Ana Vintur: visai ne Pelenės istorija

Tėvo dukra

Pelenės istorija - tikrai ne apie Aną Vintur. Ji augo gana garsioje šeimoje. Tėvas Čarlzas Vinturas ėjo įtakingo Anglijos laikraščio „The Evening Standard" redaktoriaus pareigas. Jos mama - Eleonora Vintur, Harvardo profesoriaus dukra ir žinoma aktyvistė. Visai gali būti, kad būtent tėvas jai įdiegė meilę leidybai ir žurnalistikai.

Jau nuo jaunystės Aną domino mados industrija ir viskas, kas su ja susiję. Mokykla jai buvo toli gražu ne svarbiausia. Būsimoji „Vogue" redaktorė mokėsi „North London Collegiate School" ir nebuvo stropiausia mokinė. Jai visiškai nepatiko mokykloje privaloma apranga ir ji neretai dėl to sukeldavo skandalą. Anai daug labiau patiko mini sijonėliai. Nuo vaikystės ji savo įvaizdį apgalvodavo iki smulkmenų, pavyzdžiui, būdama 14-os nusikirpo plaukus „bob" stiliumi, ir ši šukuosena iki šiol yra jos „vizitinė kortelė".

Jos talentas atsiskleidė anksti: jau 15-metė tėvui duodavo vertingų patarimų, kad laikraštis taptų patrauklesnis jauniems skaitytojams. Ana nuo jaunystės savarankiškai užsidirbdavo pinigų savo išlaidoms. 16-metė Ana, tėvams patarus, pradėjo lankyti kursus „Harroods", bet ir ten neužsibuvo, nes paskaitos jai atrodė nuobodžios, jai norėjosi greičiau imtis praktikos. Paskui ji, padedama tuometinio draugo, įsidarbino žurnale „OZ".

Nuo 1970 m. ji pradėjo mados žurnalistės karjerą ką tik įkurtame žurnale „Harper's & Queen". Mergina redakcijoje triūsė keletą metų ir iškilo iki vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojos pareigų. Bet sutarti su vyriausiuoju nesisekė ir ji iš leidinio redakcijos išėjo. Metusi šį darbą, Ana Vintur su savo draugu Džonu Bredšo (Jon Bradshaw) išvyko į Niujorką.

Britė JAV

Turėdama nemažai patirties, Ana Vintur įsidarbino „Harper's Bazaar" jaunesniąja mados redaktore. Jaunoji darbuotoja puikiai užsirekomendavo, bet kilo kūrybinių nesutarimų su redaktoriumi Toniu Macola (Tonny Mazzola), taigi A.Vintur vėl teko išeiti. Bet be darbo ji ilgai nesėdėjo: jos draugas Dž.Bredšo, žurnalistas, pasinaudojo savo ryšiais ir įdarbino ją žurnale „Viva", kurio tikslinė auditorija buvo daugiausia vyresnio amžiaus moterys. 1978 m. žurnalas kaip nepelningas buvo uždarytas ir A.Vintur vėl liko be darbo, bet iš esmės jai tai buvo naudinga, tarsi atokvėpis prieš kai ką svarbaus. Tuo metu ji išsiskyrė su Dž.Bredšo ir suartėjo su prodiuseriu iš Prancūzijos Mišeliu Estebanu (Michel Esteban). Porą metų ji gyveno tarp dviejų šalių, o jau 1980 m. prasidėjo naujas jos karjeros etapas.

Ana Vintur įsidarbino mados redaktore naujame žurnale „Savvy". Ji išsikėlė sau tikslą - leisti aukšto lygio žurnalą aktyvioms, karjeros siekiančioms moterims, turinčioms savų pinigų. Vėliau šią idėją ji įgyvendino „Vogue", nors ir šiek tiek transformuotą. Metus padirbusi „Savvy", Ana Vintur perėjo į kitą darbą - tapo žurnalo „New York" mados redaktore. Redakcijoje jai dirbti sekėsi, ji buvo tikra jos žvaigždė. Net drąsiausi jos sumanymai visada būdavo įgyvendinami, ji naudojosi visiška veiksmų laisve, nors leidinyje buvo laikomasi griežtų taisyklių.

Apie Aną Vintur buvo pradėta kalbėti, kai į žurnalo viršelį ji sumanė įdėti aktorės Reičel Vord (Rachel Ward) nuotrauką. Tai buvo tikra sensacija, žurnalas per kelias dienas buvo šluote iššluotas iš kioskų. O A.Vintur pagarsėjo kaip anksčiau už visus kitus įžvelgianti kylančių žvaigždžių potencialą. Vėliau kolega jai suorganizavo interviu su amerikietiškojo „Vogue" vyr. redaktore Greise Mirabela (Grace Mirabella). Pokalbio pabaigoje A.Vintur pareiškė, kad nori Greisės darbo.

„Atominė" Vintur

1983 m. Anos Vintur karjeroje ir vėl prasidėjo pokyčiai. Legendinis „Vogue" leidėjas Aleksandras Libermanas (Alexander Liberman) pateikė jai pasiūlymą, kurio buvo sunku atsisakyti - amerikietiškojo „Vogue" kūrybos direktorės pareigas. Bet palikti gerą vietą „New York" ji sutiko tik gavusi pažadą, kad bus įvykdytos jos sąlygos. Ji užsiprašė visiškos veiksmų laisvės ir dvigubo atlyginimo. Ką gi, Ana Vintur tiksliai žinojo savo kainą, nes A.Libermanas jos sąlygas priėmė. Bet ir čia neapsieita be „nuotykių".

Savavališka ir užsispyrusi Ana apie viską turėjo savo tvirtą nuomonę ir nelabai norėjo savo veiksmus redakcijoje su kuo nors derinti. Galop ji pradėjo konfliktuoti su bendradarbiais, tarp jų ir Greise Mirabela. Bet netekti tokio radinio kaip Ana Vintur leidybos namų „Conde Nast" vadovybė nenorėjo, todėl Anai buvo pasiūlytos kitos pareigos - vyriausiosios „Vogue" redaktorės Anglijoje. Tuo laikotarpiu ji susituokė su Deividu Šeferiu (David Shaffer), išėjo metų atostogų ir į naują kėdę sėdo vos pagimdžiusi sūnų Čarlį. Tapus vyriausiaja redaktore, jos rankos buvo laisvos. A.Vintur nutarė žurnale viską kardinaliai pakeisti. Už mokėjimą tvarkyti reikalus ir neįtikėtiną darboholizmą ji pelnė pravardę „Nuclear Wintour" (skamba panašiai kaip nuclear winter - „branduolinė žiema"). Pirmiausia ji naujojoje darbovietėje atliko personalo pakeitimus, asmeniškai kontroliavo visus leidybos procesus, reikalavo visiškos atskaitomybės. Dirbti su ja buvo sunku.

Jai vadovaujant, žurnalas labai pasikeitė. Paskui paaiškėjo, kad A.Vintur norėjo visai sunaikinti jo tapatumą ir paversti tiesiog amerikietiškosios versijos kopija. Ir jai tai pavyko.

Žmogus, žinantis, ko nori

Įgyvendinti savo svajonę ir pradėti vadovauti amerikietiškajam „Vogue" A.Vintur galėjo jau 1988m. Įprastą blizgų žurnalą ji pavertė „mados biblija", svarbiausiu mados leidiniu planetoje.

Tuo metu sėkmingai skynėsi kelią ir kitas mados leidinys - „Elle", jo populiarumas vis augo. „Conde Nast" vadovai baiminosi, kad „Elle" išstums „Vogue", todėl patikėjo Anai Vintur imtis kardinalių priemonių. O ji tuo tik džiaugėsi. Ant pirmojo savo vadovaujamo žurnalo viršelio ji įdėjo nežinomos manekenės, vilkinčios 50 dolerių kainuojančiais džinsais ir „Christian Lacroix" megztuku, papuoštu 10 000 dolerių vertės akmenimis, nuotrauką. Viršelis sukėlė furorą ir padėjo žurnalui tapti populiariausiu mados žurnalu pasaulyje - tai nesikeičia ir šiandien.

Nors sklido visokių gandų, Ana Vintur šias pareigas eina iki šiol. Tamsūs akiniai, nepriekaištinga šukuosena, idealus skonis - tokia ji įėjo į vyriausiosios redaktorės kabinetą, tokia yra ir šiandien. O nuo 2020 m. ji - dar ir viena bendrovės „Conde Nast" direktorių, atsakinga už „Vogue", „GQ" ir „Bon Appetit" informacinį turinį, taigi ir uždavinių, ir įtakos turi dar daugiau.

Drąsus žvilgsnis į madą ir darbą

Jeigu Ana Vintur būtų bent per plauką minkštesnio būdo, pasaulis nepažinotų žurnalo „Vogue" ir mados pasaulio tokio, koks jis yra šiandien. Ji sukūrė unikalų, konkurentų neturintį žurnalą. Net šiandien, kai pasaulis beveik visiškai „suskaitmenėjo", milijonai merginų ir moterų visame pasaulyje perka kultinį žurnalą, semiasi iš jo aktualios informacijos ir ieško jame įkvėpimo. A.Vintur yra ne šiaip redaktorė, ji yra žmogus, pasauliui atradęs talentingiausių mados pasaulio žmonių: Keit Bosvort (Kate Bosworth), Kristoferį Keiną (Christopher Cane), Džonataną Saundersą (Jonathan Saunders), ir tai toli gražu ne visas sąrašas.

Viena įtakingiausių šiuolaikinės mados industrijos figūrų, „branduoline žiema" praminta moteris, tokia tapo dėl savo kompromisų nepripažįstančio, kieto, perfekcionistinio darbo stiliaus. Tokia legendinė asmenybė, aišku, turėjo patekti į ekraną. 2006 m. pasirodė filmas „Ir velnias dėvi Prada", kurio scenarijaus pagrindas yra realios A.Vintur padėjėjos Lorenos Veisberger (Lauren Weisberger) knyga. Pagrindinį Mirandos Pristli vaidmenį jame atliko garsioji Merilė Stryp (Meryl Streep). Tiek knyga, tiek filmas sulaukė didelės sėkmės: paprastos merginos gavo galimybę žvilgtelėti į svarbiausio madų žurnalo redakcijos gyvenimo užkulisius.

Ana Vintur, kaip ir jos kinematografinė versija Miranda Pristli, pavaldiniams keldavo neįvykdomus uždavinius, nesuteikdavo nei laiko, nei informacijos. Darbe ji garsėja kaip tikra despotė, bet dėl to darbas su ja milijonams vaikinų ir merginų netampa mažiau patrauklus ir trokštamas. Ana Vintur neretai kaltinama snobizmu ir arogancija, o ji sako, kad tai ne arogancija, o kuklumas. Gyvūnų teisių gynėjai smerkė ją už natūralių kailių „propagandą", įvairaus plauko kritikai ją kaltino tyčiojantis iš darbuotojų. Tačiau A.Vintur sako, kad ji dirba ne toms, kurios mada domisi iš nuobodulio ir nori būti tiesiog kieno nors gyvenimo papuošalas. Ji dirba moterims kaip ji pati, visą dėmesį skiriančioms verslui, pinigams, neturinčioms marių laiko vaikštinėti po parduotuves. Šiuolaikinis „Vogue" - maksimaliai tiksli informacija „kaip rengtis". Be lyrikos, dvejonių ir nereikalingo filosofavimo.