Aukštojo „do“ karalius

Dainuojančio kepėjo sūnus

Derlinga Italijos Emilijos-Romanijos provincija - parmezano ir lambrusko tėvynė, o Modenos mieste buvo išrastas balzaminis actas. Būtent ten 1935 metų spalio 12-ąją ir gimė Lučianas Pavarotis. Jo tėvas dirbo kepėju, bet turėjo puikų balsą, dainavo miesto chore, svajojo apie operos sceną ir buvo Modenos įžymybė. Jis tikrai galėjo tapti operos dainininku, bet jam neužteko drąsos - dėl scenos baimės jis taip ir liko kepykloje. Mama Adelė dirbo tabako fabrike, šeima gyveno gan vargingai.

Pirmasis Lučiano pasirodymas įvyko, kai jam buvo ketveri. Jis atliko ariją „Širdys mergelių". Publika, kurią sudarė močiutės, tetulės ir mama, buvo sužavėta. Vėliau vieno draugo namuose kiemo vaikai rengdavo dainavimo konkursus, kuriuose visada nugalėdavo Lučianas. Kai kada jis padėdavo draugams žavėti mergaites serenadomis po langais: jie atsistodavo prie namo ir žiopčiodavo, imituodami dainavimą, o pasislėpęs Lučianas raitydavo treles.

Kartą 12-metis Lučianas basas žaisdamas futbolą vinimi susižeidė koją. Prasidėjo kraujo užkrėtimas, jis kelias savaites gulėjo ištiktas komos, bet per stebuklą liko gyvas. Norėdamas pradžiuginti pasveikusį sūnų, tėvas pirmą kartą nusivedė berniuką į operą, kur jis išgirdo tenorą Benjaminą Džilį (Beniamino Gigli). Lučianui jis padarė tokį įspūdį, kad visi kiti pomėgiai pasitraukė į antrąjį planą.

Baigus mokyklą iškilo profesijos pasirinkimo dilema. Lučianas ketino tapti profesionaliu futbolininku, bet mama įtikino Lučianą tapti mokytoju. Taigi jis dvejus metus dirbo pradinėje mokykloje, kol pagaliau viską nusvėrė muzika.

Žvaigždės gimimas

Savo pirmąją meilę Lučianas sutiko vakarėlyje. Norėdamas padaryti įspūdį, Lučianas sudainavo meilės dainą apie kregždutę, kuria vėliau žavės milijonus klausytojų. Bet tada, 1952-aisiais, jis dainavo tik jai, 16-metei Aduai.

Mergina mokėsi geriau, tad jie pradėjo kartu ruošti pamokas, matydavosi kasdien. Meilė išsilaikė visus mokyklinius metus, o 1955 m. įvyko sužadėtuvės, kurios tęsėsi ilgai. Abu dirbo mokytojais, Lučianas papildomai dirbo draudimo agentu ir kartu lankė vokalo pamokas. Ilgus metus Lučianas su tėvu dainavo geriausiame ir garsiausiame Italijoje vyrų chore „Corale Rossini".

Pirmą kartą Lučianas pajuto sėkmės skonį po pergalės tarptautiniame chorų konkurse Anglijoje, bet vis dar buvo savo tėvo šešėlyje, kurio balsas buvo laikomas geresniu.

Kai Lučiano dainavimo mokytojas išvyko į Japoniją, su juo sutiko dirbti kitas maestro - Etorė Kampogalianis (Ettore Campogalliani). L.Pavarotis drauge su vaikystės drauge Mirela Freni (Mirella Freni), kuri taip pat tapo operos garsenybe, važinėdavo pas mokytoją už dešimčių kilometrų.

1960 m. L.Pavarotis dalyvavo Reggio Emilia teatro konkurse. Pagrindinis prizas - vaidmuo naujoje operoje. Lučianas buvo įsitikinęs, kad nugalės. Bet įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Dėl laringito atrodė, kad jis ištęsia natas ir galų gale L.Pavaročiui atiteko antroji vieta. Po metų užsispyręs perfekcionistas pakartojo bandymą ir nugalėjo. Jis gavo Rudolfo vaidmenį Dž.Pučinio operoje „Bohema", o Mimi dainavo jo draugė Mirela Freni.

Pagaliau Lučianas ir Adua galėjo susituokti, nors dainininko honoraro vos užteko vestuvių išlaidoms padengti. Adua toliau dirbo mokytoja, nes dabartiniais pinigais Lučianas gaudavo vos po 90 eurų už koncertą. 1962 m. spalį, likus nedaug laiko iki jų pirmagimės gimimo, Lučianas vieną vakarą negrįžo namo kaip įprasta, nes su draugais šventė pasisekimą „Rigolete". Grįžęs sužinojo, kad žmona išvežta į ligoninę ir jis praleido savo pirmosios dukters Lorencos gimimą. Lučianas buvo prietaringas. Nedalyvavęs gimstant pirmajam vaikui, jis nutarė to nedaryti ir vėliau. Jeigu kas nors atnešdavo sėkmę, jis to nebeatsisakydavo ir nekeisdavo. Pavyzdžiui, taip buvo su garsiąja nosine, kuri tapo L.Pavaročio talismanu. Lučiano manymu ji jam atnešė sėkmę pirmą kartą, todėl bus blogai, jei vėliau koncertuodamas jis jos neturės. Be to, dėl prietarų jis nepakentė purpurinės spalvos, niekada neidavo po kopėčiomis, pykdavo kam nors ant stalo išbėrus druską ir taip toliau.

Tarptautinis pripažinimas

28-erių Lučianas išvyko į Londoną. Čia jis vėl repetavo „Bohemą", bet šį sykį kaip žvaigždės Džuzepės di Stefano (Giuseppe di Stefano) dubleris. Taip pat jis turėjo pakeisti primadonos Džoanos Sazerlend (Joan Sutherland) partnerį. Tai buvo jo šansas. Gandas apie nuostabų tenorą akimirksniu pasklido teatre.

Sėkmė Londone parengė jį kelionei į Milaną. Ir vėl „Bohema". Po operos „Pulko duktė" Londono Karališkojoje operoje 1967 m. Lučianas tapo žvaigžde. Šįkart publika atėjo pasiklausyti būtent jo ir jis pranoko visus lūkesčius. Iki tol taip nedainavo nė vienas tenoras - 9 iš eilės aukštieji „do" visa balso jėga, ir dar nepaprastai lengvai! Sensacija buvo pakartota „La Skaloje" ir pagaliau - triumfas „Metropolitano Operoje". Niujorkas suklupo prie „aukštojo do karaliaus" kojų.

Asmeninis ir viešas gyvenimas

Tenoro šeimos gyvenimas priklausė nuo teatro sezonų tvarkaraščio ir tik retai tapdavo išties asmeniniu. Didžiulė meilė atvėso ir laimingas šeimyninis gyvenimas dabar buvo tik fasadas. O vėliau Adua sužinojo ir apie vyro meilės intrigas.

Jo aistra buvo muzika, valgis ir futbolas. 1990 m. šis užkietėjęs aistruolis drauge su Chosė Karerasu (Jose Carreras) ir Placidu Domingu (Placido Domingo) pasirodė per pasaulio futbolo čempionato atidarymą, o jo atlikta arija „Nessun dorma" tapo futbolo aistruolių hitu.

Jis tarsi gyveno scenoje ir scena buvo jo gyvenimas. L.Pavarotis išvedė operą į gatves ir padarė ją prieinamą visiems žmonėms. Be to, jis organizavo projektus „Trys tenorai" ir labdaros koncertus „Pavarotis ir draugai", sujungdamas operą ir roką.

1994 m. Niujorko Centriniame parke pasiklausyti legendinio tenoro susirinko 500 tūkst. žmonių. Nė vienas žmogus iki tol nebuvo subūręs tiek klausytojų. Jis viršijo visus rekordus, tarp jų - ir finansinius.

Paskutinis gyvenimo etapas

Nikoletai Mantovani (Nicoletta Mantovani) buvo 24-eri, o L.Pavaročiui - beveik 60. Kitaip nei kitos meilužės, Nikoleta neliko šešėlyje. Adua nenorėjo gyventi meilės trikampyje ir išvarė Lučianą iš namų. Išsiskyrė jie tik 2000 metais, po 40 oficialios santuokos metų, o 2003 m. jis susituokė su Nikoleta.

Antrasis L.Pavaročio gyvenimas prasidėjo nuo 65-erių. Jis pasistatydino naują namą, kuriame planavo leisti laimingą senatvę. Tačiau gyvenimas sugriovė jo planus. Jaunoji L.Pavaročio žmona susirgo išsėtine skleroze, o 2003 m. mirė jo naujagimis sūnus Rikardas. Jo sesutė dvynė Alisa išgyveno. Nuo tada L.Pavarotis visą laiką skyrė dukrai. Bet po trejų metų jo sveikata labai pablogėjo, jis pradėjo jausti stiprius skausmus. Gydytojai paskelbė diagnozę - kasos vėžys. Jis stengėsi kovoti iki galo, bet 2007 m. rugsėjo 6-ąją kovą pralaimėjo.

Žmonės tris dienas stovėjo eilėje prie Modenos katedros, kad galėtų atsisveikinti su maestro. Iš vienos karsto pusės sėdėjo Nikoleta, iš kitos - Adua su dukromis. Jų dar laukė kova dėl palikimo.

Lučiano Pavaročio vieta meno pasaulyje iki šiol yra neužimta, nes kito tokio talento paprasčiausiai dar neatsirado.