Didžioji Madmuazelė Koko Šanel

Maža juoda suknutė, garsusis aromatas „Chanel Nr.5“, „Chanel“ tvido kostiumas, moterų išlaisvinimas iš korseto, moteriško garderobo papildymas kelnėmis, kurios „moterį išlaisvina“, rankinukas su grandinėle, stambi bižuterija - galima ilgai vardyti tai, kuo pasaulyje pagarsėjo ši nepaprastai, ambicinga ir atkakli moteris. K.Šanel būdingas tradicinio vyriško garderobo elementų perėmimas ir „prabangaus paprastumo“ principo laikymasis pagimdė daugybę mados tendencijų, aktualių ir dabar.

Likimo zigzagai

Nepaisant visų biografų pastangų, Koko ir toliau lieka „terra incognita“: mįslių, prieštaringumų ir „tamsių dėmių“ jos gyvenime buvo daugiau negu užtektinai. Prisiminkime kad ir faktą, jog Antrojo pasaulinio karo metu prekės ženklo „Chanel“ kūrėja buvo laikoma nacių pagalbininke, kai kuriais duomenimis oficialiai buvo laikoma vokiečių žvalgybininke, sėkmingai dalyvavusia dešimtyje šnipinėjimo misijų, už tai buvo vėliau apkaltinta kolaboravimu ir suimta. 1944 m. modeliuotoja buvo išlaisvinta (to primygtinai prašė V.Čerčilis), bet jai teko palikti Prancūziją. Iki 1953 m. K.Šanel gyveno Šveicarijoje, o 1954 m. grįžo į Paryžių ir į aukštosios mados pasaulį su nauja kolekcija. Ir tai - jau perkopusi 70-metį, kada, kaip paprastai manoma, reikia galvoti ne apie karjerą, o apie pyragus anūkams ir sielos reikalus. Beje, Paryžių teko užkariauti iš naujo: 1954 m. visi kalbėjo apie Kristianą Diorą (Christian Dior), tačiau niekas - apie K.Šanel. Bet tik iki ji pasauliui pademonstravo tvido švarką. Sėkmė buvo fantastinė, o Karlas Lagerfeldas, vadovavęs „Chanel“ mados namams po Koko mirties, toliau kūrė „Chanel“ švarkus iki pat 2019 m. Ir apskritai, jeigu ne politika, kurioje Gabrielė bandė dalyvauti lygiomis teisėmis su vyrais, jos istoriją būtų galima pavadinti Pelenės istorija. Tik su esminiu skirtumu: Koko princas jos taip ir nevedė, nors savo pirmąją skrybėlaičių parduotuvę ji atidarė būtent už jo pinigus. O aukštyn ambicingai prancūzei teko kopti savarankiškai, padedant vyrams, iš kurių ji stengėsi išpešti kuo daugiau. Neveltui yra manoma, kad būtent vyrai buvo pagrindiniai Koko universitetai, išugdę jai geležinę valią ir įkvėpę pasakyti: „Kuo blogiau moteriai sekasi, tuo geriau ji turi atrodyti.“

Žaidimo taisyklės

Gabrielė gimė Prancūzijos Somiuro mieste (pati sakydavo, kad visai ne 1883 m., o dešimčia metų vėliau). Pagal vieną versiją jos mama mirė, kai mergaitei buvo 11 metų. 12-metė su broliais ir seserimis iš pradžių pateko giminaičių globon, o paskui į prieglaudą. Tikras tėvas, turgaus prekiautojas, juos paliko. Pagal kitą legendą K.Šanel neteko mamos būdama 12-os, o tėvas, likęs našliu, Koko su seserimis atidavė auklėti į vienuolyną ir niekada jų nelankė. Šiaip ar taip, stiliaus dievaitė interviu atkakliai laikydavosi savo versijos: tėvas jos nemetė, jis ją mylėjo, į prieglaudą neatidavė, tiesiog paliko vaikus tetulėms ir išvyko ieškoti laimės už vandenyno. Biografų manymu meilė tėvui ir noras pateisinti jo poelgį, nepaisant didžiulės dvasinės traumos, ir uždėjo atspaudą visiems tolimesniems Koko santykiams su vyrais.

18-metė Gabrielė pradėjo dirbti pardavėja drabužių parduotuvėje, o laisvu laiku papildomai uždarbiaudavo kabarete, kur atlikdavo dainas „Ko Ko Ri Ko“ ir „Qui qu‘a vu Coco“, dėl kurių ir pelnė savo pravardę. Būtent ten ją pastebėjo karininkas Etjenas Balsanas (Etienne Balsan), didžiulio palikimo paveldėtojas, jautęs silpnybę veisliniams žirgams ir gražioms moterims. Didžiulės aistros tarp jų nebuvo: E.Balsanas veikiausiai norėjo linksmai praleisti laiką, o Koko pasinaudojo galimybe iš tarnaičių prasiveržti į žmones. Tais laikais pasiturinčių žmonių vedybos vykdavo daugiausia iš išskaičiavimo, o tokios kaip Gabrielė galėjo tikėtis nebent išlaikytinių padėties. Ji buvo priversta sutikti su šiomis žaidimo taisyklėmis. Netrukus ji persikėlė pas E.Balsaną į Rualjė pilį, bet jai nebuvo leista pamiršti „mergaitės iš prieglaudos“ praeities. K.Šanel valgydavo su tarnais, ypač kai meilužis priiminėdavo aukštos kilmės svečius, o naktimis „atidirbdavo“ už stogą virš galvos. Jos troškimui tapti modiste ir atidaryti savo parduotuvėlę meilužis taip pat nepritarė, kadangi pinigų jam reikėjo savo pomėgiui - žirgų auginimui.

Suprantama, vos tik Koko horizonte pasirodė „alternatyva“ - E.Balsano draugas, anglų pramonininkas, pleibojus ir polo žaidėjas Arturas Keipelas (Arthur Capel), draugų pramintas Bojumi, Koko su džiaugsmu metė E.Balsaną, kuris tik sutrypė jos savivertę, ir išėjo pas Bojų. Likimo ironija: tada atstumtasis meilužis suprato, ko neteko, ir net siūlė Koko ranką ir širdį, bet buvo jau vėlu. Koko mirtinai įsimylėjo Arturą.

Amžinoji madmuazelė

Bojus Koko atstojo šeimą, buvo jai tėvas, brolis, mokytojas ir rėmėjas. Jo meilužės jį įkalbinėjo mesti Koko, o jis atsakydavo: „Neįmanoma, tai tas pat, kas nusipjauti koją.“ Arturas savo draugei padėjo atidaryti pirmąją parduotuvėlę Malerbo bulvare Paryžiuje, o paskui ir garsiąją ateljė Kambono gatvėje. Bet paskui Koko laukė smūgis: norėdamas sutvirtinti savo padėtį visuomenėje, Arturas nutarė vesti kilmingą anglę. Tai sudaužė Koko širdį (pasakojama, kad jai net teko siūti vestuvinę suknelę naujajai Bojaus išrinktajai), ir ji visa galva pasinėrė į darbą. Bet santykių su vedusiu A.Keipelu nenutraukė. Vėliau, sulaukusi sėkmės ir tapusi finansiškai nepriklausoma, ji Bojui pasakė: „Tau reikėjo tiesiog palaukti, kol aš išgarsėsiu, ir mes būtume buvę laimingi.“ „O argi mes nelaimingi?“ - atsakė jis.

Bet net tokia ribota laimė, su kuria teko susitaikyti Koko, tęsėsi neilgai. 1919 m. Bojus žuvo per automobilio avariją. Atsigauti nuo šio smūgio Koko taip ir nepajėgė.Tuo laikotarpiu atsirado legendinė juoda suknelė - gedulo dėl mylimojo simbolis, ir kvepalai „Coco Noir“. Nors visuomenė ir nepritarė gedului dėl žmogaus, su kuriuo nebuvo įregistruota santuoka, 1926 m. amerikiečių žurnalas „Vogue“ „mažą juodą suknutę“ pagal universalumą ir populiarumą prilygino automobiliui „Ford T“. Kaip vėliau pasakė K.Lagerfeldas „su maža juoda suknute neįmanoma atrodyti pernelyg praštmatniai arba pernelyg kukliai“.

Nežiūrint šios meilės, kaip teigiama, vienintelės K.Šanel gyvenime, ji buvo užmezgusi daug kitų sensacingų romanų. Kitais metais po Bojaus mirties K.Šanel per vieną priėmimą susipažino su kunigaikščiu Dmitrijumi, bolševikų nužudyto caro Nikolajaus II pusbroliu. K.Šanel (kuri tuo metu jau buvo turtinga ir įtakinga moteris) jiems išnuomojo vilą ant Atlanto vandenyno kranto, kunigaikštis ją linksmino įvairiomis juokingomis istorijomis ir pažindino su įdomiais žmonėmis. Bet ir šis romanas tik patvirtino „moters, kurios niekas neveda“ reputaciją - netrukus Dmitrijus susituokė su amerikiečio milijardieriaus dukra. Būtent dėl Dmitrijaus K.Šanel kolekcijoje atsirado rusiškų motyvų - rankomis siuvinėti marškiniai „La Rus“ ir paltas su sabalenos pamušalu. 1925 m. 42-ejų K.Šanel užmezgė romaną su turtingiausiu Anglijos žmogumi, Vestminsterio hercogu. Viskas krypo vedybų link, bet hercogas svajojo apie vaikus, o Koko buvo nevaisinga. Vis dėlto jų santykiai truko 14 metų.

Linksma senatvė

Bet skandalingiausia istorija įvyko praėjus nemažai metų, per karą. Su Vokietijos ambasados atašė, A.Hitlerio dešiniąja ranka ir žvalgybininku Hansu Giunteriu fon Dinklage (Hans Guenther von Dincklage) Koko susidėjo ne iš gero gyvenimo. 1940 m. birželį garsiosios madmuazelės sūnėnas pateko į vokiečių nelaisvę, ir
K.Šanel kreipėsi į seną pažįstamą H.fon Dinklagę, kad šis padėtų išlaisvinti giminaitį. Beje, prasidėjus karui Koko buvo priversta uždaryti savo mados namus ir visas parduotuves. Sūnėnas buvo išlaisvintas, tačiau 56 metų Koko prisiėjo tapti ne tik barono meiluže, bet ir jo agente. Dėl visų su tuo susijusių politinių nemalonumų meilužiai ne tik daug bardavosi, bet net ir mušdavosi. Taigi Koko senatvė buvo ne mažiau audringa negu jaunystė.

6-ąjį ir 7-ąjį deš. ji bendradarbiavo su įvairiomis Holivudo studijomis, rengė tokias žvaigždes kaip Odrė Hebern (Audrey Hepburn) ir Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor). Tarp Koko klienčių buvo ir pirmoji JAV ponia Žaklina Kenedi (Jacqueline Kennedy). Be to, K.Šanel buvo mecenatė, finansavo Salvadorą Dali ir Pablą Pikasą. Gabrielė mirė 1971 m. sausio 10 d. viešbutyje „Ritz“ nuo širdies priepuolio, būdama 87-erių. Nugyvenusi ilgą ir įdomų gyvenimą, į šlovės viršūnę pakilusi tik apie 50-uosius gyvenimo metus, K.Šanel tapo pavyzdžiu milijonams. Žinoma, Koko biografija netelpa į tradicinę „moteriškos laimės“ sampratą, bet vargu ar kas drįstų ją pavadinti nelaiminga. Ji padarė perversmą XX a. mados pasaulyje ir toliau lieka stiliaus dievaitė bei garsiausia pasaulyje mados kūrėja, ir būtent su Koko vardu prancūzai iki šiol sieja frazę „menas gyventi“.