių klausimų, abejonių. Šis vaidmuo padėjo suprasti vieną dalyką – kai atsisuki atgal, prisimeni ne tai, ką tu padarei tokio didingo, o gailiesi dėl to, kad galėjai kažką padaryti, bet nepadarei. Tai buvo pagrindinis mano atradimas. Užtat dabar, kai jau tai žinau, eidama į priekį nebepraleisiu galimybės padaryti vieno ar kito. Žinoma, ne stačia galva, nepradėsiu eiti į realybės šou, bet neatsisakysiu gyvenimiškų iššūkių.

Kirilas: Savo atradimus galėčiau labai ilgai vardinti. I.Bergmanas, kaip autorius, tiek savo gyvenimu, tiek kūrybos apimtimi yra savotiškas paminklas aplinkinių ir savęs analizavimui. Kiekviename jo kūrybos žingsnyje, frazėje vyrauja klausimai. Dėl to pirmą kartą gyvenime susidūriau su tuo, kad net negaliu pasakyti, kad spektaklis yra tik apie tai arba apie tai. I.Bergmano kūryba turi labai platų temų spektrą. Vieną akimirką jis klausia, kiek gyvenime yra teatro ir kiek teatre – gyvenimo, čia pat kalba pasisuka apie tai, kur yra riba meilėje ir ar apskritai meilė egzistuoja kaip jausmas ar tai tik veiksmas. Todėl išskirti ką nors viena labai sunku. Negali apvaginėti nei savęs, nei žiūrovų, sakydamas, kad čia tik apie tai ar apie tai. Čia pat yra ir mamos ilgesys, ir klaustukai, ką darau ne taip, ką dariau vakar ir ką darysiu rytoj. Tai tokia negailestingo atidumo mokykla.

- Kirilai, tai jau trečiasis jūsų spektaklis apie moteris. Ar kažką naujo sužinojote apie moteris, ar čia tas atvejis, kad kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių?

Kirilas: Jei gyvenimas suveda su daug įdomių, įvairiapusių žmonių, jei esi atidus literatūrai ir menui, jau ties trisdešimties ateina suvokimas, kaip moteris gali elgtis vienu ar kitu atveju. Mes pažįstame savo mamas, močiutes, seseris, pirmas meiles, paskutines meiles, mokytojas. Mes supame vieni kitus. Todėl negaliu pasakyti, kad kurdamas šiuos spektaklius sužinojau apie moteris ką nors naujo, bet pamačiau paradoksalius junginius to, ką žinojau, bet ko ne visada galėjau sutikti kasdienybėje. Pavyzdžiui, kad čia pat gali sugyventi ir budelis, ir auka. Čia pat vienoje moteryje per minutę gali pasikeisti ir kekšė, ir motina, ir žmona. (O to vyrai dažniausiai ir ieško moteryje.) Kai tai sušmėžuoja per akimirką, atkreipi dėmesį.

- Kokiam žiūrovui skirtas šis spektaklis?

Kirilas: Mes kviečiame žmones, kurie yra vedami smalsumo, atidumo vieni kitiems ir sau. Tai spektaklis tiems, kurie pasiilgo susitikimo su žmogumi scenoje, galinčio vykti be papildomų tarpininkavimų. Tiems, kurie yra nepraradę gebėjimo susikaupti valandėlei, paklausyti, skirti savo dėmesį, bet nereikalauti, kad jų dėmesį užimtų. Norėtųsi, kad ateitų tokie žmonės, kurie išlaikė gebėjimą įsiklausyti, o ne ieškantys pramogos, linksminimo, greito montažo. Atidūs, klausantys, tie, kurie žino, ką reiškia pabūti kartu.

Gintarė: Aš manau, kad tam, kuris užduoda klausimus sau: kas aš esu, ką darau, ar aš čia esu, o gal jau laikas man pradėti daryti tai, ką aš noriu. O kokie mano norai yra iš tikrųjų, neskaitant tų "reikia". Juk dažniausiai reikia kažkam kitam, o ne tau pačiam.

- Spektaklis – ne tik moterims...

Gintarė: Žinoma, ir vyrams bus labai įdomu pažinti tiek save, tiek moterį. Juk kiekvienoje iš mūsų telpa daugybė personažų. Mes užsidedame įvairias kaukes: viena kaukė būnant su vaikais, kita – su vyru, trečia – su kolegomis, ketvirta – su režisieriumi. Mes jas kaitaliojame, tik to nebepastebime. O jei pastebime, būna labai įdomu. Tada specialiai keičiame ir tai jau tampa savotišku žaidimu.

- O kaip tarp tų kaukių atrasti save?

Gintarė: Kadangi Kirilas yra ir režisierius, ir mano vyras, visai neseniai šį klausimą išgirdo iš manęs – kada gi mano laikas, kai galiu būti aš, be jokios kaukės.

Kirilas: Tik klausimas – kas esi tu. Pritariu lenkų kino klasikui Andžejui Vaidai (Andrzej Wajda), kuris pasakė, kad kiekviename iš mūsų gyvena tūkstančiai žmonių ir kuris iš to tūkstančio išlįs, priklauso nuo laiko ir aplinkybių. Kuo dažniau užduodame sau klausimą, kas tas tikrasis "aš", tuo labiau grimztame į tokį katės žaidimą su savo uodega. Kai lyg ir norime kažką atrasti, bet vargu ar tai pavyks. Galbūt net ir ta paieška yra tikslas, kurio mes čia visi ateiname. Tiek į gyvenimą, tiek į teatrą. Aš manau, kad žmogus nėra daiktavardžiai ar būdvardžiai – koks jis ar kas jis. Tai yra procesai – ką jis daro. Mes labai dažnai apibendriname ir sukuriame tokią stabilumo ir pastovumo iliuziją, sakydami, kad kažkas yra toks, o kažkas – kitoks, kažkas yra geras, o kažkas blogas, kažkas linksmas, o kažkas liūdnas. Bet mes nebūname vienodi 24 valandas per parą. Mes visada būname skirtingi. Mes darome skirtingus veiksmus. O koks aš, kas aš – atsakymas slypi kažkur anapus.

- Tuomet grįžkime prie to, kas yra šiapus. Kuriant teatre jums įdomesnis yra procesas ar rezultatas?

Kirilas: Negalime apie juos kalbėti taip, tarsi tai būtų du skirtingi dalykai. Tiek procesas, tiek rezultatas yra susiję jau vien dėl to, kad teatras yra proceso menas. Negali pakartoti spektaklio tokio, koks jis buvo vakar. Lygiai taip pat kaip ir negali užfiksuoti savo fizinės formos. Arba tu sportuoji ir toliau tobulėji, arba tu nustoji sportuoti ir regresuoji, kas irgi yra rezultatas, tik kitoks. Mes visada kalbame apie kintantį rezultatą, kurį galime lyginti tik su tuo, kas buvo vakar arba bus rytoj. Čia tas pats, kaip negalime atskirti dvasios nuo kūno. Negalime sakyti, kad psichologiškai pavargau, o fiziškai jaučiuosi gerai. Psichologinis nuovargis išmuša iš koncentracijos ir jūsų fizinis kūnas patenka į avariją einant per sankryžą ir kalbant telefonu.

- Šiandien yra labai populiaru rūpintis sveika mityba, sportuoti ir pan. Ar patys tuo užsiimate?

Gintarė: Užsiimame, bet gal nedetalizuosime, kuo konkrečiai, tiesiog paisome sveikos gyvensenos principų.

Kirilas: Formulė yra labai paprasta: judesys, vanduo ir meilė. Reikia daug mylėtis, vartoti daug vandens, t.y. maudytis, gerti, grūdintis, nes tai nieko nekainuoja, ir judėti. O jau kaip jūs judate, čia jūsų reikalas.

- Bet sveika mityba kainuoja...

Kirilas: Yra senas geras posakis: skūpas moka dvigubai. Juk paskui daug brangiau kainuoja kilogramų metimas su asmeniniu instruktoriumi, dietologo konsultacijos ir pan. Nenoriu nukrypti į sveikos mitybos temą, nes dabar labai daug madų ir visi geriausiai žino, bet galiu pasakyti, ką žinau iš savo patirties – vienu metu svėriau 103 kilogramus, esu patyręs save įvairiomis būsenomis – ir didelio žmogaus formos, ir tokio daugiau mažiau standartiško. Todėl taisyklė viena – kada suprantate, kam jūs valgote, tada ir valgote kitaip.

- Taigi su kūnu viskas aišku, o kaip su dvasine ramybe. Minėjote, kad psichologinis nuovargis gali išmušti iš vėžių ne tik sielą, bet ir kūną. Ar kreiptumėtės pagalbos į psichologą esant būtinybei?

Kirilas: Į psichologus reikia kreiptis ne tik esant būtinybei. Į juos reikia kreiptis tam, kad ta būtinybė neatsirastų. Būtų gerai norėti domėtis psichologija ir savo siela lygiai taip pat, kaip nori domėtis savo kūnu ir išvaizda. Turime jausmus, kūną ir protą. Ir tik tada, kai yra balansas, žmogus jaučiasi vientisas ir harmoningas. Juk jau seniai pasakyta, kad sveikame kūne – sveika siela, o profilaktika svarbiau už gydymą.

- Kirilai, viename interviu minėjote, kad gyvenimas yra nuostabus, jei patiri penkias būsenas: ramybę, meilę, pilnatvę, vidinę ir „draivo“ būseną. Kurios būsenos esate dažniausiai?

Kirilas: Kai esi visų šių penkių būsenų vienu metu, tai ir vadinama "gyvenu". Tos būsenos aš ir esu.

- Niekada nebūnate piktas ar susierzinęs?

Kirilas: Žinoma, kad būnu. Visos emocijos yra reikalingos, tik klausimas, kaip jūs jas naudojate. Prisiminkime: nuo vaikystes jus moko – pykti yra negražu. Paskui eina moteris gatve, ją užpuola, o ji išmokyta, kad pykti yra negražu. Tai įsijungia, ji nesipriešina, nors fiziškai jėgos turi pakankamai. Pyktis yra reikalingas tik tam tikrose situacijose. Susierzinimas – taip pat. Visi jausmai yra reikalingi, visos emocijos, negalima vienų ar kitų išstumti. Kuo labiau jūs jas stumiate ir bandote uždaryti, tuo labiau jos grimzta, ištirpsta, bet lieka. Ir kai vieną dieną vienas iš tūkstančio piktųjų išlįs, nežinia, kas nutiks. Taigi ir mes būname susierzinę, ir balsą pakeliame. Ir keikiamės. Visko būna. Bet juk tai ir yra gyvenimas.

- Gintare, kaip jums su tomis būsenomis? Kurios būsenos apimta jaučiatės geriausiai?

Gintarė: Sunku pasakyti, kurios, bet galiu pasakyti, kurioje vietoje jaučiuosi geriausiai. Geriausiai jaučiuosi prie savo rožių. Kaip ir mano personažas vienoje vietoje sako: atvažiuokite, pamatysite, kokios mūsų rožės. Tai aš asmeniškai geriausiai jaučiuosi sode, kur auginu savo rožes.

Kirilas: Ji yra pradedančioji sodininkė. (Juokiasi.)

- Ne paslaptis, kad kartu esate ne tik teatre, bet ir gyvenime. Kaip scenoje išlaikote tą sveiką tarpusavio režisieriaus ir aktorės santykį?

Gintarė: Labai lengvai. Mums labai gera dirbti kartu. Mūsų darbas yra nenutrūkstamas. Žinoma, nedirbame 24 valandas per parą, bet galime dirbti beveik visada. Kiti sako, kad oi, matyt, labai sunku. Mums tai nėra sunku.

Kirilas: Tai yra kūrybinis procesas, kuris vyksta nuolatos. Gyveni kūryboje, kuri – gyvenime, viskas yra susipynę. Režisieriaus ir aktoriaus santykis tėra etiketės. Juk nėra taip, kad režisierius yra koks nors vergvaldys, kuris gauna aktorius, o šie daro kaip kokios marionetės tai, ką jis liepia. Žvelgdami vienas į kitą aktorius ir režisierius žvelgia lyg į veidrodį. Negali atskirti, kad čia yra aktoriaus ir režisieriaus santykis, o čia jau žmonos ir vyro. Aišku, kad baigę repeticiją mes kažko nebekalbame pietaudami, nes ne apie viską malonu kalbėti valgant. Bet, pavyzdžiui, būnant prie jūros ar sėdint šile vakare, labai smagu pagalvoti, kad panaši atmosfera galėtų būti ir scenoje. Viskas yra švelniai susijungę. Kaip ir visas pasaulis.

- Daugelis aktorių prisipažįsta, kad dažniausiai juos kankinanti baimė – likti be darbo. Kokių baimių turite jūs?

Kirilas: Režisieriaus Deivido Linčo (David Lynch) knygoje "Pagauti didžiąją žuvį" yra labai gera metafora: kai jūs įeinate į tamsų kambarį, ką darote? Automatiškai ieškote jungiklio. Nestovite ir nesakote, kaip man yra baisu tamsoje. Įjungiate šviesą ir pamirštate. Lygiai taip pat ir čia. Jei kažko bijote, darykite, kad nebijotumėte. Nėra ko tamsoje sėdėti. Tas pats B.Šo rašė: "Kiekvieną minutę, kai esate pikti, prarandate 60 sekundžių laimės." Tas pats ir su baime: kiekvieną minutę, kai bijote, prarandate 60 sekundžių laimės.

Gintarė: Sutinku su Kirilu. Sėdėti ir bijoti, kad negauni vaidmenų, ne išeitis. Iš esmės šitas vaidinimas irgi atsirado iš to, kad nebuvau per daug užimta ir turėjau laiko skaityti bei ieškoti.

Kirilas: Geri psichoterapeutai tokiu atveju užduoda labai gerą klausimą: ar tu viską padarei, kad nebijotum. Ar tikrai viską padarei?

- Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį etapą, kuriame esate šiandien?

Kirilas: Skirstymas į etapus daugiau yra žmonių, kurie žiūri iš šono. Juolab kad skirstymas reikalauja tam tikros distancijos laike. Bet apie save galiu pasakyti, kad pastaruosiuose mano trijuose spektakliuose viskas yra paremta autoriumi ir tekstu. Tai byloja apie tai, kad man šiuo metu įdomus yra paskiro žmogaus vidinis pasaulis, kalbant paprasta kalba – psichologija ir psichiatrija, ką žmogus kalba, kaip jis elgiasi. Daug kas yra išprovokuota apskritai pastaruoju metu augančios paklausos ir vis didėjančio susidomėjimo vidiniu pasauliu, o ne formalių pokalbių apie sielą ar dvasią. Būtent dėl to šiame spektaklyje turėjome labai rimtą konsultantų komandą.

- O kaip laikui bėgant, jūsų akimis, keitėsi teatro žiūrovas?

Kirilas: Priklauso nuo to, apie kokias akis kalbame. Jei kalbame apie rinkodaros akis, bus vieni kriterijai. Jei kalbame apie mano asmeninio skonio akis, bus kiti kriterijai. Įvairiausiuose pokalbiuose, interviu dažnai galima išgirsti, kad žiūrovas pasidarė vienoks ar kitoks, kad žmonės nebeskaito, kad jie labai paviršutiniški. Aš tuo netikiu. Apskritai nepritariu kolegoms, kurie nurašo žiūrovą, kaltina jį kažkuo. Per savo neilgą patirtį teatre teko dirbti labai skirtinguose žanruose – ir vaidinti, ir režisuoti, ir improvizuoti. Labai daug bendrauju su žmonėmis, kurie dirba ir klasikinės dramos plotmėje, ir su tais, kurie dirba televizijoje, todėl žiūrovo paveikslą susikūriau, remdamasis įvairiais kriterijais, ir galiu pasakyti, kad jis nė kiek nepasikeitė. Tiesiog vienu metu žmonės nori pailsėti, kitu metu jie grįžta prie įsiklausimo, trečiu metu jie jaučia nerimą ir jiems reikalingas pašnekovas, dar kitu metu jie nori užsimiršti. Teatro paklausa labai stipriai priklauso nuo politinės ir ekonominės situacijos. Jei jūs atvažiuojate į provinciją su klasikine medžiaga ir nesurenkate salės, tai nereiškia, kad provincija nesidomi filosofinėmis temomis. Tai reiškia, kad prieš tai buvo atvažiavę du trys kolektyvai, kurie siūlė pramoginį repertuarą, ir pinigai išleisti, todėl žmonės nebegali sau leisti nueiti į šį spektaklį. O jau kas daugiau pardavė, čia klausimas ne žiūrovams, o rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistams, kas sugeba geriau prisikviesti. Todėl šiais laikais klausimas labiau yra į ką tu kvieti ir kaip tu kvieti, o ne koks yra žiūrovas. Labai lengva sakyti, kad žiūrovas yra toks ar anoks, kad jis neskaito, niekuo nesidomi. Be abejo, kad dabar yra labai mažai likę laiko sėdėti ir skaityti "Karą ir taiką". Jos labai didelė apimtis, ir aš pats niekaip neprisiverčiu prisėsti ir jos paskaityti. Ir čia nėra nieko blogo. Ateis laikas ir paskaitysime. Bet užtat atsiranda labai daug kitų dalykų. Atsiranda galimybė čia pat gauti informaciją, apie kurią anksčiau galėjai tik pasvajoti, atsiranda galimybė pamatyti tai, ko anksčiau negalėjai. Keičiasi operavimo informacija laikas ir būdai, o žmogus ir žiūrovas visada išlieka toks pats. Jis ir toliau yra svajojantis, mylintis, bijantis. Jis tiesiog yra žmogus.

- Ar teatras turi misiją mokyti žiūrovą?

Kirilas: Ne. Aš manau, kad teatras turi suteikti galimybę pažinti ir suprasti, o supratus – susitaikyti. Mane pradžioje gali šokiruoti, gali išmušti iš vėžių, bet tai man kažką sujudina. O mokyti – ne. Mes apskritai visi esame lygūs prieš nežinojimą. Kiekvienas turime padaryti savo klaidas. Vėlgi kaip sakė B.Šo: "Gyvenimas, kuriame padarėme daug klaidų, yra ne tik oresnis, bet ir naudingesnis negu gyvenimas, kuriame nepadarėme nieko.“

- Kirilai, neplanuojate išbandyti savęs kaip kino režisierius?

Kirilas: Ne, net baisu apie tai pagalvoti. Jaučiu didžiulę pagarbą vadinamiesiems "kinošnikams" – žmonėms, kurie dirba kino aikštelėje. Tai yra neįtikėtinai organizuotas procesas, kuriam reikia didžiulio atsidavimo, pastangų ir fanatizmo. Aš nežinau, kas turi taip traukti, kad pasirašytum tam krūviui, toms užduotims. Dėl to žemai lenkiu galvą prieš žmones, kurie kuria kiną Lietuvoje ir prieš lietuvių kino klasikus. Bet aš esu teatro žmogus.

- Gintare, kaip jūs vertinate šiandienį lietuvių kiną?

Gintarė: Aš prisidėsiu prie Kirilo. Labai smagu, kad dabar yra labai daug kuriama, juntamas kino atsigavimas. Ir iš savo pusės galiu tik palinkėti sėkmės. Juk kuo daugiau bus kino, tuo daugiau mums, aktoriams, bus darbo.

- Kokie artimiausi darbai jūsų laukia?

Gintarė: Laukia, bet kol kas paliksiu artimiausius planus paslaptyje.

Kirilas: Improvizacijos teatre "Kitas kampas" pradėsime repetuoti spektaklį "Nuostabūs dalykai". Tai bus vienam aktoriui skirtas spektaklis, kuriame bus analizuojama atsitiktinių ir prasmingų dalykų sąsaja. Paskui numatomos gastrolės, repertuariniai spektakliai, kelionės ir pats gyvenimas.


DOSJĖ

Gintarė Latvėnaitė

Gimimo data, vieta: 1980 m. balandžio 23 d., Vilnius

Išsilavinimas: 1998-2002 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, režisieriaus Rimo Tumino vadovaujamame aktorių kurse.

Veikla: nuo 2002 m. vaidina Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Šeimos padėtis: ištekėjusi.


Kirilas Glušajevas

Gimimo data, vieta: 1985 m. , Vilnius

Išsilavinimas: studijavo dramos teatro režisieriaus specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje

Veikla: aktorius ir režisierius

Šeimos padėtis: vedęs.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“