Amerikos Ostapas Benderis: Dž.Veilo istorija

Jis važinėdavo po miestą pasakiškai brangiomis mašinomis, paprastai lydimas rudaplaukių merginų, kurias labai mėgo, su milžinišku briliantu kaklaraištyje ir Londono siuvėjų nepriekaištingai pasiūtu kostiumu. Už vieną aferą jis uždirbdavo nuo 10 iki 500 tūkst. dolerių, ir niekada neapgaudinėdavo neturtingų žmonių, ir už tai buvo pramintas sukčių Robinu Hudu.

Pirmieji žingsniai

Straipsnio herojus gimė 1875 m. kuklių emigrantų šeimoje (motina - prancūzė, tėvas - vokietis), turėjusioje bakalėjos parduotuvę. Džo reikėdavo keltis 5 val. ir visą dieną stovėti už prekystalio, išskyrus tas valandas, kai eidavo į mokyklą. Judriam berniūkščiui tai buvo nepakeliamai sunku, todėl jis kai kada imdavo maištauti. Užuot ėjęs iš mokyklos į parduotuvę, Džozefas nuslinkdavo į hipodromą: ten jis matė puikų suaugusiųjų gyvenimą, kuriame niekas nedirbo, o pinigai sukosi tokie, kad net kvapą gniauždavo.

17-os Džozefas metė mokyklą ir įsitaisė dirbti banke. Tačiau šis darbas niekaip netenkino jo ambicijų. Mat jis nusprendė vesti protingiausią ir gražiausią apygardos merginą. Kai jis ją atsivedė į namus, mama tarė: „Sūneli, ji tau per gera. Tokiai merginai reikia turtingo vyro". „Aš uždirbsiu viskam, ko tik ji norės, ir dar liks", - pareiškė Džo. Ir neapgavo.

Netrukus jis susipažino su žmogumi, kuris, kaip sakoma, jam įteikė kelialapį į gyvenimą. Tai buvo daktaras Meriveteris (Meriwether), unikalaus vaisto nuo „odos, skrandžio ir kitų ligų" išradėjas. „Meriveterio eliksyras" buvo gaminamas dideliame katile daktaro namų rūsyje iš lietaus vandens, į kurį būdavo pridedama paprastojo šaltekšnio žievės antpilo, veikiančio kaip laisvinamieji, ir saldaus likerio dėl skonio.

Dž.Veilą daktaras priėmė dirbti asistentu, kuriam tekdavo vaidinti pirkėją reklamuojant vaistą. Jis ateidavo ir pareikšdavo, kad stebuklingi vaistai jam išgelbėjo gyvybę ir pirkdavo eliksyro visai šeimai. Per sezoną Džo su daktaru apkeliavo visą Ilinojų, Ajovą ir Viskonsiną, taigi namo grįžo turtingas, pasirengęs vesti.

Žirgai

Dž.Veilas aistringai mėgo veislinius žirgus, lenktynes ir puikiai žinojo visas hipodromo gyvenimo subtilybes, bet niekada nelošdavo totalizatoriuje. „Labai greitai supratau, kad lenktynės, kaip ir kazino, yra sugalvotos pinigams iš žmonių atimti, ir praturtėti čia neįmanoma, - rašė Džo autobiografijoje. - Tačiau to kažkodėl nesuvokė dauguma hipodromo lankytojų. Mane tai ir žavėjo". Žmonės, apimti „totalizatoriaus karštinės", buvo pasirengę mokėti bet kokias sumas, ir Džo sugalvojo keletą schemų, kaip tuos lengvus pinigus nukreipti į savo kišenę.

Puikus pavyzdys - afera, kurios pagrindiniu herojumi tapo didžiausio Čikagos teatro savininkas pavarde Makalisteris (McAlister). Dž.Veilas jam griežtai konfidencialiai pranešė, kad jo sesers vyras dirba „Western Union" telegrafe, ir būtent jam suplaukia visi didelių lenktynių šalyje rezultatai. Jis gali suteikti informaciją, kuris žirgas laimėjo, likus porai minučių iki totalizatoriaus uždarymo.

Makalisteris buvo aistringas lošėjas ir iškart prarijo jauką. Niekas taip nejaudina lošėjų, kaip galimybė gauti „tikrą" informaciją ir statyti už „teisingą" žirgą. Jie susitarė, kad Makalisteris Dž.Veilo „sesers vyrui" sumokės 2500 dolerių, o dar 5 tūkstančius - žmogui telegrafe Niujorke, kuris žinos, kad Čikaga užlaiko lenktynių rezultatus, bet niekam nesakys. Vos tik informacija apie laimėtoją ateis į „Western Union", operatorius išsiųs pranešimą „toks ir toks žirgas vėluoja stoti į startą". Tai reikš, kad jis laimėjo. Makalisteris greitai pastatys pinigų sumą, o operatorius atsiųs oficialius rezultatus.

Suprantama, jokio „sesers vyro" nebuvo. Paskirtą dieną Makalisteris buvo nuvestas į salę, kur sukčiai įrengė netikrą totalizatorių - pastatė kasas, pasamdė smulkių sukčių ir prostitučių, kad tie pabūtų „masuotė". Netikras netikro telegrafo operatorius paskirtu laiku pranešė: „Koloradas vėluoja į startą". Makalisteris puolė prie kasos, bet čia du apmokyti žmonės iš minios pradėjo muštis tiesiai prie langelio. Kad ir kaip teatro prodiuseris veržėsi pro juos, pastatyti pinigų iki oficialaus rezultatų paskelbimo nespėjo.

Sužinojęs apie nesėkmę, Dž.Veilas pradėjo rautis plaukus: ką daryti, juk dabar jie skolingi 5 tūkstančius Niujorko operatoriui! Su sesers vyru dar galima susitarti, bet čia... Susinervinęs Makalisteris sutiko sumokėti visiems, su sąlyga, kad jie pamėgins aferą pakartoti. „Žinoma, - sutiko Dž.Veilas. - Tik ne iškart, kad nekiltų įtarimų!"

Žinoma, Džo pakartojo! Po pusmečio nelaimėlis prodiuseris investavo 12 tūkstančių į „specialų prietaisą pranešimams nuo telegrafo laidų nuskaityti" - visiškai nenaudingą sunkią geležinę dėžutę, iš kurios kyšojo pluoštai laidų, bet policija neva sučiupo nusikaltimo vietoje bandančius ją pritaisyti, todėl viskas žlugo.

Prasukęs keletą panašių aferų Dž.Veilas nusipirko didžiulę vilą Čikagos centre ir įsigijo keletą lenktyninių žirgų. Didžiąją pinigų dalį jis atiduodavo žmonai, kuri juos investuodavo į nekilnojamąjį turtą, o už likusias nemažas sumas rengė pašėlusius vakarėlius, kai kada kabareto šokėjoms už vakarą išleisdamas po tūkstantį dolerių. Beje, žmona neprieštaravo.

Džo jautėsi visiškai nebaudžiamas, nes žinojo, kad jo aferų aukos niekada neis į policiją prisipažinti, kad norėjo nelegaliai gauti informacijos apie lenktynes. Tačiau viską sugadino moteris, kurios meilužis buvo didelės detektyvų agentūros vadovas. Ji nutarė atkeršyti, pasiskundė, ir Džo pradėjo dieną naktį sekti detektyvai. Jie surinko užtektinai įrodymų, kad Dž.Veilas pirmą kartą 3 mėnesiams sėstų už grotų - pagal to meto įstatymus sukčiavimas nebuvo laikomas rimtu nusikaltimu.

Nekilnojamasis turtas

Išėjęs iš kalėjimo, Džo nutarė keisti kryptį ir pasuko į dar vieną neišsenkamą aferų šaltinį - prekybą nekilnojamuoju turtu. Jis organizavo kompaniją „Elysium Michigan", pigiai nupirko pelkėtą teritoriją prie Mičigano ežero (prie jo vasarą tradiciškai poilsiaudavo Čikagos turtuoliai). Prabangiame biure su odiniais krėslais buvo pakabintas panoraminis fotokoliažas, kuriame buvo vaizduojami jachtklubas, teniso kortai, medžioklės plotai ir kitos menamos grožybės nieko vertame sklype, priklausiusiame „Elysium".

Potencialiai aukai buvo siūloma tapti uždaro klubo „Elysium" nariu ir statytis jo žemėje. Tai būdavo išskirtinai draugiškas pasiūlymas gerbiamiausiems miesto žmonėms. Vienintelis niuansas: norint įforminti sklypo nuosavybę, reikia užšokti į kontorą, kur viskas bus padaryta už 300 dolerių (nors pelkėtų sklypų savikaina neviršijo dolerio).

Visą mėnesį Džo kasdien be perstojo dovanojo sklypus ir formino, ir nė vienam sandorio dalyviui nekilo mintis pažiūrėti dovanotam arkliui į dantis. Tačiau kai po mėnesio pirmieji smalsūs klientai vis dėlto nuvyko prie pelkės, „Elysium" biuras pernakt paslaptingai dingo. Jo steigėjas nusprendė atšvęsti šį dalyką Paryžiuje, iš kurio grįžo susižavėjęs Europa.

Platesni vandenys

Kai Džo, iššvaistęs visus pinigus Paryžiuje, grįžo į Čikagą, vėl ėmėsi aferų - nuo smulkių perėjo prie tarptautinių. Pavyzdžiui, Dž.Veilas pigiai, vos už 75 tūkstančius, nupirko žlugusį banką ir sau išdavė keletą dokumentų, kuriuos dabar vadintume kelionės čekiais. Su penkiais sėbrais jis vėl nuvyko į Paryžių, susipažino su šešiomis įspūdingomis merginomis, kurios noriai sutiko „bendradarbiauti".

O kas gi būtų nesutikęs: jų „darbas" buvo vaikštinėti po brangiausias Europos sostinių kailių ir juvelyrikos parduotuves ir rinktis sau dovanas. Jų turtingi amerikiečiai draugai mokėdavo 100 tūkst. vertės „kelionių čekiais". Pardavėjai noriai duodavo grąžos grynaisiais - Europa tuomet be išlygų tikėjo amerikiečių turistų mokumu. „Gastrolėms" baigiantis Dž.Veilas buvo praturtėjęs 292 tūkst. dolerių.

Beje, Džo patikdavo moterims ir nevengdavo komerciniais tikslais naudotis savo inteligentiška išvaizda, ypač miela vyresnio amžiaus našlėms. Pavyzdžiui, kartą turtingai pietietei našlei už 200 tūkst. dolerių pardavė neegzistuojančius Teksaso naftos gręžinius.

Doras gyvenimas

1925 m. Džo paskaičiavo turįs apie milijono dolerių vertės turto. Per savo 50 metų jubiliejų, žvelgdamas į ūgtelėjusią dukterį, jis nusprendė tapti doru, mieste gerbiamu verslininku ir nusipirko šešių aukštų viešbutį „Martinika" su 215 kambarių. Jis buvo įrengtas labai rafinuotai, įskaitant pogrindinį barą su geriausiais gėrimais (nors galiojo sausasis įstatymas). Kurį laiką viešbutis buvo viena madingiausių miesto vietų, kur rinkdavosi pramogauti aukšto rango politikai, bohema, na, ir suprantama, geriausios kabareto šokėjos. Tačiau, kaip vėliau parašys pats Dž.Veilas, „visi sukčiai sudega būtent dėl to, kad bando imtis sąžiningo verslo".

Džo pakišo koją seni draugai iš nusikaltėlių pasaulio. Sužinoję apie viešbutį, pradėjo lankytis jame senų bičiulių teisėmis, užsisakinėdami geriausius numerius ir neretai atsiskaitydami padirbtais čekiais. Jie žinojo, kad Dž.Veilas jų neišduos policijai, todėl tam tikruose sluoksniuose viešbutis įgijo „tylios vietelės, kurioje galima nusėsti į dugną" reputaciją. Padorūs svečiai, matydami tiek įtartinų pašlemėkų, skubėdavo išsikelti.

Viešbutis darėsi vis labiau nuostolingas, o Džo niekaip nenorėjo susitaikyti su jo žlugimu. Jis pardavinėjo nekilnojamąjį turtą, jachtą, kolekcinius automobilius, investuodavo grynuosius į viešbutį, bet viskas veltui. Kartą vienas iš svečių Dž.Veilui pasiūlė pirkti vogtų vertybinių popierių. Šis sutiko, nes jam skubiai reikėjo pinigų. Tačiau paaiškėjo, kad vertybiniai popieriai buvo pagrobti per plačiai nuskambėjusį apiplėšimą, kuris buvo operatyviai atskleistas. Džo buvo suimtas kaip bendrininkas ir pasodintas už grotų 5 metams - tai jo ilgiausia kalėjimo bausmė.

Gulbės giesmė

Kai Dž.Veilas išėjo iš kalėjimo, pasaulis jau stovėjo ant karo slenksčio. Džo nusprendė kol laikas, dar nuvykti į Senąjį pasaulį. Prieš tai prasukęs keletą smulkių aferų, jis su draugu, pavarde Bakminsteris, išvyko, laive prisistatydami turtingais vario kasyklų JAV pietuose savininkais. Kad būtų įtikinamiau, Džo net turėjo keletą tokio dr.Ruelio, inžinieriaus geologo, tikro milijonieriaus, knygelių. Prieš titulinį lapą buvo tvarkingai įklijuota iliustracija su akiniuoto ir ūsuoto Dž.Veilo nuotrauka.

Ūsai ir knygos padarė labai gerą įspūdį jaunai tamsiaakei gražuolei su šydu, kuri keliavo su drauge, kilminga angle. Dž.Veilas su draugu leido su merginomis visą laisvą laiką ir netrukus sužinojo pribloškiančią paslaptingų juodų akių istoriją. Pasirodė, kad ji - prancūzė kunigaikštytė, paskutiniojo Orleano hercogo sesuo. Ji bandė organizuoti brolio pabėgimą iš Prancūzijos.

Jau Londone, kur maloni pažintis buvo tęsiama, gražuolė atsidūrė sunkioje padėtyje ir iš turtingų draugų amerikiečių pasiskolino 10 tūkst. dolerių - tik savaitei, kol atvyks brolis. Kaip užstatą ji jiems davė prabangų perlų vėrinį. Kitą dieną Bakminsteris grįžo į viešbutį juodesnis už debesį. „Veilai, - tarė jis, - ar žinai, kaip jaučiasi žmogus, tapęs sukčių auka?" - „Ne... - atsakė dar gerai neišsibudinęs Džo. „Tai dabar sužinosi, - pranešė Bakminsteris ir numetė jam ant kelių vėrinį. - Tai klastotė už 25 dolerius!" Suprantama, „aristokratės" dingo be pėdsakų. O ir visa kelionė vyko visai ne taip, kaip planuota. Europai, apimtai panikos dėl karo, nerūpėjo amerikiečiai turistai.

Epilogas

Grįžęs Dž.Veilas netrukus vėl pateko į kalėjimą, ir vėl per kvailą atsitiktinumą: jis buvo pastebėtas kompanijoje žmonių, įsivėlusių į aferą su vertybiniais popieriais. Po to Džo tvirtai pasiryžo mesti savo amatą. JAV jis pernelyg išgarsėjo, kad galėtų toliau verstis aferomis. Niūrius amžiaus pradžios laikus pakeitė pokarinis klestėjimas, įstatymai tapo griežtesni, Amerika tapo legalaus verslo šalimi.

6-ą deš. Dž.Veilas dirbo paprastu agentu, kuris telefonu rinkdavo lėšas politikams, labadaros fondams ir bažnyčioms. Jo gebėjimas įkalbėti ką tik nori nedingo! Tada jis vienam žurnalistui leido užrašyti savo biografiją. Knyga buvo išpirkta didžiuliais tiražais ir Džo tapo savotiška Amerikos legenda. Deja, daugelis rašytojų ir scenaristų, pasiskolinusių jo klasikines aferas, neminėdavo pirminio šaltinio, taigi didelių pinigų mūsų herojus už tai negavo. O tie aštuoni milijonai, kuriuos kukliausiais skaičiavimais jis uždirbo per visą aferisto karjerą, išnyko kaip dūmas.

Autobiografijos pabaigoje Dž.Veilas prisipažįsta: „Svarbiausia buvo tai, kad pinigų man reikėjo visai ne dėl pinigų, kaip daugeliui turčių, o vien dėl malonumų, kurių už juos buvo galima nupirkti. Dabar aš esu senas žmogus, ir vieninteliai malonumai, kurie man rūpi - pasivaikščiojimai su šunimi ir pokalbiai su dukra. Taigi faktas, kad mano milijonai liko praeityje, manęs visai nejaudina".

Jis mirė sulaukęs 101 metų - šviesaus proto ir nepalūžęs dvasia.