A.Večerskis: Esu labai geras aktorius

- Aktoriaus karjera - tai vaikystės svajonė ar likimo padiktuota sąlyga?

- Ne, vaikystėje tokios svajonės neturėjau. Norėjau būti vertėju, paskui norėjau būti inžinieriumi, dirbti su kompiuteriais, skaitmenine technika. Tai tokios buvo svajonės. O paskui - atsitiktinumas mokykloje. Man liepė vaidinti Girinuką. Tuomet buvau labai nusivylęs, nes reikėjo apsimauti mokytojos dukters “kolgotkes”. Po šito Girinuko net nemaniau, kad galiu atsidurti teatre, nes man tai didelių emocijų nesukėlė, išskyrus pykčio ašaras. Man nepatiko apsimovus “kolgotkėm” vaidinti scenoje.

- Tai kaip nutiko, kad apsiverkėte vaidindamas pirmą savo vaidmenį ir staiga - aktoriaus karjera?

- Aš supratau, kad tas vaidmuo man buvo per mažas. Pradėjau manyti, kad gavęs vaidinti didelių vaidmenų gal neverksiu. Vėl atsitiktinumas. Atsidūriau spektaklyje kaip žiūrovas. Jei neklystu, buvo vaidinama kažkuri iš Moljero pjesių, rodos, komedija. Žiūrėjau į tas kančias - kas vyksta scenoje ir galvojau: viešpatie, Dieve, taigi čia yra absurdas. Ne, ne apie visus aktorius taip maniau. Buvo ir tokių, kurie normaliai, gražiai dirbo. Aš vertinau tuos mažesnius, menkesnius vaidmenis. Vėliau priartėjau prie vidutinių. Ir nutariau, kad čia aš galiu geriau padaryti. Dar vėliau galvojau: o, su tais vyrais man būtų įdomu dirbti. Pradėjau ieškoti galimybių. Kaip tik tuo metu buvo stojamieji, ir aš atsidūriau Vilniuje, dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje, Aktorinio meistriškumo fakultete. Tai buvo Henriko Vancevičiaus ir Algės Savickaitės kursas, rengiamas tuometiniam Akademiniam dramos teatrui. Į jį ir patekau. Tame kurse buvo Arbačiauskaitė, Gudonytė, Cipinskaitė. Tai buvo mūsų damos. O vyrų plejada tai labai galinga: Rumšas, Račkys, Braškys, Braziulis, Radvilavičius, Savickas ir dar du, kurių jau nėra tarp mūsų - Vytautas Grigolis ir Vytautas Kernagis.

- Ar suskaičiavote, kiek vaidmenų esate suvaidinęs?

- Tiksliai nežinau. Žinau, kad per šimtą - tai jau yra seniai. Kai kurių vaidmenų neskaičiuoju. Jie man per maži. Turiu savo vaidmens gabaritą, kurį laikau vaidmeniu. Šiaip pabuvimų scenoje neskaičiuoju.

- Savo pirmą rimtesnį vaidmenį pamenat?

- Pamenu. Turėjau pakeisti aktorių - vaidinti Obnoskiną “Stepančikovo dvare”, paskui Latėno spektakliuose daug vaidmenų buvo, Bučienės. Per visus režisierius perėjau. Mažų vaidmenų beveik negaudavau, jų nemokėjau vaidinti. Man duodavo didelius vaidmenis. Net pasakų, kad ir kaip būtų gaila, turėjau tik dvi. Bet abi labai geras: “Piterį Peną” (vaidinau bocmaną) ir “Devyniabrolę” - vaidinau medžiotoją ir vieną iš brolių. Buvo labai juokinga lietuviška pasaka.

- Mėgstamiausią vaidmenį turite?

- Neturiu nei mėgstamų, nei nemėgstamų vaidmenų. Aš viską vaidinau tiek, kiek tą dieną galėjau. Vaidmuo - trapus daiktas. Kitą dieną jis tau gali sektis daug blogiau. Tai vieno vakaro džiaugsmas. Esu matęs visai nemeistriškų didžiųjų meistrų spektaklių, visai neprofesionalių aktorių pasirodymų. Pasilikau sau vieną spektaklį - “Žaldokynę” sportinei formai palaikyti. Jame aš vaidinu. Bet man vaidinti užtenka: 4 metus atidaviau TV filmui (“Nekviesta meilė”- aut. past.), kuris baigėsi, dabar dar vieną avantiūrą pradėsiu kitoje televizijoje. Apie ją kol kas negaliu nieko pasakyti, bet esu tikras, kad mano žiūrovas eina kartu su manim.

- Gatvėje žmonės jus pažįsta?

- Aš Palangoje pažįstu ne kas antrą žmogų, o kas pusę žmogaus, ir Vilniuj taip pat. Sakoma, kad niekada netapsi žinomu menininku, jeigu tavęs nepažįsta Baltarusijoje ir Latvijoje. Tai mane pažįsta ir Latvijoje, ir Baltarusijoje, ir dar kai kur kitur. Šito jau pasiekiau. Todėl šiandien būdamas sveiko proto sakau: mano gyvenimas buvo gražus ir aš esu labai jo pamalonintas. Jis man davė daug fainų dalykų.

- Esate laimingas žmogus?

- Taip, tikrai esu laimingas žmogus ir šeiminiu atžvilgiu, ir teatro, ir draugų atžvilgiu, ir sveikatos, ir viso kito, ko žmogui reikia, man duota tiek, kiek Tas ten, aukštybėse, nusprendė man duoti. Jis man yra dosnus, o aš jam esu dėkingas. Ir tiems žmonėms, kurie mane myli, esu labai dėkingas, nes jie tikrai duoda labai daug. Emocijų, šilumos ir viso kito jie duoda tiek, kad abiem rankom nepaimsi.

- Garsusis serialas “Nekviesta meilė”. Ten vaidinote vieną pagrindinių vaidmenų...

- Tai buvo filmas, labai artimas šiuolaikiniam gyvenimui. Bandžiau daryti taip, kad riba tarp serialo siužeto ir gyvenimo būtų labai plonytė. Tai, kad žmonės painioja mane su ten vaidintais personažais, jau yra labai didelis laimėjimas. Nors jei pradėsim analizuoti personažo struktūrą ir mano, tai aš su personažu visai neturiu nieko bendra.

- Dažniau vaidinate blogietį nei gerietį. Tiesa?

- Tiesa. Vadinasi, esu tas, kuris gali tai daryti. Kalbant apie žanrą, darau tai, ką kitiems yra žiauriai sunku daryti. Komedija Lietuvoje yra toks keistas žanras, kurį mažai kas supranta. Juk “komikuojančių” aktorių arba apsimetančių tokiais yra, bet gerų komedinių artistų yra labai mažai. Neigiamus vaidmenis gaunu todėl, kad esu labai geras aktorius. Aš moku juos atlikti. Aš atiduodu visą save. Mano suvokimu, nėra blogų ar gerų vaidmenų. Personažas scenoje negali būti plikai nuogas negatyvus, arba plikai nuogas pozityvus. Toks pozityvas yra idiotizmas, o negatyvas yra visai kitų institucijų objektas. Žmogui reikia palikti viltį. Kad ir koks blogas jis būtų. Tie, kurie dabar daro baisiausius nusikaltimus - varo žmones į neviltį, aiškina, kad jie tai daro tų žmonių labui. Nusikaltimas yra sakyti žmogui, kuris jau nieko nebeturi, kad viskas yra blogai ir bus dar blogiau. Na, negalima šitaip savižudžių valstybėj elgtis. O darom. Išeinam į ekraną ir drąsiai, nutaisę protingą veidą, aiškinam: jūsų labui darom, dar diržus suveršim jūsų labui.

- Bet “Nekviestoje meilėje” būtent jūsų personažas taip ir darė. Taip aiškino.

- Aš žinau. O kodėl tą darėm? Personažas, kurį kūriau, nuo manęs daug kuo priklausė. Man buvo leista improvizuoti tekstą, siužetą. Jeigu prisimenat, mane buvo nužudę. Bet jie padarė klaidą. Aš esu nemirtingas. Aš ten vaidinau du personažus. Prisiminkit filmą. Filme viskas vyko trim dienom anksčiau nei gyvenime. Vadinasi, scenaristas su savo publika turėjo atspėti, kad pradės degti namai prie “univermago”.

- Serialas baigėsi. Jums dėl to neliūdna?

- Nei švęsiu, nei liūdėsiu, nei labai džiaugsiuosi, kad baigėsi. Norint jį tęsti reikia įdėti labai daug energijos, kad filmas įgautų tą gyvybę, kurią turėjo pačioje pradžioje. Kuo daugiau aktorių pasirodė kine, tuo blogiau. Jei serialą pratęs, tada vėl jame vaidinsiu. Mane šaukia - ir aš einu. Man moka - ir aš dirbu. Man nuskaičiuoja - ir aš kenčiu.

- Teatras “Vaidilos ainiai” - pirmas privatus teatras Lietuvoje. Buvote jo savininkas ir iniciatorius...

- Aš esu drąsus vaikinas. Idėjas kartais gimdo situacija. Jūs norite mane grąžinti į praeitį ir prisiminti didžiojo menininko J.Vaitkaus “pasiekimus” Nacionalinio teatro kūrimo istorijoje. To daryti nenorėčiau. Visa tai man jau praeitis. Bet visų veiksmų pasekmė buvo ta, kad Akademinio dramos teatro elitas tuomet buvo atsidūręs gatvėje. Ir tada atsirado toks berniukas, kuris praktiškai rizikavo viskuo. Kurį laiką sugebėjau žmones suburti į grupę, kur jie galėjo dirbti, vaidinti ir gyventi. Aktorius reikėjo kur nors priglausti. Ir ne tik juos. Ir save patį. Matyt, man tokią misiją užkrovė Tas, kur viršuje. Matyt, jis buvo taip numatęs. Ir man buvo visiškai nusišvilpt, ką ten žmonės šneka. Mums ta situacija buvo labai sudėtinga. Spektakliams netiko patalpų restoraninė erdvė, reikėjo rasti kūrinio pateikimo formą, atitinkamus veikalus ir visa kita. Daug kas ten grasinosi į tą teatrą. Sakė, aš ateisiu ir padarysiu teatrą. Ir, kaip matot, man išėjus “Vaidilos ainių” teatrui atėjo mirtis.

- Dabar vadovaujate Nacionaliniam dramos teatrui. Generalinio direktoriaus postas - jūsų svajonė, karjeros žingsnis ar kas?

- Ne, čia ne karjera. Teatras išsiverkė, kad turi ateiti šeimininkas. Dabar ten darau remontą. Visada svajoju apie gražius dalykus. Aš atostogauju, bet šiandien buvau atvažiavęs į darbą, bandžiau parinkti tapetus repeticijų kambariui. Aš noriu, kad aktoriai truputį atsigautų. Pas mus sienos jau pasikeitė. Kambariai yra šviesūs. Bandoma daryti, kad tai būtų darbinė, gera aplinka. Mano svajonė - sutvarkyti teatrą ir sudaryti galimybę žmonėms dirbti.

- Kas jums gyvenime dabar svarbiausia?

- Dabar mėgaujuosi grožiu. Man svarbiausia, kad tas laikas nuo A iki Z, kuris yra mums duotas, būtų skirtas puošimui, ne tik savęs, bet ir aplinkos. Svarbu gebėti rasti energijos savo gyvenimui ir dar jos duoti kitiems, kad jie sugebėtų, net ir baisiausiose situacijose, iškentėti tai, kas žmogų slegia, ir rastų pozityvų sprendimą, o ne negatyvų. Tai man yra labai svarbu. Man svarbu gyvenime kurti pasaką.

- O moterys jūsų gyvenime?

- Jos susijusios su darbu. Visą gyvenimą man yra didelis rizikos faktorius šiuo klausimu. Bet esu šeimos žmogus. Šeimoje gyvenu 35 metus. Atsiduodu savo šeimai tiek, kiek galiu. Tiesa, anais laikais mažai namie būdavau, dabar būnu dar mažiau.

- Hobį turite?

- Kolekcionuoju angelus. Jų turiu per 3000. Visi jie gyvi, kalbančiais veidais, grakštūs. Įvairiausi: mediniai, stikliniai, vitražuose. Tie angelai patys pas mane atskrenda. Neseniai vieną medinį angelą man išdrožė teatre dirbantis stalius. Labai gražus tas angelas, nenusakoma veido išraiška, laiko koja pamynęs velnią.

- Ko gyvenime labiausiai gailitės?

- Jei būčiau ką nors padaręs, sėdėčiau Lukiškėse. Esminių klaidų nepadariau. Esu žmogus, kurį globoja Tas iš aukštybių. Meluočiau, jei sakyčiau, kad pridariau lemtingų klaidų, pasirinkau ne tą profesiją ar ne tą žmogų gyvenime. Viso to nėra. Mano gyvenimo sudedamosios dalys yra pozityvios, o visuma - spalvinga. Man gyvenime svarbiausia - meilė, šiluma, judėjimas, truputis sielos nerimo.

- Fobijų turite?

- Šitoj visuomenėj aš bijau vieno dalyko, - kad tas žvėriškumas, kuris yra paplitęs, nepasiektų tokio lygio, jog nei mes patys, nei mūsų vaikai negalės normaliai jaustis gatvėje ar dar kur nors. Ta baimė manyje gimė, kai sužinojau istoriją, kai lietuvaičiai Švedijoje užmušė žmogų, iš kurio prieš tai atėmė visus pinigus. Pinigų jiems neužteko, tai dar ir žmogų užmušė. Aš prisimenu istoriją, kai vienam mano kolegai, dainininkui, išmušė dantis. Jis atidavė viską: rūbus, pinigus, daiktus. Nusirengė ir atidavė viską. O jam vis tiek išmušė dantis. Šitie dalykai pas mus keroja. Mes gyvename kaip laukiniai - nesusitarę dėl moralinių normų, dėl elgesio normų. Tai, kas šiandien vyksta valstybėje, mano akimis žiūrint, yra totalus nihilizmas į savo sukurtus įstatymus, kurio rezultatas yra žmogaus paniekinimas.

- Knyga apie A.Večerskį jau rašoma? Kada tokia pasirodys?

- Ne, nenoriu knygos apie save. Nenoriu nieko bloga kalbėti apie tuos žmones, su kuriais bendrauju. Gal kada nors atsisėsiu ir parašysiu knygą apie save. Manau, kitas žmogus jos negali parašyti. Autobiografinė knyga negali būti be mano specifinių psichologinių nuotaikų kaitos, sakinių sandaros, žodžių reikšmių, dviprasmybių. Visa tai, ką aš turiu, ką man davė gamta, - mokslas, išsilavinimas ir mano paties pastangos, - yra mano ginklai. Surašyti viską “buhalteriškai” man neįdomu, o rašyti tiesą yra pavojinga. Skundų aš nerašau.

DOSJĖ