Ingrida Bergman (Ingrid Bergman)

Keista, bet vienas mylimiausių tarybinio žiūrovo filmų su I.Bergman buvo ne kuris nors iš tų, kuriuose ji - jauna gražuolė, o, priešingai stereotipams, vienas paskutiniųjų jos darbų „Žmogžudystė Rytų eksprese“. Mažai kas žino, kad jokio „po karjeros kine“ I.Bergman gyvenimo nebuvo - paskutiniuosiuose filmuose ji filmavosi jau sirgdama onkologine liga, ir jos karjera nutrūko dėl mirties.


Džina Lolobridžida (Gina Lolobrigida)

XX a. 6-ajame dešimtmetyje ji tarsi kometa sužibo kino padangėje, nusifilmavusi kino juostose „Fanfanas Tulpė“ ir „Paryžiaus katedra“. Iš tiesų Luidžina - toks jos tikrasis vardas - kaip ir daugelis jos gimtojoje Italijoje norėjo tapti operos dainininke, bet likimas patvarkė kitaip. Paskui aktorė filmavosi iki 10-ojo deš. vidurio, o kai filmuotis tapo per sunku, nusprendė įgyvendinti dar vieną svajonę - tapti skulptore. Ir tapo. Tarp jos sukurtų skulptūrų - autoportretai Esmeraldos ir Polinos Bonapart vaidmenyse, paminklas pasaulio čigonų vaikams ir jų neramiai vaikystei, taip pat Merilinai Monro ir pasaulio motinoms skirti darbai ir daug kitų. Taip pat Dž.Lolobridžida atrado savyje fotomenininkės talentą.

Odrė Hebern (Audrey Hepburn)

Moteris elniuko akimis, Olandijos pasipriešinimo fašistams judėjimo dalyvė ir blokados auka Odrė Hebern (mergautine pavarde Raston) Sovietų šalyje tapo grožio ir grakštumo idealu, tarp smulkaus sudėjimo brunečių sukeldama tikrą pamėgdžiojimo bangą. Du mylimiausi filmai su ja SSRS - „Atostogos Romoje“ ir „Kaip pavogti milijoną“. Be to, daugelio nuomone, ji buvo geriausia iš užsienio aktorių, įkūnijusių Natašą Rostovą „Kare ir taikoje“.

O.Hebern nenorėjo žmonių atmintyje likti negražiai susenusi ir metė kiną, kai nusprendė, kad jaunystė jau praėjo. Po to visą gyvenimą paskyrė labdaringai ir visuomeninei veiklai: kovojo su maisto ir geriamojo vandens trūkumu Afrikos ir Azijos šalyse, organizavo masinį skiepijimą. XX a. 10-ojo deš. pradžioje ji mirė nuo vėžio.

Merlin Monro (Marilyn Monroe)

M.Monro karjera SSRS taip pat buvo įdėmiai stebima, straipsniuose pabrėžiama, kad Holivudas jos nevertina kaip asmenybės, joje įžvelgia tik tuščiagalvę gražuolę, o iš filmų, kuriuose ji vaidindavo, būdavo iškerpamos scenos, dėl kurių žiūrovas, ko gera, taip pat būtų pasidavęs stereotipui. Ji pasisakydavo už juodaodžių teises ir smerkė bet kokią diskriminaciją, bet tie žodžiai iš jos interviu dažnai būdavo išbraukiami. Kaip žinoma, M.Monro kamavo ilgai užsitęsdavusi depresija ir nerimo sutrikimas, ir ji nusižudė. Turint omeny jos skandalingus ryšius su JAV prezidentu, su Meksikos komunistais ir tiesiog problemišką bendravimą su nemažai vyrų, ilgai buvo aptarinėjama, ar tai išties buvo savižudybė. Jai reikėjo tikros psichologo ar psichiatro pagalbos, bet tais laikais apie tai retai kas pagalvodavo. 2011 m. internete pasklido naujiena, kad merdėjantis buvęs CŽV agentas prisipažino nužudęs kino žvaigždę, tačiau vėliau pasirodė, kad ši naujiena - suklastota. Visi papildomi tyrimai rodo, kad Merlin tikrai pakėlė prieš save ranką.

Mišelė Mersjė (Michele Mercier)

Į visokiausias nemalonias istorijas dėl neblėstančio vyrų susidomėjimo nuostabiosios Anželikos vaidmens įkaitė M.Mersjė vėliau stengėsi vaidinti kuo įvairesnius vaidmenis, bet vis tiek visiems liko Anželika. Todėl aktorė nutarė padaryti ilgą pertrauką ir į kiną grįžo tik naujojo tūkstantmečio pradžioje, ir tai - į televizijos serialus. O juk ji puikiai mokėjo net kelias kalbas ir galėjo filmuotis įvairių šalių studijose. Nežiūrint to, kad nutolusi nuo kino visą laiką skyrė asmeniniam gyvenimui, laimės jame M.Mersjė nerado. Keturi jos išrinktieji ją smarkiai nuvylė. Daugeliui kitų aktorių amžius tapo proga prisiminti jaunystės pomėgius, bet M.Mersjė jaunystėje šoko baletą, taigi sveikata jai to nebeleido. O šokius ji išmainė į kiną patarus asmeniškai Čarliui Čaplinui (Charlie Chaplin).

Brižita Bardo (Brigitte Bardot)

Šios aktorės vardas niekada nedingo iš televizijos naujienų laidų ir laikraščių puslapių, nors karjerą kine ji baigė 8-ajame dešimtmetyje. Ji pagarsėjo atvirais pasisakymais daugybe gyvenimo temų, iš kurių sužinojome, kad B.Bardo niekada nenorėjo vaikų, kad pagimdė sūnų spaudžiama aplinkos, kad jos vyras buvo tironas, kad ji - ekoaktyvistė ir pabėgėlių musulmonų priėmimo Europoje priešininkė. Būdama karjeros viršūnėje B.Bardo spėjo tapti oficialia „Mariana“ - moters pavidalo Prancūzijos simboliu, ir nuo tada atitinkamai ir elgiasi. Ji atsisako balsuoti prezidento rinkimuose, kol kuris nors pretendentas įtrauks į savo programą gyvūnų gelbėjimo klausimą. Ji parašė laiškus Aliaskos gubernatorei Sarai Peilin (Sarah Palin), smerkdama naftos gręžinių statybą, Danijos karalienei - ragindama nutraukti delfinų medžioklę Farerų salose (tai labai atšiauraus klimato šiaurės vietovė, kur faktiškai neįmanoma gyvulininkystė), Prancūzijos kultūros ministrui - reikalaudama išbraukti koridą iš kultūros paveldo sąrašo.

Sofi Loren (Sophia Loren)

Sofija Šikolonė (Sophia Scicolone) karjerą pradėjo kaip modelis - paauglystėje ji buvo labai aukšta ir liesa, o tai, kaip buvo manoma, labiau tiko pakylai negu ekranui. Kai pradėjo filmuotis, Sofija ilgai vaidino filmusoe, kuriuose reikėdavo tiesiog pozuoti su egzotiškais kūną apnuoginančiais aprėdais. Šlovė ją aplankė po filmo „Neapolio auksas“, kuriame Sofi suvaidino Neapolio krautuvininkę. Mūsų žiūrovai labiausiai mėgo „Itališkas vedybas“, kuriame su S.Loren vaidino Marčelas Mastrojanis (Marcello Mastroianni). S.Loren niekada nemetė karjeros kine, nors XXI a. mažai kas iš mūsų pastebėjo jos naujausius darbus. Ji pagarsėjo sąmojingais aforizmais, kurių metams bėgant pažėrė dar daugiau, išleido dvi prisiminimų knygas ir užaugino du sūnus. Vienas iš jų tapo dirigentu, o kitas - režisieriumi.

Hema Malini (Hema Malini)

SSRS buvo dievinami indų filmai - ryškūs, spalvingi, muzikiniai, su visada triumfuojančia morale, o mylimiausia aktorė buvo Hema Malini. Populiariausi filmai su ja - „Zita ir Gita“ ir „Kerštas ir įstatymas“. Kadangi indų filmai orientuojasi į Indijos visuomenės vertybes ir interesus, juose visada yra vaidmenų įvairaus amžiaus aktorėms, taigi H.Malini niekada nenustojo filmuotis. Taip pat ji visą gyvenimą populiarino ir propagavo šokėjų karjerą, iš visuomenės reikalaudama pagarbos šiam sunkiam darbui (kadangi Indijoje šokius atlikdavo ir prostitutės, artistės nuolatos susidurdavo su nepagarba). Retkarčiais H.Malini prodiusuoja kokius nors projektus. Taip pat šimtmečio pabaigoje ji pasuko į politiką. Nors visuose savo filmuose H.Malini daugybę metų skleidė pažangos ir abipusio pakantumo idėjas, prisišliejo ji vis dėlto prie konservatoriškos Indijos tautos partijos, kuri prisidėjo prie Indijos gyventojų musulmonų pogromų.