Beatos Nicholson gyvenimo receptai

- Persikraustėte į naujas, erdvias patalpas, kur įkursite savo kulinarijos studiją, netrukus išeis jūsų trečiasis kulinarijos žurnalas, skirtas vasaros gėrybėms, rengiate naują knygą. Panašu, kad darbų - iki kaklo. O dar randate laiko ir gaminti namuose. Maisto ruošimas jums malonumas ar pareiga?

- Kartais malonumas, kartais pareiga, o kartais ir viena, ir kita, bet dažniau - malonumas. Pavyzdžiui, šįryt atsikėliau, pasportavau, labai greitai viską sudėjau į puodą ir palikau troškintis. Kai vakare grįšime namo, mus pasitiks puiki vakarienė.

- Vyras dažnai palepina vakariene, ar virtuvė namuose yra jūsų karalystė?

- Nėra tokio dalyko, kaip "palepina". Mano vyras - šeimoje turi tokias pat pareigas kaip ir aš. Jei negaliu padaryti valgyti, neturiu sukti sau galvos, kad visi liks alkani. Mano vyras nėra iš tų, kuriems reikia palikti raštelį, litaniją, kaip iškepti vištą, kad pamaitintų vaikus ir pasimaitintų pats. Jis savarankiškas ir labai atsakingai žiūri į maistą. Be to, ir pats sukasi maisto industrijoje. Turi savo restoranus "Jurgis ir Drakonas", supranta ir vertina gerą bei kokybišką maistą.

- Tai gal žinote atsakymą į amžiną klausimą, kas geresni kulinarai - vyrai ar moterys?

- Priklauso nuo situacijos. Moterys yra šeimos maitintojos. Jos viską sugeba atlikti greitai. Vyrai galbūt daugiau dėmesio skiria smulkmenoms. Bet kitas reikalas, jei kalbame apie maisto gaminimą profesionalioje aplinkoje. Ten maisto gaminimas yra sunkus fizinis darbas, jam reikia daug jėgų, reikia stovėti, kilnoti puodus, išnaudoti daug energijos. Šiuo atveju vyrai yra pranašesni. Pavyzdžiui, picų gamintojai daugiausiai yra vyrai, nes tai intensyvus darbas - turi aštuonias valandas stovėti, kilnoti dėžes, ne kiekviena moteris tai gali. Tačiau, pavyzdžiui, sriubas verda, desertus gamina dažniausiai moterys. Tad kiekviena pusė turi savų privalumų.

- Koks didžiausias iššūkis virtuvėje jums pačiai?

- Laikas. Jis yra esminis ingredientas. Jo yra arba per mažai, arba reikia daug, kad pasiektum norimo rezultato. Pažiūrėkite, visas sūris, visos skaniausios dešros, kepiniai, duona - viskas yra laiko rezultatas. Tad svarbiausia yra subalansuoti ingredientus ir susiplanuoti laiką, kad jis padėtų atskleisti geriausias to patiekalo savybes.

- Šiandien ypač populiaru ingredientus rinktis pagal sezoniškumą. Ar pati kasdien gamindama kreipiate į tai dėmesį?

- Būtinai. Nors šiuolaikinėje kulinarijoje sezoniškumas yra lyg naujas mados klyksmas, man tai nėra naujiena. Užaugau su sezonais. Kai augau, žiemą valgiau raugintus kopūstus. Mano šeima visada augindavo savo daržoves. Nesu miesto ir betono vaikas, žinau, kaip padaryti dešras, rauginti kopūstus, užauginti bulves ir ravėti pomidorus. Maisto sezoniškumas yra visiškai natūrali mano gyvenimo dalis.

- Ar galima sakyti, kad pirmosios kulinarijos žinios jus pasiekė iš šeimos?

- Be abejo. Mano šeimoje visi gamino. Maistas nebuvo perkamas parduotuvėje, jis buvo pagaminamas ar užauginamas. Niekada nevalgydavome pirktinių koldūnų ar dešrelių. Visuomet gaminome patys. Valgiau labai daug daržovių, labai mėgau ir mėgstu ridikėlius. Dabar yra nedaug tokių vaikų, kurie juos valgytų. O man jie buvo nuostabiai skanūs, nes tai buvo pirmosios pavasario daržovės, kurių po ilgos žiemos išsiraudavai iš savo lysvės.

- Maisto sezoniškumas šiandien ne vienintelis mados kulinarijoje klyksmas. Kaip vertinate ne taip jau ir seniai Lietuvą pasiekusias kitas maisto kryptis - žaliavalgystę, veganizmą, ekologiškų produktų propagavimą?

- Tai parodo, kad žmonėms nebe tas pats, ką jie valgo. Kadangi ilgą laiką gyvenau Anglijoje, ten jau prieš 10-12 metų buvo labai aktualios visos tos ekologijos idėjos - iš kur ateina tavo maistas, kaip jis užaugintas, kas jame įdėta, kiek yra panaudota intensyvių gyvūnų auginimo metodų. Visada svarsčiau, kada Lietuvoje paprastam vartotojui taps svarbu, kas yra jo vištoje, kaip užaugo jo pomidorai ir agurkai. Galiausiai tapo. Šiandien maisto pramonė nušuoliavo į priekį. Galbūt ne visada naudojami patys geriausi daržovių ar gyvūnų auginimo metodai. Bet žmogus negali eiti prieš gamtą, turi būti dermė su ja. Puiku, kad žmonės ima kreipti dėmesį į tai, ką valgo. Pati esu visavalgė. Bet man svarbūs yra trys dalykai - maisto sezoniškumas, augalinės kilmės maisto dominavimas ir maistas, kurį pasigamini pats, nes jis visada bus sveikesnis už pirktinį. Nesakau, kad reikia atsisakyti vaikščioti į restoranus. Ne. Ir pati ne visada galiu pagaminti, bet esu už tokį maistą, kai žinai, kaip jis buvo pagamintas.

- Be kokio ingrediento neįsivaizduojate savo virtuvės?

- Be druskos, nes būtent ji leidžia atsiskleisti visiems kitiems skoniams.

- O kaip tie posakiai, kad patiekalas, pagamintas be meilės...

- Tai savaime suprantama. Jei kalbame apie tuos ingredientus, kurių negali įdėti į delną, be abejo, geros emocijos ir geras nusiteikimas yra labai svarbūs. Šimtą kartų esu patikrinusi, kad, gaminant blogos nuotaikos maistas išeina ne toks skanus. Kodėl mamos maistas pats skaniausias? Nes niekas kitas negali įdėti tokios energijos, kokią įdeda mama. Čia tokie metafiziniai dalykai, kurių neįmanoma apčiuopti, bet jie egzistuoja.

- Tikite kokiais nors prietarais, susijusiais su virtuve?

- Ne. Nors, tiesą sakant, jei kartais išpilu druską, truputį jos metu ir per petį. (Šypsosi.)

- Bendraujant su jumis atrodo, kad visuomet esate gerai nusiteikusi, rūpestinga, paslaugi. Ar kada nors būnate pikta?

- Žinoma! Dar ir kokia pikta..Savo natūra esu labai ekspresyvi, mylinti, bet emocinga, tad pyktis man nėra svetima emocija. Tačiau su visomis blogomis emocijomis reikia mokėti susitvarkyti. Esu iš tų žmonių, kurie stengiasi neįsisukti į neigiamų emocijų sūkurį. Dirbu su savimi, kad nelaikyčiau savyje nei pykčio, nei pavydo, nei kitų neigiamų emocijų. Ne kartą įsitikinau, kad visos jos pirmiausia daro meškos paslaugą tau pačiam.

- Kokį sudėtingiausią receptą teko įgyvendinti?

- Nėra tokio recepto. Sudėtingiausia būna tada, kai gamini esant stresinei situacijai. Prisimenu, kai reikėjo laikyti egzaminus kulinarijos mokykloje. Reikėjo iškepti steiką. Pats steiko kepimas nėra sudėtingas, bet tą kartą rankos drebėjo.

- Minėjote, kad prieš dešimt metų britų ir lietuvių mitybos įpročiai gana skyrėsi. O kaip yra šiandien?

- Kiekviena šalis turi savo pomėgių, tautinių bruožų ir pasirinkimų. Prieš penkiolika metų Lietuvoje nebuvo nei ekologinio judėjimo, nei žaliavalgystės, nei sulčių barų. Dabar visa tai galima rasti ir čia, ir ten. Tad esminių skirtumų nematau. Tiesa, britai yra daug atviresni užsienio virtuvėms savo kasdienėje mityboje. Jie perėmė labai daug indiškos virtuvės. Be to, jie labai dažnai eina valgyti į restoranus. Paprastas lietuvis retai kada lankosi visuomeninio maitinimo įstaigose, retai užsisako maisto į namus. Galbūt tai ir gerai. Mes daug daugiau gaminame namuose.

- Kuo apskritai mes skiriamės nuo britų?

- Čia tas pats, kas lyginti musę ir dramblį. Abu yra gyvūnai, abu turi kojas, abu juda. Bet jei reikėtų rasti skirtumų, pasakyčiau, kad lietuviai yra atviresni, jie daug labiau linkę demonstruoti savo emocijas, ypač blogas. Britai yra nuosaikūs, labai gerbia kitų žmonių asmeninę erdvę. Bet daug kas priklauso nuo išsilavinimo. Nenoriu iškelti ar išpeikti nei vienų, nei kitų. Tiek lietuvaičiai, tiek britai turi savų pranašumų.

- O kaip garsusis britų humoras, ar jį jums pavyko perprasti?

- Iš tiesų britai labai mėgsta pasijuokti iš savęs ir iš kitų. Jie pirmauja savo humoru. Man labai patinka jų humoras, komedijos. Lietuviai šiuo klausimu atsilieka. Labai bijome pasijuokti iš savęs, esame įsitempę. Gal reikėtų truputį lengvesnio požiūrio į gyvenimą, nevertinti savęs taip rimtai.

- Ar šiandien, kai grįžtate pasisvečiuoti į Londoną, į ką nors žvelgiate kitaip?

- Man visuomet labai patinka ten nuvažiuoti, pajusti greitesnį gyvenimo tempą arba, atvirkščiai, daug lėtesnį, kuris būna Anglijos kaime. Nepuolu lyginti, kaip yra Lietuvoje, o kaip ten. Anglijoje, tarkime, mėgstu dairytis tokio maisto, kurio negausi Lietuvoje, literatūros, periodikos. Bet iš esmės nedarau lyginamosios analizės, kur geriau, kuo skiriasi lietuviai nuo britų. Kiekvienoje vietoje bandau įžvelgti gerųjų pusių.

- Prieš porą metų viename interviu minėjote, kad kai nusprendėte grįžti į Lietuvą, planavote čia auginti ne tik pomidorus, bet net ir vištas. Ar pavyko įgyvendinti šias svajones?

- Sakiau, bet kol kas nepavyko. Neauginu nei vištų, nei pomidorų. Pomidorus man užaugina mano tėtis ir krikšto mama, o vištų, deja, neturiu. Joms reikia ir laiko, ir vietos. Kol kas auginu vaikus. (Šypsosi.) Gal ateityje ir pavyks. Iš tiesų norėčiau turėti bent vieną vištą.

- Panašu, kad maistas jūsų kasdienybėje užima svarbią vietą. O ką sakytumėte tiems, kurie mano, jog gyveni ne tam, kad valgytum, o valgai, kad gyventum?

- Esu šį posakį perfrazavusi: gyvename tam, kad valgytume skaniai. Gyvename tam, kad patirtume malonumą ir suteiktume jį kitiems, skleistume džiaugsmą, gėrį, generuotume teigiamas emocijas. Man juokingai skamba, kai sako, kad nereikia vergauti pilvui. Tai niekam tuomet nereikia vergauti. Manau, kad maistas, valgymas, bendravimas yra svarbi mūsų kasdienybės dalis. Jei tau nesvarbu, ką valgai, tau nesvarbu ir ką kalbi, ką galvoji, ką dirbi, ką pasiekei. Visos sritys yra daugiau ar mažiau svarbios. Kita vertus, ne visi privalo domėtis maistu. Yra tokių, kuriems gal labai patinka šachmatai, bet jų visiškai nedomina, kokios dabar auga salotos ir daržovės. Tai ir gerai. Kiekvienas turi rasti savo "arkliuką".

- Esate viena iš nedaugelio, kuri pagyvenusi svetur grįžote į Lietuvą, nors emigracijos mastas vis auga...

- Nemanau, kad auga. Pavyzdžiui, iš mano aplinkos labai nedaug kas išvažiavo. Bet kiekvienas gali rinktis. Iš Didžiosios Britanijos labai daug išvažiavo britų. Ispanijoje jų gyvena beveik milijonas. Aš labai džiaugiuosi, kad grįžome į Lietuvą. Čia gyvenimo kokybė vienareikšmiškai yra geresnė negu Londono viduryje. Bet viskas priklauso nuo to, ko žmonėms reikia. Nėra vieno laimingo gyvenimo recepto. Vienas receptas yra, jei nori pagaminti skaniausius makaronus su pomidorų padažu. Bet žmogaus gyvenimo receptai... Nors jie ir panašūs, turi skirtingus ingredientus. Vieniems reikia čili pipiro, kitiems - petražolių ir česnakų, tretiems užtenka tik pomidorų, o ketvirti nori saulėje džiovintų pomidorų.

- Ar nesunku čia, Lietuvoje, siekti savo svajonių?

- Ne. Man Lietuvoje yra lengviau, nes čia yra mano gimtoji kalba. Mano vyrui irgi gerai - jis turi kitokį mąstymą, kitokį priėjimą prie tam tikrų dalykų. Jam tai privalumas.

- O prie ko jam buvo sunku čia priprasti?

- Galima sugalvoti tų dalykų, bet neieškau. Esame šeimos vienetas, tad man geriausia ten, kur mano vyras ir vaikai. Jam taip pat. Jis su viskuo susitvarkė, gerai jaučiasi Lietuvoje, investavo savo lėšas į tai, kuo tikėjo. Turi sėkmingą projektą ir jam labai patinka.

- Dar turite kokių nors svajonių?

- Jų neužsirašinėju. Tiesiog noriu, kad mano kasdienis gyvenimas teiktų džiaugsmą, noriu įgyvendinti savo idėjas, kurias užsibrėžiu. Dabar rašau naują knygą apie lietuviškus patiekalus, ji pasirodys dar iki metų pabaigos.

- Kokios šalies virtuvė jūsų mėgstamiausia?

- Man patinka įvairovė. Jau aštuntus metus rašau tinklaraštį, esu parašiusi penkias knygas, tad mano specifika yra bandyti ką nors naujo. Mano gyvenime nuolatos vyksta kaita. Tad ir vienos mėgstamos virtuvės neturiu, nes visada noriu išbandyti ką nors naujo.

- Kokiam maistui jaučiate didžiausią silpnybę?

- Ledams. Kaip tik šią vasarą Druskininkuose atidarysiu savo ledainę. Važiavau į Italiją mokytis ledų gaminimo paslapčių. Man tai labai įdomi sritis ir tai bus dar viena mano įgyvendinta skani idėja.


DOSJĖ

Beata Nicholson gimė 1979 m. rugpjūčio 31 d. Radviliškyje, užaugo Kėdainiuose.

Vienuolika metų gyveno Londone. Ten susituokė su britu Tomu Nicholsonu (Tom Nicholson), susilaukė vaikų - dukros Izabelės (8) ir sūnaus Jurgio (7).

Vilniaus Universitete baigė žurnalistikos bakalaurą, ir ryšių su visuomene magistrą.

Londone baigė "Leiths" kulinarijos mokyklą.

Prieš porą metų grįžo su šeima gyventi į Lietuvą.

Parašė penkias kulinarijos knygas, leidžia savo kulinarinį žurnalą, jau aštuonerius metus rašo savo blog'ą, veda TV3 laidą "Beatos virtuvė".

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“