- Futbolas dabar jūsų darbas ar laisvalaikis?

Asta: Visas mano gyvenimas. Visa galva esu į jį pasinėrusi, tai ir ir darbas, ir laisvalaikis, ir mintys, ir emocijos - viskas, kuo gyvenu. Gal kažkam gali nuskambėti keistai, bet mes tokie.

Saulius: Net ir susitikimai su draugais yra tik dėl futbolo. Juk toks mėnuo būna tik kartą per ketverius metus.

- Sergate už tas pačias komandas ar už skirtingas?

Asta: Nežiūrime čempionato tik dėl to, kad palaikome kurią nors komandą. Tai reiškinys, kurio negalima praleisti. Tiesa, turime savo favoritus, kurie nesutampa, bet dėl to jokių nesutarimų kol kas nebuvo.

- Kokios dar sporto šakos jus domina?

Asta: Labai daug. Pavyzdžiui, mane domina dailusis čiuožimas. Meilė šiai sporto šakai dar labiau sustiprėjo po to, kai pati sudalyvavau LNK projekte "Šokiai ant ledo". Tai yra viena mėgstamiausių mano sporto šakų. Kai žiemą vyksta čempionatai, man tai suteikia daug džiaugsmo. Apskritai esame sporto fanatikai. Nors gal daugeliui, žiūrint į mane ekrane, gali pasirodyti, štai atėjo blondinė mergaitė ir perskaitė kitų surašytą tekstą, bet mano darbas nėra vien pasėdėti priešais kamerą. Priešingai - mano svarbiausia darbo dalis vyksta už kadro. Pati ieškau informacijos, sprendžiu, koks bus turinys, rašau tekstus, montuoju reportažus.

- Buvai susidūrusi su tokiu stereotipu, kad blondinė ir sportas nesuderinami dalykai?

Asta: Kai pradėjau dirbti šį darbą, nebuvau blondinė. Plaukų spalvą pakeičiau vėliau. O dabar savo bendruomenėje esu gerai žinoma, jaučiu jos pagarbą ir su tokiais stereotipais nebesusiduriu.

Saulius: Tiems, kurie Astos nepažįsta, gali taip pasirodyti, bet ilgainiui supranti, kad sporto pasaulyje neišsilaikytum, jei būtum vien gražus.

- Galima sakyti, kad jus suvedė sportas?

Saulius: Tikrai taip, susipažinome sporto televizijoje.

- Ar sportas dažna tema jūsų namuose?

Asta: Neišvengiama. Nors turime ir savų rūpesčių, kasdienių aktualijų, sportas - viena pagrindinių temų. Mes diskutuojame, ginčijamės, jei rungtynes žiūrime atskirai, susitikę būtinai aptariame.

- Ar patariate vienas kitam darbo klausimais?

Asta: Galima sakyti - taip. Kartais net juokauju, kad jis yra mano didžiausias patarėjas, vadybininkas. Nėra žmogaus, kuris šitiek prisidėtų prie mano darbo. Sauliaus patarimai yra labai vertingi.

Saulius: Taip yra tik dėl to, kad noriu iš jos išspausti maksimumą. Esu maksimalistas. Pats blogiausias dalykas, kai televizijoje matai "chalturą". Manau, reikia gerbti savo žiūrovą ir darbą padaryti
kokybiškai. Todėl natūralu, kad į kiekvieną niuansą žiūriu preciziškai. Bet mano patarimai dažniausiai būna techniniais klausimais. Visa kita Asta ir pati gerai išmano.

- Tau nekliūva sporto žinių vedėjų kėdes užimančios moterys?
 
Saulius: Visame pasaulyje sporto žinias dažniausiai skaito moterys. Juk ši tema skirta vyriškai auditorijai, todėl natūralu, kad tokias naujienas pristatyti pasirinkta dailiosios lyties atstovė.

- Kas jus atvedė į sportą?

Asta: Mane - tėtis. Jis buvo pats didžiausias sporto fanatikas. Nuo pat mažų dienų domėjausi sportu, daug sportavau, natūralu, kad tai įaugo į kraują. Tačiau visada maniau, kad tai liks tik mano laisvalaikis. Buvo smagu, kad mokykloje turėdavau apie ką padiskutuoti su vaikinais. Tai, kad atsidūriau sporto žurnalistikoje, man buvo netikėta, nors dabar suprantu, kad esu ten, kur ir turiu būti.
 
Saulius: Aš neturėjau tokio tikslo - tapti sporto žurnalistu. Kai buvau vaikas, domėjausi sportu, smaigydavau į žemėlapį vėliavėles, kai vykdavo pasaulio ar Europos čempionatai, rašydavausi rezultatus, juk interneto dar nebuvo. Tai buvo mano hobis. Paskui viskas susidėliojo natūraliai. Atsirado sporto televizija, pradėjau dirbti ir štai esu ten, kur esu.

- Ar daug rutinos jūsų darbe?

Saulius: Jos visiškai nėra. Šis darbas ir yra specifinis tuo, kad negyvename nuolatiniu ritmu - mes neturime šeštadienių ar sekmadienių, neturime laisvų vakarų ir darbo nuo aštuonių iki penkių. Net savo gyvenimo tam tikrus momentus deriname prie sporto įvykių. Kai planavome vestuves, žiūrėjome, kad tuo metu nevyktų jokie čempionatai.

Asta: Taip, šią vasarą jau nebūtų pavykę. (Šypsosi.)

- Ar patys sportuojate?

Saulius: Žaidžiame tenisą.

Asta: Aš pusę metų atidaviau dailiajam čiuožimui, žiūrėsime, kokio sporto imsiuosi dabar. Nueiti į sporto klubą man neužtenka, reikia adrenalino.

- Turite svajonių, ambicijų nuvažiuoti į kokį nors čempionatą?

Asta: Pusė tų svajonių jau išsipildė.

Saulius: Buvau Londono olimpiadoje, tai buvo įsimintiniausias įvykis. Manau, ir Asta turėtų nuvažiuoti, kad suprastų, kas tai per renginys. Buvo labai įspūdinga.

Asta: Smagu, kad sporto dėka mums tenka daug pakeliauti po pasaulį tiek asmeniniais, tiek darbo tikslais - Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Venesuela, Maskva. Bet svajonių, tikslų - dar daugybė. Dabar, stebint pasaulio futbolo čempionatą, taip norėtų atsidurti ten.

Saulius: Kitiems gali pasirodyti, kad dirbame svajonių darbą - keliaujame, žiūrime sporto varžybas ir dar algą už tai gauname, bet, kad tai pasiektum, turi daug dirbti, domėtis, skaityti, turi tuo gyventi. Dažnai net mūsų atostogos būna skiriamos vienam ar kitam sporto įvykiui. Kartais nebežinau, ar aš dirbu, ar ne.

- Randate laiko sau?

Asta: Vėlai vakarais.

Saulius: Taip, štai neseniai ėjome į kiną, nes spėjome padaryti visus darbus. Turime laiko, bet jei šalia manęs būtų žmogus, nesidomintis sportu, jam būtų labai sunku. Dažnai tenka iš kolegų girdėti, kad jų žmonos dirba nuo aštuonių iki penkių ir vakarais nori vyro namie, o sportas juk vyksta vakarais.

- Jums bendra sritis padeda?

Asta: Bent jau kol kas santykiams tikrai padeda.

- Tai nesutiktumėte su tuo posakiu, kad priešingybės traukia?

Asta: Sutinkame, nes kaip asmenybės esame visiškos priešingybės. Bet turime bendrą sritį, kuri mus vienija.

Saulius: Žmogaus smegenys veikia dviem frontais - racionaliuoju ir emocionaliuoju. Tai mūsų poroje aš esu ta racionalioji pusė, o Asta - emocionalioji.

- Emocionaliai žiūrite varžybas?

Asta: Taip, bet jei tuo metu dirbu, reaguoju profesionaliai.

Saulius: Dirbome, kai 2011 m. Europos krepšinio čempionate lietuviai žaidė su Makedonija. Asta kalbino žaidėjus po rungtynių. Natūralu, kad po to pralaimėjimo ašaros byrėjo kaip pupos, interviu neįvyko, bet ne dėl jos kaltės - žaidėjams buvo per sunku. Tad į tokius įvykius tikrai reaguoji.

- Bet lėkštės namuose dėl kokios nors komandos pralaimėtų rungtynių neskraido?

Asta: Ne, lėkštės neskraido. Tos emocijos nepereina į pyktį, greičiau - į liūdesį.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“