Didžiosios meilės istorijos: Vladimiras Vysockis ir Marina Vladi

Kai ryškus brutalumas susiduria su išraiškingu moteriškumu, rezultatas gali būti vienas - meilė. Nors jų meilė labiau priminė kovos lauką. Marina ir Vladimiras kovojo su... pačiu Vysockiu, jo pražūtingomis aistromis, tais jo asmenybės bruožais, kurie jį stūmė prie bedugnės krašto. Jie kovojo su valdžios instancijomis už teisę kuo dažniau matytis. Tačiau dabar, kai Vladi liko viena, ji nebeprisimena sunkumų, o prisimena tik meilę.

Susitikimas Tagankoje

Prirakintas grandine, jis traukė į save visos salės dėmesį, draskėsi, griaudėjo perkūną primenančiu balsu. Jis - Vysockis, genialus aktorius ir pogrindinis poetas, Tagankos teatre vaidino vieną iš įspūdingiausių savo vaidmenų - Chlopušą spektaklyje „Pugačiovas“. Parteryje, tarp žiūrovų, sėdėjo garsioji rusų kilmės prancūzų aktorė Marina Vladi (Marina Vlady). Apie nuostabų rusų aktorių ir bardą ji buvo daug girdėjusi ir, 1967 m. atvykusi į Rusiją, specialiai atėjo į spektaklį jo pažiūrėti. Jo vaidybos jėga aktorę sukrėtė.

Jos abu buvę sutuoktiniai - charizmatiški vyrai, bet jai visada kažko trūko. Pirmasis aktorės vyras buvo Roberas Oseinas (Robert Hossein), išgarsėjęs filmuose apie Anželiką. Įdomu, kad Marina Vladi ir išvaizda, ir būdu buvo stulbinamai panaši į tų filmų heroję - ji taip pat ryžtingai kaunasi dėl laimės, nebijo sunkumų ir yra neįtikėtinai moteriška. Po A.Kuprino apysakos motyvais sukurto filmo „Burtininkė“, kuriame suvaidino būdama 17-os, Marina tapo viena iš geidžiamiausių moterų kino pasaulyje. Santuokoje su Roberu Vladi gimė du berniukai. Antruoju aktorės vyru tapo lakūnas Žanas Klodas Brujė (Jean Claude Brouillet), su juo Marina susilaukė sūnaus Vladimiro.

Rusijoje Marina lankydavosi retai, vien dėl darbo. Rusų emigrantų dukra nuo šešerių metų nekalbėjo gimtąja kalba. Koks buvo jos nustebimas, kai po spektaklio ji pasijuto sėdinti prie nukrauto vaišėmis stalo restorane, apsupta susižavėjusios publikos, gaudančios kiekvieną jos ištartą rusišką žodį. Ji ne iškart atpažino, kad prie staliuko prisiartinęs neišvaizdus žmogus yra ta pati ryški asmenybė, pakerėjusi ją scenoje. Gyvenime Vladimiras pasirodė esąs už ją žemesnis, kukliai, netgi nelabai tvarkingai apsirengęs, pavargusiame veide blizgėjo tik akys, liudijančios jo galingą potencialą. Visą vakarą jis nenuleido akių nuo aktorės, sakė, kad „Burtininkė“ jį pribloškė, kaip ir daugelį kitų vyrų. O paskui paėmė Marinos ranką ir prisipažino ją mylįs.

Laimingiausios dienos

Vysockis pasižymėjo retu gebėjimu pavergti kiekvieną moterį. Šio fenomeno paslaptis buvo jo nevaldomas būdas, jis buvo panašus į purslojantį šampaną, užliejantį išrinktąją žavesio banga ir patraukiančią su savimi. Marina Vladi pasirodė esanti kietas riešutėlis ir iš pradžių priešinosi, stebėdamasi jo pasitikėjimu savimi, kai jis kalbėjo, kad būtinai gaus jos ranką. Per 30 metų daug mačiusi aktorė pirmą kartą nežinojo, ką daryti, kaip elgtis su tuo keistu žmogumi. Ji grįžo į Paryžių ir pajuto geliantį liūdesį. Iš kur jis? Atsakymas atėjo su telefono skambučiu iš Rusijos. Išgirdusi pažįstamą aksominį balsą Marina suprato, kad prapuolė. Ji įsimylėjo. Po kelių mėnesių aktorei vėl pavyko atvažiuoti į Rusiją, bet Vysockio ji nerado, jis filmavosi Sibire, filme „Taigos šeimininkas“. Ir Marina pradėjo filmuotis kino juostoje „Siužetas nedideliam apsakymui“. Pasibaigus filmavimui, įsimylėjėliai pagaliau susitiko.

Vysockis jau buvo vedęs, ir net antrąjį kartą, tačiau su žmona Liudmila išsiskyrė, o vaikams buvo paaiškinta, kad tėtis juos myli, kaip ir anksčiau, bet dabar turi naują žmoną. 1970 m. gruodį Marina ir Vladimiras oficialiai susituokė, bet tikras šeimos gyvenimas taip ir nesiklostė. „Geležinė uždanga“ neleido Vysockio į užsienį. Marinai tekdavo vingiuotais takeliais ieškoti galimybės atvykti pas vyrą. Ji į Rusiją atvažiuodavo kaip turistė, pagal kvietimą, laikinai gyventi, kaip sutuoktinė be registruotos gyvenimo vietos, paskui - su registruota. Likti Rusijoje visam laikui Marina negalėjo, Prancūzijoje liko jos vaikai, ji ten turėjo galimybę daugmaž laisvai važinėti po pasaulį.

Valdžios instancijos stebėtinai palankiai žiūrėjo į Vysockio ir Vladi santuoką, nors ir neskubėjo išleisti aktoriaus iš šalies. Bet įsimylėjėliams pergalė buvo vien tai, kad jiems apskritai buvo leista tuoktis. Į povestuvinę kelionę jie išvyko garlaiviu, kapitonas, Vladimiro gerbėjas, jaunavedžiams skyrė geriausią kajutę, garsiąją porą vaišino geriausiais gruziniškais vynais ir jūros delikatesais. Medaus mėnuo jų atminty išliks kaip smagiausios ir laimingiausios jų 12 metų trukusio romano dienos, nors po 6 metų jų lauks kelionė po visą pasaulį - pats Brežnevas nurodė išduoti Vysockiui vizą. Europa ir Amerika plos jam, įkūnijusiam garsiąją slėpiningąją rusišką sielą.

Vladi ir Vladimirui kiekviena kartu praleista diena buvo šventė, juk jie matėsi labai retai. Nesibaigiančios paraiškos gauti vizą, didžiuliai atstumai kamavo abu, bet ir gelbėjo jų santuoką. Dviem ryškioms asmenybėms būtų buvę sunku gyventi kartu. Kai Marina atvažiuodavo į Rusiją, jaunavedžiai gyvendavo pas Vladimiro mamą, kur prancūzų kino žvaigždė pasinerdavo į įprastą sovietinės moters gyvenimą. Savo karjerą, pasiekusi kulminaciją, ji tiesiog užmetė - iš filmavimo verždavosi pas vyrą, atsisakydavo gerų pasiūlymų. Supratę, kad Vladi vertybių skalėje kinas užima vieną iš paskutinių vietų, režisieriai vis rečiau kviesdavo talentingą aktorę į savo filmus.

Ant bedugnės krašto

Vladimiro alkoholio pomėgį Marina pastebėjo jau pirmosiomis pažinties dienomis. Jis užgerdavo dvejones, pasitikėjimo stoką, nepripažinto poeto statusą (jo eilėraščiai gyvam esant taip ir nebuvo oficialiai išleisti). Jis gerdavo, kad gyventų, kiekvieną kartą scenoje degdavo savo paties emocijų audroje ir pats kentėjo dėl beprotiško savo gyvenimo ritmo. Marina iš pradžių ėmėsi gelbėtojos vaidmens, parsiveždavo jį iš butų, kur jis su vadinamaisiais draugais gerdavo iki sąmonės netekimo, versdavo gydytojus kovoti už kiekvieną jo atodūsį, kai šie atsisakydavo neperspektyvaus ligonio. Vėliau moteris suvokė, kad šios kovos baigtis aiški iš anksto - Vysockis pats varė save į kapus. Tris liepos savaites, kurias Vladimiras su žmona praleido Paryžiuje, juodu uoliai stengėsi įveikti jo ligą. Jis tvirtai pažadėjo jai „užraukti“, bet buvo vėlu. Savo knygoje „Vladimiras, arba Nutrauktas skrydis“ aktorė vėliau rašys: „Liepos 25-osios rytą, 4 valandą, atsibundu išpilta prakaito, įjungiu šviesą, sėduosi ant lovos. Ant pagalvės raudona dėmė. Aš pritrėškiau didžiulį uodą. Neatitraukdama akių žiūriu į pagalvę, mane tarsi užbūrė ta ryški dėmė. Skamba telefonas, aš žinau, kad išgirsiu ne tavo balsą: „Volodia mirė“. Štai ir viskas. Du trumpi žodžiai, pasakyti nepažįstamo balso“.

Tą dieną Vysockis neišėjo į sceną vaidinti Hamleto, prie teatro kasos buvo pakabintas lakoniškas skelbimas „Mirė aktorius Vladimiras Vysockis“, bet nė vienas žmogus negrąžino bilieto į neįvykusį spektaklį. Gerbėjai apsupo Tagankos teatro pastatą, žmonės ropštėsi net ant stogų, atrodė, kad visa Maskva atėjo atsisveikinti su aktoriumi. Marina, atskridusi iš Prancūzijos, paskutinę naktį buvo šalia mirusio vyro ir lydėjo jį visą kelią į kapines, iki paskutinio plaktuko dūžio į karsto dangtį. Iš gilios depresijos, apėmusios ją po mylimojo mirties, ją ištrauks jos ketvirtasis vyras Leonas, gydytojas onkologas, su kuriuo ji susipažino po metų, ir ji vėl išmoks džiaugtis gyvenimu. Vysockio ji nepamirš niekada, skirs jam knygą, kurioje pasidalins slapčiausiomis mintimis. „Niekas taip neprimena ryškaus ir tokio neilgo Vladimiro Vysockio gyvenimo, kaip atskilęs žvaigždės gabalėlis, išsilydęs ore, palikęs liepsnojantį pėdsaką danguje ir veržlų skrydį baigęs ant poeto kapo“.