D.Razauskas: melas, kad lietuviška muzika išgyvena renesansą

- Kaip minėsite gimimo dieną?

- Su Sauliumi Petreikiu Šv.Kotrynos bažnyčioje turėsime du koncertus. Jie vyks kovo 18 ir 19 dienomis. Jau dešimt metų kartu su Sauliumi koncertuojame scenoje. Toks tas paminėjimas, bet tai ne visai susiję su gimtadieniu. Mūsų dešimtmetis scenoje svarbiau negu gimtadienis.

- Vedate LRT radijo laidą „Pakartot“, anksčiau tuo metu radijas transliavo laidą „Sudie, XX amžiau“, kurioje didesnę laidos dalį užėmė muzika, o jūs laidoje vedate pokalbius. Jūs pats mieliau klausote muzikos ar pokalbių?

- Laidą „Pakartot“ anksčiau vesdavo Karolis Vyšniauskas. Jau keletą metų laida „Pakartot“ transliuojama, o anksčiau gal tokia laida ir buvo. Muzikos per radiją vengiu, nes man nepatinka, kai už mane kas nors parenka muziką. Man patinka, kai kažkas burba ir pliurpia fone. Klausau laidų, kur kažkas kalba. Radijas mano namuose nuolatos įjungtas. Ypač virtuvėje besisukiojant, gaminant. Greičiausiai girdėdavau laidą „Sudie, XX amžiau“, bet jeigu tai buvo daugiau muzikinė laida, aš perjungdavau ten, kur ką nors pasakoja. Man patinka girdėti kalbantį balsą. O muzikos kaip fono klausytis negaliu. Aš ją iš karto pradedu klausyti rimtai. Tada kiti darbai užstringa.

- Su kokiais stereotipais, mitais apie lietuvišką muziką dažniausiai susiduriate?

- Dabar nuolatos kartojama, kad šiuo metu patiriame lietuviškos muzikos renesansą, pastebimas kokybės kilimas, atsigavimas. Tam aš ir pritariu, ir nepritariu.

- Kodėl muzikos pasaulis ir išgyvena renesansą, ir ne?

- Dėl renesanso kokybine prasme absoliučiai sutinku. Techniškai muzikantai tobulėja, įrašų studijos tobulėja, įrašų industrijos veikla gerėja. Bet per tiek daug metų natūraliai visko išmokstama. Manau, nereikia sutelkti dėmesio į techninę pusę. Mano galva, vis dar yra labai didelis gerų dainų autorių trūkumas. Tai rodo ir visi viešieji televiziniai atlikėjai, konkursai. Daugumos jų atliekamų dainų autoriai yra tai skandinavai, tai latviai. Mes kažkaip sunkiai sugebame patys parašyti kokybiškų dainų.

Antra vertus, yra labai daug atlikėjiškos kultūros propagandos aukščiausiu politiniu lygmeniu. Dauguma rėmimo, didžioji viešosios erdvės dalis yra užpildyta atlikėjiškos kultūros, o ne kūrybinės kultūros skatinimo. Aišku, tai puiku, atlikėjų kultūra turi būti, bet, mano galva, šalia gerų vokalistų, pianistų, instrumentalistų turėtų būti skirtas dėmesys ir kūrybiškajam pradui. Kūrėjai lieka kažkur labai toli už kadro. Nors jų iš tikrųjų nėra tiek daug. Manau, didesnis pasiekimas būtų ne mūsų alternatyviosios grupės pergalė „Eurovizijoje“, o jeigu ta grupė pasirodytų kokiam „Glastonbury“ festivalyje su savo autorine programa. Tada sakyčiau, kad tai iš tikrųjų yra pasiekimas.

- Laida vadinasi „Pakartot“, ar yra tokia muzika, kurią jūs vis norite pakartoti?

- Laida vadinasi „Pakartot“, taip pat kaip muzikinis lietuviškos muzikos portalas „Pakartot.lt“. Tai AGATOS kuruojama lietuviškos muzikos bazė. Yra noras ją truputį reklamuoti, nes tai kaip lietuviškas „Spotify“, kur gali muziką legaliai klausytis, ir dar už tas perklausas muzikantams šis bei tas nukapsi.

O aš sau kartoju daug muzikos. Mano ausinukas turi didelę atminties kortą, kur yra daugybė mylimos muzikos. Be vedamos radijo laidos, kiekvieną savaitę rašau muzikines apžvalgas ir stengiuosi sekti naujus albumus, todėl muzikos klausau daug ir ji, žinoma, kartojasi. Geriausių dalykų norisi klausyti vis iš naujo. Juolab kad aš labai seniai esu žmogus, sėdęs ant vinilo adatos, tai tas pakartojimas yra natūralus. Klausydamas „Spotify“ gali dainas perjungti, persukti, o kai perki plokštelę, tai jau negali sau leisti muzikos kaip fono. Sumoki už ją, ją valai, prižiūri ir tą albumą tada iš tikrųjų stengiesi visą išklausyti, ir ne vieną kartą. Plokštelės neišmesi ir nesunaikinsi iš karto ją perklausęs. Tu ją turi ir vis prie jos grįžti, dėl to muzikos pakartojimas nuolatos vyksta.

- Jūs koncertuojate kaip atlikėjas, kūrėjas, bet ar pats vaikštote į koncertus, važiuojate į festivalius?

- Tiesą sakant, esu prastas vaikščiotojas į koncertus. Persisotinu savo paties koncertais ir kartais ėjimas į koncertą mane vargina. Ten yra daug šurmulio, triukšmo, šviesų, garso ir ten muzikos sunku klausyti. Nelabai gerai jaučiuosi minioje, bet tenka, žinoma, tenka. Juoba kad aš ketvirtus metus vedu festivalį „Vilnius Jazz“. Džiazas yra ta muzika, kurios aš vaikštau klausytis gyvai, nes tai yra muzika, skirta kurti čia ir dabar. Jos pagrindas yra improvizacija. Džiazo koncertai man mieli, artimi. O didesnius roko ar popmuzikos koncertus, festivalius, tiesą sakant, praleidžiu, nes šurmulys ir gausybė žmonių nėra tas dalykas, kuris džiugintų ar įkvėptų.

Mėgstu klausytis muzikos namuose arba per ausinuką važinėdamas dviračiu. Ir tai yra visiška meditacija. Klausydamas muziką mėgstu apie ją galvoti, koncentruotis, kad niekas netrukdytų, jokie bokalai pašonėje ar begaliniai žmonių srautai. Aišku, kadangi visi muzikantai daugiau mažiau vieni kitus pažįsta, neišvengiamai nueinu į bičiulių koncertus. Nėra taip, kad visai nevaikščiočiau. Dabar labai laukiu grupės „Swans“ koncerto. Tai mano vienas mylimesnių kolektyvų, kuriuos gyvai pamatyti labai seniai norėjau. Jie nėra stadioniniai, ten nėra efektingų šou, bet jie savo pasirodymuose koncentruojasi į gyvą atlikimą.

Parengta pagal priedą „TV publika"