Aktorius Arūnas Storpirštis leido viską. Galiu rašyti, kaip jis Džakartoje nuvarinėjo automobilius, kaip vieną jų atsigabeno iki Vilniaus ir dabar sėdi kaip ant adatų Jaunimo teatre, norėdamas patikrinti, ar jis vis tebėra kieme, ir nė už jokius pinigus nesutiks prie jo fotografuotis.
Apie tai, kad tenykštės policijos pričiuptas buvo priverstas pereiti į islamą, galiu ir neberašyti. Dėl juoko ir taip gana. “Dabar man nelabai rūpi, nors ir anksčiau, tiesą sakant, nelabai rūpėjo, ką žmonės pagalvos. Svarbiausia kuo mažiau pasisakinėt, nes kad ir kaip protingai kalbėtum, vis tiek nesąmonių prišneki”.
Tiesa yra tai, kad prieš kelias dienas įsigijo automobilį (nusibodo “figūrinis vaikščiojimas”), kurį jam knieti kuo greičiau parodyti ekspertams. Nuo 1974 metų vairuojantis artistas, mašinų turėjęs daug ir įvairių, priėjo išvadą, kad jos skirstomos į dvi kategorijas - geras ir blogas; geros tos, kurios važiuoja, o blogos - kurios ne. Jis nusipirko tą, kuri važiuoja, bet jam rūpi žinoti, kiek ilgai tai truks. Ir jis iš tiesų netrokšta prie jos nusifotografuoti.
Indonezijos sostinė irgi buvo jo gyvenime. Pernai rudenį ten praleido ne vieną naktį ir ne dvi. “Pernai rugsėjo antrą man suėjo šešiasdešimt, tai, norėdamas išvengti dėmesio, kalbų ir interviu, “nešiau muilą” iš Lietuvos, kad jau niekam nieko iš manęs nebereikėtų”. Keturiasdešimt dienų praleido Džakartoje su žmona Vilija (“O jei padauginsiu kokteilio, kas į viešbutį parves, o kas, jei bloga pasidarys?”).
Kai jo brolis aktorius Gediminas Storpirštis prieš metus kitus grįžo iš Indijos, atrodė kiek apsvaigintas Sai Babos ir, kaip teko girdėti, net pamiršo nueiti į spektaklį, kuriame vaidino pagrindinį vaidmenį... Arūnas po Indonezijos atrodo atkutęs, atjaunėjęs. Tik ką jis veikė ten laiko marias?
“Savo pasiėmiau. Ten plastinės operacijos, makropulo receptas... - juokauja. - Turėjau procedūrų, “inhaliacijų”: įtrauki, spjauni kaip per degustaciją. Meditavau, ištyrinėjau architektūrą... Ką kalbėti apie Indoneziją, jei praėjusius Naujuosius švenčiau draugijoje, kur susipažinau su žmogumi, statančiu juodukams namelius Nigerijoje. Bet ten manęs netraukia, ypač kai išgirdau, kiek reikia skiepų. Mano kraštas - Lotynų Amerika ir Europa. Pasakytum, va tau bilietas, va penkių žvaigždučių “Hiltonas” Tokijuje, Kiote, neskrisčiau nė už jokius pinigus”.
Apžvalgytos Jungtinės Valstijos jam lemiamo įspūdžio nepadarė, buvo tik smalsu apsilankyti krašte, kur kadaise penkeriems metams buvo emigravę jo seneliai.
Ką čia slėpti, pagunda negrįžti Lietuvon buvo trumpam apnikusi ir Arūną. 1988 metais, vėl laisvas nuo šeimos, gastrolėse su Jaunimo teatru Hjustone buvo susiradęs draugę (“ryža, linksma, strazdanota”). Kur nesusiras, dailus, vyriškas, šmaikštus, o tarp kolegų jautėsi kaip liūtas, kalbėjęs angliškai “į kairę ir į dešinę”, mat buvo baigęs S.Nėries mokyklą. “Galvojau, gal čia man ir likus: geras baras, grynas oras, baseinai, o paskui pasvarsčiau, o kas aš būsiu, ką aš ten dirbsiu? Kaip pudelį su kaspinu vakarais išves pasiganyti? Na, ir be Vilniaus man bus labai liūdna, pagalvojau. Susirašėm paskui dar laiškais, paskui bandžiau paskambinti, bet lioviausi: ką aš čia žaisiu. Lietuviški cepelinai geriau negu svetimas pjausnys. Gyvendamas pamatai, kad pinigai yra toks dalykas, lyg ir reikalingas, bet lyg ir nelabai...”
Juolab kad Arūnas mano turįs talentą jų atsikratyti labai greitai, tik paskutinis namų sandoris, galima sakyti, buvo itin vykęs: prieš pat krizę su žmona pardavė namus už miesto ir įsigijo butą Karoliniškėse (“reikia jausti, reikia jausti”)... Žiauru būtų jam priminti metą, kai pardavęs butą Užupyje liko ir be stogo, ir be pinigų - juos pasisavinusi andainykštė draugė iki šiol grąžino tiktai ašarėles.
Norą keisti gyvenamąją vietą aktorius aiškina paprastai: “Ir taip esi viešas žmogeliukas, ir taip to privatumo per mažai, bet kai pradėjo kaip į Rumšiškes visi važiuoti pažiūrėti dar gyvo artisto, pabodo priiminėt ekskursijas. Be to, pričiupo ligos, nebebuvo nei sveikatos, nei džiaugsmo tame ūkyje kapstytis. Pardavėm su žmonyte namą laiku, sėkmingai, dabar gyvenam. Mano karta kaip buvo krizei pasiruošusi kiekvieną dieną, taip ir liko, neturime iliuzijų, kad rytoj bus geriau. Tie, kurie tau aiškina, kad vakar buvo geriau, tiesiog pamiršo, kad vakar buvo jaunesni, stipresni. Daugiau pakėlėm, daugiau galėjom, o šiaip niekas nesikeičia, kokia valdžia artistui buvo gera, katra jį lepino, sakyk”.
Kaimą mėgęs dėl ramumos, gamtos, dabar ir mieste randa kuo pasidžiaugti: yra stadionas, gana žalios spalvos, nėra kaminų, o jis esąs iš tos serijos, kurie ir kameroje atradimą padarys, kad reginys pro jų grotas pats gražiausias.
Gal dėl saiko jausmo Storpirščių giminėje neskubama užu sienos, einama į menus. Arūnas prisimena konservatorijoje per teatro istorijos egzaminą ištraukęs bilietą su garsios aktorių dinastijos, vaidinusios caro laikais, vardais, bet nieko nežinojęs apie jų meninius pasiekimus ir dėstytoja liepė jam ateiti kitą kartą. “Dabar toksai yra Storpirščių klanas, - pokštauja, - artistų kaip nepjautų šunų: brolis, brolio vaikas; mano sūnus Simonas, pernai atėjęs dirbti į Jaunimo teatrą, dukra Evelina, kuri mokosi pas Valentiną Masalskį. Kartą, prisimenu, laukiau sūnaus prie mokyklos, eina žmonos draugė, klausia, tai kur Simas stos, sako, į aktorinį, pažiūrėjo į mane paniekinamai ir sako: “Na, Storpiršti, tavo giminė be jokios fantazijos, skurdi tavo giminės vaizduotė”. Gal ji ir teisi, gal mes niekam daugiau netinkami, man tik gaila, kad tiek jaunimo išvažiuoja, kurie galėtų duoti garo tiems pirdyloms politikams, nors apskritai apie kokią politiką galima kalbėti, kai jie bėga šokti, eina į chorų varžybas. Mano buvusi žmona Violeta Parutytė buvo profesionali balerina ir aš žinau, kiek reikia įdėti darbo, kad galėtum šokti, ir tai be jokių garantijų, kad tai bus menas, o čia...”
Su nuodėmėmis sako galutinai dar neatsilabinęs, dar nėra jų atsižegnojęs, neišsiplakęs, tebėra atviras, bet... po truputį. Sako kaip buvęs teigiamas, toks ir užsilikęs, tik žmonės nesupratę, laikę jį chuliganu. Nei apie patirtą skrandžio operaciją, numestą svorį nenori pasakoti. Apie jam padėjusią Viliją Lobačiuvienę kuo geriausios nuomonės: “Ji mane išgydė nuo baisios rožės. Dabar esu jos draugelis. Simpatiška ryža moteriškė, mano žmonos draugė. Žmona ir suvedė. Kada savo akimis pamačiau, kaip žaizda traukiasi, supratau, kokių ji turi galių. Aš tikiu Lobačiuviene, dar galiu pasakyti, ir daktare Jolanta Balčiūniene, kuri tikslią ligos diagnozę nustatė, tikiu... Aišku, maratono jau nebėgsiu, į aikštę... dar pasvajoji, kad išbėgtum, gerą futbolą žiūrėdamas. Dalia Tamulevičiūtė, amžinatilsį, vis klausdavo, Arūnai, kada tu subręsi? Niekada. Amžinoji paauglystės stadija, tik dabar gal daugiau į vaikystę nukrypstu...”
Ana, kaip vaikas prieš imdamas knygą nusiplauna rankas. Skaito daug, tiksliau, knygų iš bibliotekos ima daug - po dešimt dvylika, tik skaito toli gražu ne visas. Nuo detektyvų, istorinių, nuo F.Dostojevskio iki šiuolaikinių romanų. Jei iš dvylikos randa šešias skaitomas, gerai, jei vieną verčiančią galvoti, kaip protingai gražiai rašoma, labai gerai. Tik taip būna retai.
Chuliganizmo jame dabar mažiau. O kiek galėtų papasakoti apie jaunystės klystkelius, jeigu norėtų. Kaip nuo ketverių mėgino pešti dūmą, kaip slėpė nuo močiutės cigaretes, kaip po pirmo bandymo narkotikų pykino dvi dienas, kaip įsimylėjo, kaip vedė gražuolę Dalią Storyk, kaip tarnaudamas kariuomenėj už pasižmonėjimus tupėjo vienutėje, kurioje kadaise dienas leido Roza Liuksemburg, bet jis šito nebepasakos. Kaip ir apie svajones turėti pilną barą įvairių gėrimų ir laisvas nuo santuokos rankas. “Vietoj to, - sako, - gali rašyt ką nori. Kad, pavyzdžiui, mano šalikėlis tarytum saldokas, kad aš tau esu skolingas keliasdešimt tūkstančių, ir jų nenoriu atiduoti, kad ketinu dalyvauti homoseksualų parade...” Juokas juokais, jam niekada nebuvo gyvybiškai svarbu, kas iš pokalbio su žurnalistu išeis. Jei neišeis, jam dar geriau.
Tik ką tas surimtėjęs chuliganas visą amžinybę darė Indonezijoje? Juk dar kadaise, dar būdamas labiau pažeidžiamas nuodėmės, pamokslavo, kad didelės dozės, oi, kaip negerai, nesvarbu, ar gerti, ar dirbti, ar mylėtis. Nuo kada didelė dozė ilsėtis - jau gerai?
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"