A.Miagkovas nemėgsta pirties

Per visą karjerą aktorius Andrejus Miagkovas nusifilmavo daugiau kaip 50 filmų, suvaidino daugybę vaidmenų Maskvos dailės (MCHAT) ir „Sovremenik“ teatrų scenose. Jo herojus Ženia Lukašinas aktoriaus tautiečiams tapo tokiu pat privalomu naujametinės nakties personažu kaip ir Senis Šaltis. Neseniai populiariam aktoriui sukako 75 metai.

Andrejus Miagkovas gimė 1938 metų liepos 8 dieną tame pačiame Mieste prie Nevos, į kurį po daugelio metų per klaidą išskrido jo herojus Ženia Lukašinas. A.Miagkovo tėvas buvo Politechnikos instituto profesorius, jis sūnui įdiegė tiksliųjų mokslų pomėgį. Todėl po mokyklos A.Miagkovas įstojo į Leningrado (dabar - Sankt Peterburgas) chemijos technologijų institutą ir jį po penkerių metų sėkmingai baigė. Bet dar mokydamasis aukštesnėse klasėse Andrejus lankė teatro būrelį, mėgėjų spektakliuose vaidino pagrindinius vaidmenis. 1961 m. į Leningradą ieškoti jaunųjų talentų atvyko V.Nemirovičiaus-Dančenkos teatro mokyklos prie MCHAT komisija. Tuo metu A.Miagkovas dirbo gamykloje inžinieriumi. Komisijai padeklamavęs eilėraštį ir perskaitęs ištrauką iš romano „Karas ir taika“, A.Miagkovas perėjo atranką ir nuo tada jo gyvenimas pasuko kita linkme. 1965 m. baigęs mokyklą-studiją prie MCHAT, A.Miagkovas pradėjo dirbti teatre „Sovremenik“.

Dar pirmasis jauno aktoriaus vaidmuo buvo sėkmingas - A.Miagkovas suvaidino Dėdulę spektaklyje pagal F.Dostojevskio apysaką „Dėdulės sapnas“. Kaip tik į šį spektaklį atėjo kino režisierius Elemas Klimovas ir A.Miagkovui pasiūlė pagrindinį vaidmenį komedijoje „Dantų gydytojo nuotykiai“. Tiesa, filmas didelės sėkmės nesulaukė, o cenzūra ilgai neišleido jo į ekraną. Pirmasis aktorių išpopuliarinęs vaidmuo buvo Alioša Karamazovas I.Pyrjevo filme „Broliai Karamazovai“ pagal F.Dostojevskio romaną. Beje, pats A.Miagkovas Aliošą laiko geriausiu savo vaidmeniu.

Bet žiūrovai A.Miagkovą daugiausia pamilo už kitus vaidmenis, pirmiausia, aišku, už Ženią Lukašiną Eldaro Riazanovo komedijoje „Likimo ironija“, kuri ekranuose pasirodė 1975 metais. Šis nerangus, tačiau labai mielas žmogus tapo bendriniu sovietinio inteligento paveikslu: jis itin mandagus su aplinkiniais sudėtingose situacijose, klauso mamos ir jaučiasi skolingas visiems ir kiekvienam atskirai. Bet sutikęs Nadią, kurią karštai įsimyli, pamiršęs mamai įtikusią sužadėtinę ir nepaisydamas sveiko proto balso, jis atskleidžia naujus savo bruožus. Filmui pasirodžius ekranuose, pagrindinių vaidmenų atlikėjai Andrejus Miagkovas, Jurijus Jakovlevas ir lenkų aktorė Barbara Brylska tapo, kaip dabar sakoma, superžvaigždėmis. Jau 38 metus filmas naujametinę naktį rodomas visais kanalais, o jį žiūrinčių žmonių nė nesuskaičiuosi. Tiesa, pats aktorius prisipažino šios komedijos ne tik nežiūrintis, bet ir nemėgstantis. Jis mano, kad nuolatos ją rodyti per Naujuosius metus yra tikra prievarta žiūrovų atžvilgiu. Dėl tos pačios priežasties A.Miagkovas nemėgsta ir pirties, kurioje prasideda filmo veiksmas.

Vėliau A.Miagkovui teko dar ne kartą įkūnyti panašius ekrano herojus - tai ir Draugas Novoselcevas iš „Tarnybinio romano“, išpopuliarėjęs ne mažiau už Ženią Lukašiną, ir Chvostovas iš komedijos „Garažas“, ir Aleksejus Turbinas iš filmo „Turbinų dienos“, ir Karandyševas iš „Žiauraus romanso“ (kurį filmuojant A.Miagkovas vos nenuskendo)... Tačiau A.Miagkovas suvaidino ir kelis ne mažiau ryškius kitokio amplua herojus. Pavyzdžiui, rusą mafiozą pravarde Artistas iš paskutinės Leonido Gaidajaus komedijos „Deribasovo gatvėje geras oras, arba Braiton Biče vėl lietus“.

Į jubiliejus A.Miagkovas žiūri ramiai - labiau patinka jų nešvęsti. Taip buvo per septyniasdešimtmetį, taip ir šįkart. Paprastai aktorius šias dienas praleidžia užmiesčio name su žmona, aktore Anastasija Voznesenskaja, su kuria jie drauge nuo 1964 metų. Paskutinis ryškesnis jo vaidmuo kine - tas pats jį išgarsinęs Ženia Lukašinas filme „Likimo ironija. Tęsinys“.

Trumpas interviu su aktoriumi

- Šiandien, kiek suprantu, beveik nebesifilmuojate?

- Ne.

- O režisieriai kviečia?

- Kviečia.

- Tai kodėl atsisakote?

- O kad kino nėra! Kviečia šaudyti, žudyti, prievartauti, vogti ir taip toliau - pasibjaurėtinai primityvu...

- Daugelis aktorių sutinka vaidinti tokį primityvą. Nebuvo pagundos spjauti į reputaciją - velniai nematė!

- Nebuvo, nes badu nemirštu, teatre vis dėlto bent kiek moka, prie prabangos mes nesame pratę, o dėl smerkimo... Argi gali mesti akmenį į vargšus arba neturtingus žmones, atsidūrusius tokiose aplinkybėse? Jie turi šeimas, vaikų... Ką čia ir kalbėti - tokie laikai.

- Ar šiandieninis teatras gyvena gerus laikus?

- Oi, toli gražu ne gerus.

- Na, o spektaklių, kurie priverstų jus verkti, išgyventi, yra?

- Dažniausiai aš verkiu, kai žiūriu tai, ko negali pavadinti spektakliais - tai savęs demonstravimas, beskonybė, vulgarybė. Tokiuose išgyvenu, labai! Dėl tokių spektaklių mane apima kažkokia netikėjimo tuo, kad ateityje kažkas keisis, būsena, o spektaklių, kurie sukeltų katarsį (gal amžius kaltas?), nėra.

- Jūsų nesutiksi jokiame vakarėlyje - nevaikštote į juos iš principo?

- Čia nėra jokio principo, tiesiog bjauru. Nemėgstu...

- Tuštybės mugė?

- Suprantate, puikuotis vogtais pinigais arba skurdžioje šalyje girtis gal ir dorai uždirbtais, mano nuomone, nepadoru. Ir kam man tame dalyvauti?

- Ar esate panašus į kurį nors savo suvaidintą herojų?

- Nė į vieną.

- Taip?

- Na, aš taip manau. Nežinau.

- O kurie iš jūsų herojų jums patinka?

- Konstantinas Gavrilovičius Treplevas. Voinickis iš „Dėdės Vanios“. Trigorinas. Kaip matote, visi Čechovo personažai.

- Suskaičiavau, kad su Anastasija Voznesenskaja jūs drauge jau 46 metus.

- Daugiau. Šiemet 50 - auksinės vestuvės.

- Nuostabu, tiesa? Aktorių santuokos dažniausiai netvirtos, neilgos, o jūsiškė tokia harmoninga ir tvirta. Laimė?

- Esmė net ne santuoka, o tokia moteris.

- Jūs iš tų, kurie myli vieną kartą?

- Nemanau. Ne, kodėl, man daugelis patinka, bet kad taip... Tikriausiai taip, iš tų.

- Jūsų darbus žmona kritikuoja?

- Taip, ir man tai paskutinė instancija. Jei kam nors pritaria - gerai, o jei nelabai, vadinasi, kažkas ne taip.

- Ir vis dėlto, jei rytoj pasirodys geras režisierius, su klasišku, nevulgariu scenarijumi, stipria filmavimo grupe, ar mesite viską ir eisite filmuotis?

- Hm, o ką mesti? Nėra ką. Aišku, eisiu, bet aš „optimistas“: to nebus. Geras režisierius dabar nereikalingas, geras scenarijus taip pat: tai tiesiog nenaudinga.

- Bet kodėl?

- Todėl, kad tai turi būti kažkas gilaus, labai asmeniško. O kuriam galui? Pinigų tuo nepelnysi. Rusai jau priprato prie šaudymo, smurto ir kitų panašių dalykų. Liaudis žiūri savo filmus ir tai, mano siaubui, yra jos kinas.

- Ar ne todėl dabar tokie paklausūs 7-ojo ir 8-ojo filmai - geri, protingi?

- Būtent!