Laimingi sutapimai

Andrejus Miagkovas gimė 1938-aisiais tuometiniame Leningrade, inžinierių šeimoje. Tėvai svajojo, kad sūnus paseks jų pėdomis ir taip pat pasirinks techninę specialybę, taigi Andrejus baigęs mokyklą įstojo į Leningrado chemijos technologijų aukštąją mokyklą, ją baigė ir iškart įsidarbino Plastmasių institute. Šiame institute veikė teatro studija, kurią Andrejus su malonumu lankė. Jis net neįsivaizdavo, kaip šis teatras pakeis jo gyvenimą. Šalis taip ir nebūtų išgirdusi apie aktorių A.Miagkovą, jei ne laimingas atsitiktinumas. Mėgėjiškame spektaklyje „Miško daina", kuriame vaidino Andrejus, apsilankė vienas iš Maskvos Dailės teatro (MCHAT) mokyklos-studijos dėstytojų. Jam aktoriaus mėgėjo dramatinis talentas padarė tokį įspūdį, kad jis įkalbėjo jaunuolį jį pademonstruoti aktorinio fakulteto priėmimo komisijai. A.Miagkovas lengvai išlaikė stojamuosius egzaminus ir pateko į žinomo aktoriaus Vasilijaus Markovo kursą. Teatro mokyklą baigusį jauną aktorių mielai priėmė Maskvos teatras „Sovremenik".

A.Miagkovui neteko vaidinti antraeilių vaidmenų ir laukti, kol likimas pamėtės pagrindinį vaidmenį. Jaunam aktoriui buvo patikėtas Dėdulės vaidmuo spektaklyje „Dėdulės sapnas" pagal F.Dostojevskį. Premjeroje dalyvavo režisierius E.Klimovas, kuriam padarė įspūdį pradedančiojo aktoriaus vaidyba ir jis pasiūlė jam vaidmenį savo filme „Dantų gydytojo nuotykiai". Taip A.Miagkovas beveik tuo pačiu metu debiutavo teatre ir kine. Deja, debiutas kine netapo puikios karjeros pradžia, todėl A.Miagkovas toliau darbavosi teatre. Po didžiulės filmo „Likimo ironija" sėkmės 1977 metais A.Miagkovas buvo pakviestas į MCHAT‘o trupę ir šio teatro scenai liko ištikimas iki mirties. Maskvos teatralai įsiminė A.Miagkovą „Ančių medžioklė", „Vargas dėl proto" ir kituose MCHAT‘o spektakliuose, bet ypač ryškius vaidmenis jis kūrė spektakliuose pagal A.Čechovo kūrinius.

Svarbiausias gyvenimo filmas

1974 m. E.Riazanovas sumanė sukurti komediją apie chirurgą, kuris per Naujuosius metus per klaidą atskrenda į Leningradą ir sutinka ten savo meilę. Pjesę „Po pirties" režisierius drauge su E.Braginskiu parašė jau 1968 m. ir ji buvo sėkmingai rodoma ne viename provincijos teatre. Kino studija „Mosfilm" atsisakė kurti šį filmą, motyvuodama tuo, kad siužetas yra labai primityvus ir filmas nebus įdomus. O štai valstybinė televizija filmo mielai ėmėsi. Ženios Lukašino vaidmeniui E.Riazanovas iš pradžių kvietė Olegą Dalį, bet po kino bandymų jo kandidatūrą atmetė. Kino bandymuose dalyvavo ir Andrejus Mironovas - taip pat netiko. Išbrokuotas buvo ir Stanislavas Liubšinas. Režisierius ėmė panikuoti, bet čia jo asistentė, seniai pažįstama su A.Miagkovu, pasiūlė jį Lukašino vaidmeniui, juolab pagal išorinius duomenis aktorius atitiko reikiamą tipažą. E.Riazanovas, turėdamas omeny aktoriaus rimtą dramatinį amplua, abejojo, bet vis dėlto sutiko pakviesti jį į kino bandymus, ir, kaip pasirodė vėliau, neapsiriko.

Kai filmas buvo baigtas, prasidėjo biurokratinės kliūtys - jo nebuvo leista platinti dėl jame neva propaguojamos girtuoklystės ir neištikimybės. Parama atėjo iš ten, iš kur jos niekas nesitikėjo. Komedija buvo parodyta generaliniam sekretoriui L.Brežnevui, filmas jam nepaprastai patiko ir jis leido jį rodyti. 1977 m. filmas buvo įvertintas SSRS valstybine premija ir buvo pradėtas rodyti kasmet prieš Naujuosius metus, gruodžio 31-ąją.

E.Riazanovui taip patiko dirbti su A.Miagkovu, kad 1977 m. jis vėl pakvietė jį pagrindiniam vaidmeniui filme „Tarnybinis romanas", kuris išpopuliarėjo ne mažiau už „Likimo ironiją", filmą iki šiol su malonumu žiūri įvairių kartų žiūrovai. Paskui A.Miagkovas dalyvavo dar dviejuose
E.Riazanovo projektuose - komedijoje „Garažas" ir dramoje „Žiaurus romansas". Populiarus aktorius suvaidino daugybę vaidmenų, bet Ženios Lukašino ir Anatolijaus Novoselcevo šlovės nebepajėgė užtemdyti niekas. Savo dramatinį talentą A.Miagkovui pavyko atskleisti filmuose „Broliai Karamazovai", „Turbinų dienos", „Jūs man rašėte" ir kituose.

A.Miagkovas siūlė E.Riazanovui sukurti žiūrovų pamėgtos „Likimo ironijos" tęsinį, net pats parašė scenarijų, bet E.Riazanovas griežtai atsisakė. Aktoriaus idėja patiko televizijos Pirmojo kanalo vadovui K.Ernstui ir jis patikėjo ją įgyvendinti režisieriui T.Bekmambetovui. A.Miagkovui teko pagrindinio herojaus tėvo vaidmuo. Tiesa, iš A.Miagkovo parašyto scenarijaus beveik nieko neliko, bet aktorius vis dėlto nusifilmavo svarbiausio savo gyvenimo filmo tęsinyje, nors ir be ypatingo pasitenkinimo.

A.Miagkovas pasirodė esąs kaip reta laimingo profesinio likimo artistas, labai natūraliai atrodęs ne tik komedijose, bet ir dramose ir socialiniuose filmuose. A.Miagkovo šlovės pikas - 8-9 dešimtmečiai. Bet ir vėliau jo filmografija pasipildė ne vienu puikiu darbu. Pastaruosius 10 metų A.Miagkovas nesifilmavo. „Nesibaigiantys koviniai, veiksmo filmai, muštynės - kinas tapo bejausmis, beširdis. Tai ne rusų menas. Mes jį visiškai apleidome. Sovietų kinas turėjo savo veidą, o dabar jį ėmė ir atsuko pakaušiu ir ant jo nupaišė amerikiečio fizionomiją", - graužėsi garsusis artistas. 2019 m. A.Miagkovas pakomentavo naujametinį Riazanės metropolito Marko kreipimąsi į savo parapiją, kuriame jis sukritikavo filmą „Likimo ironija". Aktorius dvasininką pavadino „nedidelio proto" žmogumi dėl to, kad šis komediją įvertino kaip girtuoklystės propagandą.

Namai - tvirtovė

A.Miagkovo gyvenime buvo viena vienintelė meilė - jo žmona Anastasija Voznesenskaja. Jie susipažino studijuodami teatro mokykloje. Tuomet aktoriui buvo 23-eji, o jo išrinktajai - 6 metais mažiau. Mergina pakerėjo Andrejų iš pirmo žvilgsnio, nors jo kurse mokėsi tokios gražuolės kaip Vera Alentova ir Irina Mirošničenko. Kaip vėliau sakė aktorius, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jie oficialiai susituokė dar negavę diplomų ir nesiskyrė visą gyvenimą. Sutuoktiniai drauge atėjo į „Sovremeniką", drauge perėjo į MCHAT‘ą ir net vaidindavo tuose pačiuoe spektakliuose. Kalbama, kad Andrejus bandydavo parūpinti darbo Anastasijai - jis jau buvo populiarus ir paklausus, todėl kai kada galėdavo „paspausti" režisierius. Jis keldavo vieną sąlygą - filme turi pasirodyti ir jo žmona, bent keliuose kadruose, kitaip jis atsisako dalyvauti.

A.Voznesenskaja taip ir netapo garsia aktore ir labai išgyveno dėl kūrybinių nesėkmių. Norėdamas prablaškyti ir pralinksminti žmoną, A.Miagkovas specialiai jai parašė tris detektyvinius romanus. Kūriniai pasirodė tokie vykę, kad viena knyga net buvo ekranizuota. Vaikų jie nesusilaukė. Jaunystėje tai taip pat buvo pretekstas nervintis, bet, laikui bėgant, sutuoktiniai rado kam skirti savo neišdalintą tėvišką meilę - pradėjo dėstyti MCHAT‘o aktorių mokykloje ir mylėjo studentus kaip savo vaikus. Taip pat aktorius mėgo tapyti, labiausiai jį traukė portreto žanras. Jo nutapyti Galinos Volček ir Michailo Gorbačiovo portretai užima garbingą vietą šių asmenų asmeninėse kolekcijose.

Pora beveik nebendraudavo su žurnalistais (beje, ir su kolegomis), nemėgo duoti interviu ir pasakoti apie asmeninį gyvenimą, jų nuotraukos retai pasirodydavo žiniasklaidoje. Jie vengdavo pobūvių, visą laisvalaikį leisdavo dviese. Metams bėgant, toks atsitolinimas virto vos ne patologišku uždarumu. Nei A.Miagkovas, nei jo žmona niekada nieko nekviesdavo į svečius, o jei kas nors pasirodydavo neatsiklausęs šeimininkai su nekviestu svečiu kalbėdavo tik per slenkstį.

Nuo 2009 m. A.Miagkovas nebepasirodydavo didžiajame ekrane dėl širdies ligos, buvo operuotas Vokietijoje. Kai pagalbos prireikė žmonai, aktorius paliko sceną, kad galėtų ją prižiūrėti. 2017 m. ekrano žvaigždės sveikata vėl pablogėjo, teko gultis į ligoninę. A.Miagkovas mirė 2021 m. vasario 18 d., sulaukęs 82 metų. Aktorius prarado sąmonę namie, jį rado žmona. A.Miagkovas mirė dar nespėjus atvykti greitajai pagalbai. Mirties priežastis, kaip manoma - ūmus širdies nepakankamumas.