Garsus Lietuvos aktorius Andrius BIALOBŽESKIS linksmų nuotykių nestokoja - tai jį likimas suveda su girtais chuliganais, kurie atpažinę numylėtą serialų herojų Miroslavą, įkyriai siūlosi visą naktį jį girdyti degtine, tai su Lukiškių kalėjimo “gyventojais”, kurie dėl tų pačių priežasčių nenori jo išleisti laisvėn, įtikinėdami, kad pati prigimtis jį šaukia už grotų...
Juokingiausia, kad dalies tiesos jų žodžiuose esama - Andrius išties linkęs ant kriminalinių elementų “užsirauti visur ir visada”. Netgi pirmą ir vienintelį kartą viešėdamas Kolumbijoje sugebėjo pirmiausia nukakti į tuos rajonus, kurie apipinti pačiomis šiurpiausiomis legendomis.
“Istorija banali: pernelyg pasikliaudamas savo orientacija, įsėdau ne į tą mikroautobusą. Nesistebėjau, kad mikroautobuse buvau vienintelis baltaodis. Įtarimą situacija ėmė kelti tik tada, kai supratau, kad vietinių vis daugėja, jie vis dažniau pirštais rodo į mane, vis garsiau šneka, įterpdami vienintelį man suprantamą žodį “gringo”, kas leidžia suprasti, kad pats ir esu pagrindinis jų kalbų objektas, ir vis linksmiau kvatojasi. O, mano didžiam liūdesiui, orientyras, link kurio troškau artėti - ant stogo stūksanti milžiniška Kristaus skulptūra, nuo manęs negrįžtamai tolo - važiavau į priešingą, nei man reikia, pusę.
Negana to, mikroautobusas ėmė riedėti per pačia nejaukiausia prasme Harlemą kažkuo primenančius rajonus, kol sustojo galinėje stotelėje ant kaži kokio skardžio. Tikėjausi, kad autobusas, baigęs maršrutą, pasuks atgal. To tikėjosi ir angliškai nė žodžio nesuprantantis vairuotojas, tačiau autobusas sugedo ir liko ten stovėti.
Mėginau eiti pėsčias, bet intuityviai supratau, kad elgiuosi neteisingai - balti mano drabužiai, odos spalva ir užsieniečio laikysena mane taip išskyrė iš aplinkos, kad į mane susmigdavo kiekvieno praeivio akys. Ir ne itin draugiškai. Labiau - apstulbę dėl mano įžūlumo.
Labai džiaugiausi, kad pavyko susistabdyti taksi - seniausios įmanomos laidos “žiguliuką”, nepaisant to, kad pakeliui iškrito to taksi automobilio durelės. Nepaisant net to, kad neturėjau pinigų sumokėti vairuotojui už kelionę. O parvežtas atgal pas savuosius, iš mus lydinčių vietinių atstovų lūpų išgirdau labiau nei nustebusį klausimą: “Ką - tu į Pietų Bogotą buvai nuklydęs? Negali būti. Juk iš ten nė vienas baltas žmogus gyvas dar nėra ištrūkęs...”
Anekdotas:
Pabunda kartą Štirlicas kameroje su grotomis ant langų. Galva tiesiog į šipulius plyšta nuo pagirių, o atmintis, kaip tokiais atvejais įprasta, kategoriškai atsisako atskleisti vakar dienos įvykius. Baisiausia, kad vargšelis ne tik neatsimena, kaip buvo suimtas - neatsimena net pas kuriuos į nelaisvę pateko. Galų gale smegenyse gimsta strateginis planas - jei pro kaustytas duris įeis žmogus su vokiečių uniforma, reikės prisistatyti štandartenfiureriu fon Štirlicu. O jei įeis žmogus su rusų uniforma - reikės sakyti, kad jis - generolas Isajevas.
Tik štai girgžteli durys ir į kamerą žengia žmogus su... milicininko uniforma ir su švelniu priekaištu sako:
- Na ir prisisiurbėte jūs vakar, gerbiamas Viačeslavai Tichonovai...
