Dovilė netapo aktore, nors ir norėjo. Ji lankė garsiąją vaikų dramos studiją pas Valeriją Karalienę ir Gediminą Storpirštį, du kartus stojo į aktorinį Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje, bet nepasisekė įstoti. Tad pasirinko kitą, su menu nesusijusį darbą. Kurį laiką ji dirbo vaikų darželyje auklėtoja, vėliau įstojo į muzikos vadovės ir vaikų psichologės specialybę Pedagoginiame universitete. Ten merginai nepatiko, nes ji visai kitaip įsivaizdavo šiuos mokslus. Po to buvo kitos studijos - tarptautinio verslo Vilniaus universitete, jas sėkmingai baigė. Paskiausia jos darbovietė - vienos firmos personalo vadybininkė. Tad kol kas prieš kelerius metus už televizijos operatoriaus Mykolo Žebrausko ištekėjusiai ir susilaukusiai dukrelės Ievutės - jai dabar beveik dveji - kiti darbai, išskyrus šeimyninius, nerūpi. Jos sūnums iš ankstesnės santuokos Jokūbui - 20, Motiejui - 13 metų.

D.Žebrauskės pavardę pasirinkusią moterį užtikti namuose nebuvo sunku. Su ja pirmiausia kalbamės apie jos mamą Vaivą, kurią ji paprastai vadina mamyte arba Vaivute. Taip ją, beje, vadina ir anūkai. V.Mainelytė pastaruoju metu turi daugybę darbų: repeticijos, spektakliai, filmavimai ir kt., tad kartu jųdviejų, gyvenančių atskirai, nufotografuoti nepavyko.

„Mano mama yra tiesiog auksarankė. Ji ir mezga, ir siuva, ir siuvinėja. Tiksliau, anksčiau tai darė. Ji mane, savo anūkus ir apmezgė, man ir sukneles, kostiumėlius siūdavo. Dabar tuo mama beveik neužsiima, nes ir laiko neturi, ir sveikata ne ta. Be kitų darbų, jai reikia rūpintis ir garbaus amžiaus sulaukusia mūsų močiute. Kiek save pamenu, visada matydavau mamą su mezginiu. Net ir tada, kai filmuodavosi ar laukdavo repeticijų teatre per pertraukėles visada rankose turėdavo mezginį. Man ji buvo nepaprasto darbštumo ir kantrybės pavyzdys“, - pasakojo Dovilė. Tačiau kaip taisyklingai užmesti akis ir dailiai megzti ją, tuomet šešiametę mergaitę, pamokė krikšto mama, Vaivos sesuo Rita. Iš pradžių lengviausia buvo megzti puodkėles, kurios tikdavo ir namuose, ir dovanoti draugėms. Na, o kai Dovilė panūdo užsiimti rimtesniais mezginiais, renkantis įdomesnį raštą prireikė ir mamos patarimų.

„Tokia buvo pradžia, paskui viską darydavau savarankiškai, pagal mezgimo knygas, o dabar internete galima rasti daugybę idėjų - tiek raštų, tiek mezginių modelių. Reikia tik mokėti skaityti“, - prisipažįsta D.Žebrauskė, kuriai mezgimas malonus užsiėmimas, tiesiog meditacija. Mezga ji ir žiūrėdama televizorių, klausydamasi muzikos... „Negaliu megzti žmogui, kurio nepažįstu, nes kiekvienas mezginys sugeria mano emocijas. Niekada nepaimsiu į rankas virbalų ar vąšelio, jeigu esu blogos nuotaikos, - prisipažįsta moteris. - Į mezginį stengiuosi „įmegzti“ gerų minčių, palinkėjimų tam, kam skirtas drabužis“. Dovilė sau mezga labai retai. Daugybę mezginių yra numezgusi savo, pusseserės vaikams, išdovanojusi draugėms ir, žinoma, kone pačius gražiausius drabužius yra numezgusi mamai. Beje, jie ne tik labai dailūs ir originalūs, megzti kiauraraščiu iš moherio siūlų, bet ir jiems sugaišta daugiausiai laiko. „Mezgimas man kaip meditacija, nes tuomet atsiriboju nuo bet kokių rūpesčių, mintys tampa šviesios, skaidrios. Man vienintelio dalyko gaila, kad megzdama neišmokau skaityti knygos“, - šypsosi moteris. Dėl jos mėgstamo užsiėmimo kartais priekaištauja vyras: „Mezgi, mezgi ir negirdi, ką aš sakau“. Jis niekaip negali suprasti, kaip galima nepavargti nuo mezgimo, nes vos tik baigiu vieną megztinį, tuojau pat ieškau siūlų, renku spalvas ir jau niežti rankos pradėti kitą“.

„Ir mano mama, ir kita močiutė labai myli pagrandukę Ievutę, lepina, o man smagu jai numegzti kokį įdomesnį drabužėlį, nes ji jau suvokia, kas gražu, ir mėgsta puoštis“, - šypsosi laiminga mama.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“