A.Špėras: kodėl Niurnbergo tribunolas pasigailėjo A.Hitlerio numylėtinio

Vieni mano, kad jo nereikia statyti į vieną gretą su svarbiausiais Reicho asmenimis, kiti vadina jį gudreiva, kuris vaizdavo naivuolį, tvirtindamas, kad nežinojo apie holokaustą ir bendražygių žvėriškumus. Koks iš tiesų buvo Albertas Špėras ir kaip susiklostė jo gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo?

Architektų dinastijos atstovas

Alberto Špėro gyvenimo istorija, sprendžiant iš jo memuarų, buvo turininga ir pilna sunkumų. Tačiau visų jo pergyvenimų, aprašytų autobiografijoje ir istorinėse knygose, negalima vertinti atmetant jo ištikimybę A.Hitleriui ir antisemitiškus poelgius.

Albertas Špėras gimė 1905 m. kovo 19-ąją ir buvo pavadintas tėvo, architekto Alberto Frydricho Špėro, vardu. Po mokyklos būsimasis fiurerio draugas įstojo į Karlsruhės universiteto architektūros fakultetą, vėliau perėjo į Miuncheno aukštąją technikos mokyklą, o dar vėliau - į Berlyno aukštąją technikos mokylą, kurioje vėliau dirbo garsaus architekto Heinricho Teseno (Heinrich Tessenow) moksliniu asistentu.

Studijuodamas Berlyne 25 metų A.Špėras išgirdo A.Hitlerio kalbą ir juo susižavėjo. Tada architektūros studentas jau priklausė nacionalsocialistų partijai. 4-ojo deš. pradžioje jis įstojo į partijos šturmo būrius, o paskui perėjo į SS („Apsaugos rinktinė").

A.Špėras patraukė A.Hitlerio dėmesį, kai J.Gebelso nurodymu perstatė Propagandos ministerijos pastatą. Dar didesnę fiurerio simpatiją jaunasis architektas pelnė jo pavedimu pertvarkęs Reicho kanceliariją.

1934 m. Albertas Špėras tapo asmeniniu fiurerio architektu ir buvo jo numylėtinis. Jie abu planavo naują Berlyno architektūrinį veidą po būsimos pergalės, svajojo jį paversti pasauliniu megapoliu, kuris stebintų pasaulį grožiu, šiuolaikiškumu, mastais.

Įdomių pastebėjimų pateikia istorikas Joachimas Festas, parašęs išsamią A.Hitlerio biografiją. Jo nuomone, sėkmingai dirbantis architektas fašistų lyderiui tarsi įkūnijo jo paties jaunystės kūrybines ambicijas (priminsime, kad fiureris iš pradžių norėjo tapti dailininku, bet kūrybinė karjera nesusiklostė).

O A.Špėras savo ruožtu naudojosi A.Hitlerio globa, kad įgyvendintų savo troškimus įgyti valdžios ir galios. J.Festas pateikia tokią detalę: A.Hitleris taip pasitikėjo A. Špėru, kad kartą sakė esantis pasirengęs pasirašyti bet kokį dokumentą, kurį jam paduos jo asmeninis architektas.

Tokio pasitikėjimo jis nereiškė nė vienam kitam bendražygiui - panašių žodžių iš jo niekada negirdėjo nei H.Geringas, nei J.Gebelsas, nei H.Himleris.

1942 m. vasarį A.Špėras buvo paskirtas ginkluotės ir karo pramonės ministru, nors neturėjo atitinkamo išsilavinimo. Dar labiau visus pribloškė tai, kad naujose pareigose architektas dirbo gana sėkmingai.

Būtent dėl aklos ištikimybės A.Hitleriui A.Špėras, kaip teigė pats, nekreipė dėmesio į tai, kas vyko aplinkui. Vokietijos lyderio, kurio draugystę taip brangino, paveikslas užstojo visas tamsiąsias nacizmo puses.

Architektas taip ir kalbėjo: „Vienintelis dalykas, kurio norėjau - kad A.Hitleris viešpatautų visame pasaulyje".

Pagrindinis projektas: pasaulio sostinė

1937 m. sausio 30-ąją A.Špėras buvo paskirtas fiurerio imperijos sostinės statybų generaliniu inspektoriumi. Per dvejus metus jis parengė Berlyno generalinės rekonstrukcijos planą. Pagal jo sumanymą per miesto centrą statmenai viena kitai turėjo eiti dvi ašys. Jų susikirtimo vietoje turėjo iškilti Tautos rūmai.

Taip pat buvo numatyta statyti dideles geležinkelio stotis, o nuo Pietinės geležinkelio stoties link Tautos rūmų buvo numatyta tiesti plačią Paradų gatvę su Triumfo arka. Palei šią gatvę buvo ketinama statyti Reicho ministerijas ir žinybas. Berlyno miestas turėjo tapti pasaulio sostine - po to, kai Vokietija visus nugalės ir užims.

A.Špėras nuoširdžiai tikėjo, kad ši „pasaulio sostinė" bus tokia pati galinga ir didinga kaip Senovės Roma ar Babilonas. Statybų Berlyne mastas ir jo pastatų didybė turėjo amžiams įeiti į istoriją. Ir net žlugus A.Hitlerio imperijai ir jos sostinei, net po tūkstančių metų palikuonis, kaip svajojo A.Špėras, turėjo stulbinti „griuvėsių didybė".

A.Špėro skaičiavimais naujiems pastatams statyti reikėjo nugriauti namus, kuriuose iš viso buvo 17 tūkst. butų, nors mieste gyvenamųjų patalpų trūko. Dėl to A.Špėras nurodė priverstinai iškeldinti žydus iš jų namų, ir šį dokumentą iškart pasirašė A.Hitleris.

Išmesti iš butų gyventojai buvo siunčiami į „žydų namus", o jų gyvenamasis plotas atitekdavo vokiečiams. Iškeldinus žydus, buvo atlaisvinti iš viso 23 765 butai. 1939 m., kai prasidėjo karas, A.Špėras įsakė stabdyti griovimo darbus, tačiau žydai ir toliau buvo iškeldinami.

Nevienareikšmiškas istorikų vertinimas

Prieštaringa A.Špėro biografija yra vertinama įvairiai. Vyriausiasis Vokietijos architektas, vėliau paskirtas ginkluotės ir karo pramonės ministru, tarsi buvo toli nuo nacistų nusikaltimų. Ir tuo pačiu metu jis nuolankiai taikstėsi su fiurerio despotiškumu, palaikė jo idėjas, tikėjo Vokietijos pergale. Ir net vieną savo sūnų pakrikštijo Adolfu.

1945-ųjų balandį, kai buvo jau aišku, kad A.Hitleris pralaimėjo, ir kai nacių lyderis įsakė sunaikinti visas pramonės įmones, A.Špėras visaip sabotavo šį įsakymą. Jis bandė visus įtikinti to nedaryti.

Po karo A.Špėras vienintelis iš visų svarbiausių nacistinės Vokietijos veikėjų prisipažino, kad gailisi, ir nacių režimą laiko nežmonišku. Bet jis tvirtino, kad nieko nežinojo apie holokaustą, kad mąstė tik apie darbą ir Vokietijos pergalę kare, jos nesiedamas su „žemesniųjų rasių" naikinimu.

Kai vykstant Niurnbergo procesui jam buvo pateikta fašistų vykdyto genocido įrodymų, A.Špėras apsiverkė. Jis vaizdavo esąs sukrėstas, tikino, kad net nenujautė, kas vyko tiesiog jo panosėje. A.Špėras pripažino pasižymėjęs ribotu mąstymu.

Vieni istorikai yra linkę manyti, kad A.Špėras viską puikiai žinojo, o teisme sąmoningai, labai apgalvotai ir meistriškai bandė išsisukti. Kiti mano, kad jis tiesiog nesigilino į tai, kas vyko, nenorėjo žinoti, tyčia nepastebėdavo. Vis dėlto teismas atsižvelgė į jo atgailą ir A.Špėrui neskyrė net kalėjimo iki gyvos galvos bausmės, o tik 20 metų laisvės atėmimo.

Galbūt teisėjai taip pat patikėjo A.Špėro pasakojimu, kad karo pabaigoje jis planavo nužudyti A.Hitlerį, į jo bunkerį prileisdamas dujų. Kiti teisiamieji iš fiurerio aplinkos į šį pareiškimą reagavo pašaipiai, bet Temidės tarnai juo galbūt patikėjo.

Gyvenimas išėjus į laisvę

1966 m. atlikęs bausmę ir išėjęs į laisvę, A.Špėras išleido memuarus, kuriuose, viena vertus, nostalgiškai pasakojo apie savo buvusią ištikimybę A.Hitleriui, kita vertus - stebėjosi ir krimtosi dėl tų baisybių, kurių pridarė Vokietija. Kai kurie analitikai jo nuolatinius atgailos pareiškimus knygose laiko nenuoširdžiais, atseit, taip jam rekomendavo redaktoriai, su kuriais bendradarbiavo rašydamas atsiminimus.

Išleidęs tris knygas ir davęs keletą interviu, A.Špėras toliau gyveno tyliai ir ramiai. Šis prieštaringas žmogus, kurį kai kas vadina artimiausiu ir įtakingiausiu fiurerio draugu, neskelbė garsių pareiškimų, stengėsi būti kuo mažiau pastebimas, taip dar labiau įtvirtindamas charakteristiką „gerasis nacistas".

A.Špėras, ištikus insultui, mirė Londone būdamas 73 metų. Gyvenimo pabaigoje jis interviu pripažino, kad karo metais pasąmoningai žinojo ir suprato, kas vyksta A.Hitlerio aplinkoje, gerokai daugiau, negu teigė Niurnberge.

Senyvas architektas apeliavo į Z.Froido, K.Jungo ir kitų garsių psichologų ir psichiatrų veikalus, teigdamas, kad būtent taip panašiose situacijose veikia žmogaus smegenys. Taip pat jis sakė, kad milijonai vokiečių, kaip ir jis, karo metais laikėsi šalyje priimtų įstatymų ir nesusimąstydavo, kad jie neatitinka tarptautinės teisės normų.

Ir tik po karo suprato, kad toks požiūris į įvykius, būdingus totalitarinei valstybei, vertinant žmogiškumo požiūriu, yra smerktinas.