respublika.lt

„Anties“ triumfo maršo magija

(0)
Publikuota: 2012 vasario 12 14:28:09, Giedrė MILKEVIČIŪTĖ, "Respublikos" žurnalistė
×

Kine 31-erių režisierė Giedrė Žickytė - ne naujokė. Yra gavusi „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už televizijos filmą „Baras“. Tačiau jos filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kurio premjera buvo audringai sutikta festivalyje „Scanorama“, - tikra staigmena. Į didžiuosius ekranus jis išleidžiamas vasario 16 dieną. Filmas primena įvykius, kurie buvo ne taip seniai - tik truputį daugiau kaip prieš 20 metų, tačiau jie pakeitė mūsų gyvenimą, mąstymą. Juostos kūrėja į tą virsmą pažvelgė kitaip, žaismingai ir jaunatviškai šmaikščiai.

- Tuomet buvai dar vaikas. Tad pirmiausiai įdomu, ką pati atsimeni iš tų Atgimimo ištakų dienų?

- Prisimenu dainas, kaukes, vėliavas, daugybę žmonių ir tą saldų žodį „laisvė“. Buvo absoliuti fantasmagorija, bet man viskas labai tiko ir patiko. Rokas, pankai, liaudies muzika, religinės giesmės ant vienos scenos, žvakių deginimas, nuolatinės minios gatvėse ir aikštėse, daug veiksmo ir kažkoks lengvumas... Paskui - 1991-ųjų sausio įvykiai ir giliai įsirėžusi atmintin nutrūkusi Eglės Bučelytės kalba eteryje, ašaros dėl žuvusiųjų ir didžiulis nerimas dėl tėčio, išėjusio budėti prie Sitkūnų (tuo metu gyvenome Kaune). Žodžiu, kraštutinės emocijos - nuo žaidimų, absoliučios euforijos iki skausmo, liūdesio, kol galiausiai atėjo finalas - laisvė. Beveik holivudinis scenarijus. Nepaprastai įdomus unikalus magiškas metas - tiek gyventi tada, tiek kaip erdvė kūrybai dabar.

- Pasirinkai parodyti kelią į Kovo 11-osios virsmą per populiariausios tuo metu roko grupės „Antis“ triumfo maršą per Lietuvą, nuaidėjusį iki pat Maskvos.

- Pradžioje buvo idėja sukurti filmą apie grupę „Antis“, ji gimė žurnalistei Liepai Rimkevičienei ir per tą laiką išgyveno daugybę transformacijų. Koks iš tiesų tai turėtų būti filmas ir apie ką, supratau pradėjusi dirbti su archyvine medžiaga ir atradusi daug unikalių, emociškai stiprių ar netikėtų kadrų. Iš tikrųjų tai, kas tuo metu vyko, neturėjo jokio loginio paaiškinimo, kaip ir pati „Antis“. Tai, kas vyko, labiau priminė stebuklinę pasaką, kurioje įmanomi kokie tik nori dalykai, o pasaulis gali keistis netikėtai. Įspūdingos „Anties“ kaukės virto simboliu, leidžiančiu papasakoti tą pasaką apie nepaprastai įdomų mūsų istorijos laikotarpį, tą ypatingą metą, kai maža šalis stovėjo viena prieš visą pasaulį, kai griuvo vienos sienos ir kūrėsi kitos. O pati grupė tiesiog žaidė, atviro maišto nedemonstravo. Tačiau, žaisdami, pokštaudami ir nieko neplanuodami, jie išjudino milžiniškus procesus, padarė gal net daugiau nei kai kurie atvirai kovoję ir nuo sovietinės sistemos skaudžiai nukentėję žmonės. Tas dvilypumo, netikėtumo, kaukės momentas man atrodė labai intriguojantis.

- Iš kokių archyvų sėmeisi filmuotos medžiagos?


- Iš visų įmanomų, oficialių ir neoficialių... Peržiūrėjau tūkstančius valandų, nesuskaičiuojamą kiekį vaizdų. Įdomiausi, aišku, buvo privatūs Laimos Pangonytės, Albino Kentros, Leono Glinskio ir kitų archyvai, nes juose buvo autentiška, dar niekieno neapdorota medžiaga. Pradžioje bijojau nekokybiško vaizdo. Tačiau pradėjusi montuoti filmą atradau, kad būtent jis stipriausiai emociškai veikia, sukuria autentišką dalyvavimo ten jausmą ir tie juostos nutrūkimai, neryškumai, išskydusios spalvos, be jokių kompozicijų, apšvietimo, apgalvotų judesių - jie tikri. O kino ekrane atrodo nuostabiai.

- Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?

- Darbas su archyvine medžiaga, jos atranka. Na, o sunkiausia, aišku, buvo pats filmo kūrimas - nuo finansų paieškos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, laukimo iki galutinės realizacijos stadijos, bemiegių naktų, kai viską reikėjo padaryti labai greitai ir daug kas dar buvo nežinoma ir nepatirta. Nuolat susidurdavome su naujais iššūkiais, per juos įgijome neįkainojamos patirties. Su filmo prodiusere Dagne Vildžiūnaite viena kitai sakėme, kad su šiuo filmu mes užaugome. Buvo labai sunkių momentų, net galvojau, kad jau niekada nebenorėsiu daryti kino. Tačiau čia panašiai kaip su kopimu į kalnus. Atrodo, kad viskas, nebegali daugiau, tačiau pasiekus viršūnę tampa taip gera, kad supranti, jog kopsi dar kartą, ir į dar aukštesnį kalną.

- Įdomu, ar po filmo premjeros atsirado žmonių, kurie dokumentiniuose kadruose pažino save?

- Arvydo Juozaičio, kuris taip pat buvo mūsų filmo herojus, dukra Aldutė parašė labai jaudinantį elektroninį laišką, kaip matė save mažytę, kartu su mama... Filme yra viena ryški scena, kur savo istorines žinias įspūdingai pademonstruoja vaikai. Montuodama ją, vis pagalvodavau - įdomu, kur tie berniukai dabar, ką jie veikia, o gal emigravę? Po premjeros sužinojau, kad gudriausias iš jų dabar yra vienos stambios įmonės Lietuvoje vadovas.

- Kaip tau atrodo, ar panašų žygį galėtų pakartoti nūdienos muzikantai?

- Laikas dabar kitas, be to - žmonės dabar persisotinę. Ar eitų aštuoniasdešimtmetė močiutė dabar klausytis hiphopo koncerto? O tada - tik įsivaizduokit: sovietmetis, viskas sustingę, viešasis gyvenimas apmiręs, nieko nevyksta, nieko nėra, tik šventiniai paradai kartkartėmis. Ir staiga - į tavo kaimelį atvažiuoja „Antis“! Dėl to eidavo ir senas, ir jaunas, miniomis traukdavo. Nebūtinai dėl to, kad jiems labai patiko roko muzika. Tačiau dėl to, kad buvo nauja ir kad buvo galimybė laisvai susirinkti. Tai, kas buvo pribrendę, išsiveržė į paviršių.

- Lietuvoje susiklostė savotiška mada moterims kurti dokumentiką. Jos pradininkė - Janina Lapinskaitė. Kiek žinau, ji buvo tavo dėstytoja. Ko ji išmokė?


- Surasti istoriją mažuose dalykuose. Man kartais būna liūdna, kad kai kurie žiūrovai iš anksto nurašo dokumentinį kiną, labiau nepasigilinę, kaip tai gali būti įdomu. Tačiau džiaugiuosi, kad Lietuvos kino teatrų repertuaruose vis daugiau atsiranda vietos dokumentiniams filmams.

- Kokį filmą kuri dabar?

- Pradedu naujo pilnametražio dokumentinio filmo gamybą. Tai nepaprastai jaudinanti istorija apie fotografą, sovietinės bohemos legendą Vitą Luckų ir jo aistringą kunkuliuojantį gyvenimą bei laikotarpį. Savo filmu klausiu, kodėl taip bijoma tų, kurie iš tikrųjų laisvi. Atsakymų ieškosiu įvairiausiose vietose, nes istorijos dalyviai dabar išsibarstę po visą pasaulį. Kiek pradėjome filmuoti, jau sutikau nepaprastų, labai įdomių žmonių.

- Kaip atėjo į galvą mintis atskleisti šios talentingos asmenybės tragišką likimą?


- Prieš daugiau nei septynerius metus man apie jį užsiminė anapilin išėjęs kino kritikas Skirmantas Valiulis. Pradėjau daugiau domėtis ir net nepajutau, kaip mane visiškai užvaldė šita istorija. Labai greit supratau, kad jaudinančios ir be galo kinematografiškos ne tik Vito fotografijos, bet ir pats jo gyvenimas, jį supusi aplinka. Riba tarp juodo ir balto, angelo ir demono, tiesos ir nusikaltimo, aukos ir budelio. Negalėjau patikėti, kad daugiau nei prieš du dešimtmečius pasitraukęs žmogus, jo gyvenimas ir kūryba darė ir iki šiol daro tokį neįtikėtiną poveikį. Tania, Vito žmona ir mūza, - pagrindinė mano filmo herojė. Jau svečiavausi pas ją Amerikoje, ten prieš mano akis atsivėrė neįtikėtinas Vito archyvas. Šį pavasarį planuojame važiuoti ten filmuoti vėl.

- Ar filmavimo aikštelėje esi patyrusi kokių nuotykių?

- Labiau prisimenu ne nuotykius, o jaudinančius momentus, kuriuos teko išgyventi, susiduriant su žmonėmis ir jų istorijomis. Kartais pagalvoju, kad tai įmanoma patirti tik kuriant dokumentinį kiną, vaidybiniame su tuo niekada nesusidurtum. Su kai kuriais kuriant filmus sutiktais žmonėmis užsimezga stiprus ryšis, jis išlieka ir praturtina.

- Kuo tave traukia siužetai, kurie labiau primena tavo tėvų kartos žmones?

- Mane traukia laisvės siužetai. Ir toks jau sutapimas, kad visi jie atkeliauja iš praėjusio laiko. Galbūt todėl, kad esu „ribinis“ vaikas, gimęs vienoje sistemoje, o užaugęs jau kitoje. Ir turbūt vis knieti pasiknaisioti, kas buvo prieš tai. Ir man dar labai patinka darbas su archyvais, kurie lyg skalpelis atveria nepaprastai įdomų praėjusį laiką, išnykusius žmones, jų aistras ir nusivylimus.

 

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s