„Patvirtinimo šališkumas"

Prabangaus Paryžiaus viešbučio „Hotel de Crillon" numeryje susirinko rimti žmonės. Penkis prekiautojus metalo laužu į konfidencialias derybas pakvietė malonus kokių 35 metų vyras brangiu kostiumu, prisistatęs vyriausybės atstovu. Jis jiems pasiūlė pirkti... Eifelio bokštą. Tuomet, 1925-aisiais, Eifelio bokštas vis dar buvo aukščiausias statinys pasaulyje. Jis 1889 m. buvo pastatytas Paryžiuje Pasaulinės parodos proga tikintis, kad po 20 metų bus išmontuotas. Paskui bokštas „prigijo", buvo pritaikytas net telegrafui ir radijo transliacijoms, bet kartkartėmis vis atsinaujindavo diskusijos, ar ši konstrukcija miestui yra reikalinga.

„Neabejoju, jūs visi skaitėte laikraščius, - paaiškino viešbutyje susirinkusiems verslininkams impozantiškas aristokratiškų manierų ponas su randu ant kairiojo skruosto, - ir man nėra reikalo pasakoti, kad Eifelio bokšto, vieno didingiausių mūsų puikaus miesto įžymybių, būklė yra avarinė." Kai kas prisiminė išties kažką matęs parašyta šia tema. Valdininkas, prisistatęs kaip Pašto ir telegrafo ministerijos atstovas, pranešė, kad valdžia daugiau finansiškai nepajėgia išlaikyti ir remontuoti bokšto, tad buvo priimtas sunkus sprendimas - jį demontuoti, o 7000 tonų metalo parduoti už gerą kainą. Žmogus su randu pasiūlė verslininkams įteikti prašymus šiam sandoriui sudaryti, tačiau pareikalavo viską laikyti griežčiausioje paslaptyje: atseit, ten, „aukštai", baiminamasi protestų bangos, jei miestiečiai iš anksto sužinos apie architektūros paminklo griovimą.

Vienam iš verslininkų, iš provincijos kilusiam Andrė Puasonui, valdininkas netrukus pranešė džiugią naujieną: jo prašymas patenkintas. Ministerijos darbuotojas iškart užsiminė verslininkui, kad tikisi iš jo „komisinių". A.Puasonas ir pats manė, kad be to tokio lygio reikalai netvarkomi ir valdininkui įteikė kyšį bei užstatą už bokštą ir gavo šūsnį dokumentų su antspaudais.

Po kelių dienų patyręs aferistas Viktoras Liustigas, sėkmingai nusigavęs į Austriją, savo malonumams taškė apgautojo verteivos pinigus.

Aferistas puikiai nusimanė apie žmones ir jais manipuliuodamas pasinaudojo būdingais kognityviniais iškraipymais (mąstymo klaidomis), nors jų teoriją tik XX a. pabaigoje suformulavo vienas iš elgsenos ekonomikos pagrindėjų Danielis Kanemanas (Daniel Kahneman). A.Puasonui pakišo koją tai, ką galima pavadinti „stereotipizacija" ir „patvirtinimo šališkumu": V.Liustigo prašymas duoti kyšį idealiai sutapo su verslininko nuomone apie sostinės valdininkų elgesį, ir tai pastūmėjo jį patikėti sukčiumi ir sudaryti sandorį, nepaisant informacijos apie pardavėją trūkumo.

Slapstydamasis Austrijoje, V.Liustigas atidžiai laikraščiuose ieškojo informacijos apie amžiaus aferą - Eifelio bokšto „pardavimą" arba skelbimo apie paiešką, bet nerado nė žodžio. A.Puasonas nusprendė, kad kurioziška istorija pakirs jo reputaciją, ir nutylėjo apsikvailinęs. Taigi, truputį palaukęs, V.Liustigas grįžo į Paryžių, norėdamas pakartoti tą pačią machinaciją. Šįkart auka kreipėsi į policiją, ir aferistui teko skubiai sprukti kuo toliau - už vandenyno, į JAV, kur turėjo ryšių.

„Kontrasto efektas"

Viktoras Liustigas (jei tai jo tikrasis vardas) gimė, kaip tvirtino pats, Čekijoje. Kriminalinę karjerą pradėjo nuo sukčiavimo lošiant kortomis, paskui perėjo prie rafinuotesnių machinacijų. Kursuodamas po įvairias šalis, keisdamas vardus ir pasus, jis dažnai apsimesdavo aristokratu ir dėl to gavo pravardę Grafas.

XX a. 3-iajame deš., ekonomikos pakilimo ir ažiotažo rinkoje laikotarpiu, JAV spaudoje mirgėte mirgėjo pranešimų, kaip žmonės staigiai susikrauna turtus vos ne iš oro. Naudodamasis visuotiniu lengvai uždirbamų pinigų vaikymusi, užsidirbti nutarė ir V.Liustigas: sukonstravo mašiną banknotams dvigubinti. Patikliems pirkėjams aferistas taip aiškino jos veikimo principą: į medinę dėžutę su sudėtingu mechanizmu įdedate 100 dolerių kupiūrą, ir mašina per 6 val. atspausdins jos tikslią kopiją, niekuo nesiskiriančią nuo originalaus banknoto. V.Liustigas demonstruodavo, kaip tai veikia, iš anksto įdėjęs „kopijų" į slaptą skyrelį. Pirkėjai, sumokėję didžiulius pinigus, paskui stebėdavosi: kodėl aparatas sugedo vos po 12 naudojimo valandų? V.Liustigas per tą laiką spėdavo pasislėpti.

3-iasis dešimtmetis buvo organizuoto nusikalstamumo klestėjimo laikai. Kai JAV buvo įvestas vadinamasis sausasis įstatymas - draudimas gaminti ir pardavinėti alkoholinius gėrimus, - jo pažeidinėjimas tapo įprasta praktika, o mafiozų klanai pasakiškai praturtėjo iš kontrabandos. V.Liustigas lengvai pritapo prie nusikaltėlių pasaulio, bendradarbiaudamas su garsiais banditais.

Pasakojama, kad vieno iš pagrindinių Čikagos mafijos bosų Alo Kaponės (Al Capone) pasitikėjimą europietis avantiūristas įsigudrino pelnyti apgaule. Susitikus dviem „žmonėms su randu", V.Liustigas įkalbėjo A.Kaponę investuoti 50 tūkst. dolerių į nepaprastai pelningą, kaip teigė, sandorį. Po 2 mėnesių aferistas atvyko pas gangsterį ir, nutaisęs kaltą veido išraišką, pranešė, kad patyrė didžiulį nuostolį, bet partnerio dalį sugebėjo išsaugoti. Ir grąžino A.Kaponei pinigus. Tas, nenujausdamas, kad jokio sandorio nebuvo, o pinigai tiesiog du mėnesius gulėjo seife, pajuto didelę pagarbą „sąžiningam vyrukui" ir davė jam 5 tūkst. dolerių tariamiems nuostoliams kompensuoti.

Tikriausiai ir A.Kaponė apsigavo dėl mąstymo klaidos „kontrasto efektas": gangsterių pasaulyje žmogus su sukčiaus reputacija, iki paskutinio cento gražinęs didelę sumą, atrodė labai padorus, tad mafijos bosas ir netikrino jo veiklos.

„Praeivio apatija"

Baigiantis 3-iajam dešimtmečiui ekonomikos augimą pakeitė didžiulis nuosmukis. Paprastai Didžiosios depresijos metai skaičiuojami nuo 1929-ųjų, kai įvyko krachas biržoje. Paklausa krito, įmonės bankrutuodavo, gamyba smuko, žmonės masiškai prarado darbus ir santaupas. O V.Liustigas panikos apimtoje šalyje prasuko didžiausią gyvenimo aferą. Kartu su V.Votsu, klastojusiu kontrabandinio alkoholio butelių etiketes, ir talentingu chemiku T.Šo avantiūristas įkūrė pogrindinį fabriką. Jie spausdino netikrus dolerius tokios kokybės, kad jų nuo tikrų kartais neatskirdavo net bankų kasininkai. Pėdas užmaskuodavo V.Liustigo organizuotas kurjerių tinklas - jie net nežinojo, kad platina netikrus pingus.

Padirbtų pinigų srautas, plūstelėjęs į krizės išbalansuotą JAV ekonomiką, sukėlė rimtą valstybės slaptųjų tarnybų susirūpinimą. Jos bendradarbiai ne iškart susekė netikrų šimtų tūkstančių dolerių šaltinį, o paskui ilgai negalėjo V.Liustigo sulaikyti: avantiūristas keitė vardus, pasus ir išvaizdą.

Grafą, tarsi detektyvo siužete, išdavė moteris. 1935 m. pavasarį slaptosios tarnybos darbuotojai sulaukė anoniminio skambučio, moteriškas balsas jiems pranešė adresą Niujorke, kur galima rasti pinigų klastotoją. Namas buvo pradėtas sekti ir netrukus apgavikas buvo sučiuptas. V.Liustigą areštavęs agentas vėliau pasakojo interviu, kad jie visada manė, jog avantiūristą, įtarusi neištikimybe, valdžiai išdavė meilužė - viešnamių tinklo savininkė Bili Šibl.

Per kratą V.Liustigo piniginėje buvo rastas raktas. Paaiškėjo, kad tai yra Niujorko metro stotyje esančios saugojimo kameros raktas. Juo atrakintame skyrelyje buvo rasta daugiau kaip 51 tūkst. suklastotų dolerių, taip pat klišės jiems spausdinti. Svarbiausi įrodymai buvo gauti.

Tačiau faktiškai teismo išvakarėse, 1935 m. rugsėjo 1-ąją, V.Liustigas pabėgo iš Niujorko federalinio kalėjimo. Vidury baltos dienos, matant praeiviams, aferistas nusileido iš trečiojo aukšto lango iš paklodžių suvyta virve, apsimesdamas, kad plauna langus. Niekas jo nesulaikė. Gal piliečiai patikėjo, kad jis tiesiog dirba savo darbą, o gal nusikaltėliui pasitarnavo fenomenas, kurį vėliau psichologai pavadino „praeivio apatija", kai kiekvienas iš kelių liudytojų į neįprastą, bet dažniausiai dviprasmišką situaciją nereaguoja, tikėdamiesi, kad įsikiš kas nors kitas.

Taigi V.Liustigas vėl pasislėpė. Bėglį sekdami, įstatymo sergėtojai Pitsburge aptiko jo pogrindinį pinigų fabriką ir suėmė bendrininką V.Votsą. Vėliau V.Liustigą sulaikė FTB agentai. Šįkart sukčius neišvengė teismo ir nuosprendžio: 15 metų už pinigų klastojimą ir dar 5 už pabėgimą.

Vienas didžiausių XX a. aferistų buvo pasodintas į kalėjimą Alkatraso saloje San Fransisko įlankoje. Ten jau sėdėjo ir A.Kaponė. Jie abu mirė 1947 m.: aferistas - kalėjimo ligoninėje nuo plaučių uždegimo, o mafiozas, prieš laiką paleistas į laisvę dėl apverktinos sveikatos būklės - savo namuose.