A.Kaušpėdas: "Gal bendrausime telepatiškai?"

Prieš pustrečių metų į lietuviškos muzikos padangę parplasnojusi "Antis" švenčia jubiliejų. 2009-ųjų gruodį grupei sukako 25-eri. Šia proga grimo niekada nesikračiusi grupė dar labiau priartėjo prie teatro - į gyvenimą paleido teatralizuotą koncertą-miuziklą "Zuikis Pleibojus". Apie muzikinę utopiją, neseniai išleistą vinilinę plokštelę, "Antį" ir... bites kalbamės su "Anties" lyderiu, "Zuikio Pleibojaus" scenarijaus autoriumi bei pagrindinio vaidmens atlikėju ALGIRDU KAUŠPĖDU (56).

- Kaip jaučiatės būdamas 25-erius metus trunkančio reiškinio - "Anties" dalimi?

- Jaučiuosi labai nepatogiai. Niekada negalvojau, kad taip gali atsitikti. Tik galiu pasiteisinti, kad pasaulyje per pastaruosius kelerius metus taip nutiko ne vienam ansambliui. Matyt, egzistuoja senojo, taisyklingojo, maištingojo roko nostalgija.

- Kas jums yra "Antis"?

- Tai mano sėkmingiausias žmogiškasis projektas. Žinoma, yra dar sėkmingesnis - vaikai, jei kalbame apie mano asmeninę veiklą... Esu architektas tarp architektų, o "Antis" roko muzikoje - išskirtinė. Tai yra visų grupės narių indėlis.

- Kaip švenčiate jubiliejų?

- Švenčiame darbais. Per dvejus metus sukūrėme didingą kūrinį "Zuikis Pleibojus".

- Ko žiūrovui tikėtis iš šio kūrinio?

- Kaip visa "Anties" kūryba, jis ironiškas, juokingas, bet kartu ir gilus, prasmingas, keliantis pagrindinius egzistencinius klausimus: kas mums yra laisvė, meilė, kas mums yra mūsų ego ir ką su tuo daryti?

- Skelbiama, kad kurdami spektaklį pasitelkėte ypatingas technines galimybes...

- Esame pirmieji Lietuvos roko istorijoje, kurie per tikrojo garso koncertą-spektaklį naudos "dolby surround" sistemą, kai garsas sklinda iš penkių šaltinių. Vadiname šį garsą gaubiamuoju. Labai įdomus įspūdis. Jis geriausiai patiriamas salės centre.

- Neseniai išleidote vinilinę plokštelę "Zuikis Pleibojus". Kuo skiriasi vinilinės ir kompaktinės plokštelės klausymasis?

- Šį formatą priimu kaip tam tikrą nostalgiją, pagarbą, maldą tiems laikams, kai muzika buvo šventa...

- "Anties" įvaizdis itin teatrališkas: grimas, grimasos... Dabar jūsų muzikinė utopija bus rodoma teatre. Gal čia kokia neįgyvendinta vaikystės svajonė būti aktoriumi?

- Taip, turiu tokį kompleksą. Nuo mažens norėjau suvaidinti pačiame gražiausiame Lietuvos teatre, kuris man yra Rusų dramos teatras. Per "Zuikį Pleibojų" realizavosi mano vaikystės svajonė.

- Gal kada profesionaliai mokėtės aktorystės?

- Ne. Bet vaidinau prieš mergaites, tad turiu didelę patirtį. (Šypsosi.)

- Ar esate sulaukęs pasiūlymų sukurti vaidmenį teatre, kine?

- Siūlė ir teatre, ir kine. O vienas garsus rusų režisierius kvietė vaidinti Majakovskį. Bet neišėjo, tuo metu buvo pats Sąjūdžio įkarštis...

- Gal kada nors išvysime jus politiko kėdėje?

- Ne. Nors rimtai šios galimybės svarstęs nesu.

- Sovietmečiu esate matęs daugiau nei dabartinė dvidešimtmečių, trisdešimtmečių karta. Kokių jau išnykusių to laikotarpio dalykų ilgitės?

- Gyvenimas anuomet buvo socialesnis. Mes daugiau draugavome, bendravome. Dabar per mažai bendraujama, labai dažnai - paviršutiniškai.

- Kodėl?

- Nes laikas kažkaip susitraukė ir jame trūksta dėmesio vienas kitam. Bet manau, vieną dieną technologijos tiek išsivystys, kad liks nebepastebimos (gal bendrausime telepatiškai?), mes vėl grįšime vienas prie kito ir nieko nebus įdomesnio už žmogų ir santykius.

- Kiek jūs pats esate prisijaukinęs naujausias technologijas?

- Tiek, kiek man reikalinga nebūti urviniu žmogumi - išsilaikyti tame kontekste, kuriame esu. Tačiau jaunimas, kuris nuo mažų dienų gyvena elektroninėje aplinkoje, manau, šeštuoju jausmu jaučia technologijas ir kaip komunikuoti per jas. Jie kaip žuvis vandenyje - nereikia galvoti apie plaukmenis, kad plauktų.

Esu dinozauras, kuriam reikia daug daugiau pastangų plaukti, bet man tai nėra problema.

- Kokia jūsų nuomonė apie "Facebook"?

- Suprantu, kad socialiniai tinklai yra žmonių suartinimo įrankis. Tačiau kai pažvelgiu į savo dienotvarkę, darbo ir gyvenimo stilių - neturiu laiko valandą ar pusvalandį kalbėtis kartais apie niekus ar skaityti, ką kiti apie tuos niekus galvoja.

Man geriau paskambinti senam draugui ir nuoširdžiai pasikalbėti. Esu garso žmogus. Man įdomu girdėti, jausti, kaip žmogus kitame ragelio gale šypsosi.

- Ką šiuo metu skaitote?

- Jau trejus metus studijuoju dvasinę literatūrą. Domiuosi žydų religine filosofija, kabala. Noriu sau galutinai susidaryti pasaulio sąrangos paveikslą.

- Ką pasakytumėte žmonėms, praradusiems gyvenimo skonį? Kai niekas nebedžiugina kaip anksčiau...

- Taip nutinka, nes žmonės neteisingai auklėjami. Esame mokomi būti laimingi...

- Ar tai blogai - būti laimingam?

- Kad būtum laimingas, turi pasiekti kokį nors tikslą. Bet tai padarius nebeaišku, dėl ko toliau gyventi... Mano galva, būti laimingam yra primesta kategorija. Laimė - tai socializmas, ideologija, pasakojimas apie rojų, iliuzija. O tiesa yra harmonija su gamta, aplinkiniais. Lygsvara yra esmė.

- Ar dažnai keliaujate?

- Norėčiau dažniau. Neseniai tris savaites buvau Vietname, Laose ir Kambodžoje. Grįžau kupinas jėgų.

- Kokius objektus stengiatės aplankyti būdamas užsienyje?

- Keliaudamas stengiuosi patenkinti tris poreikius: pamatyti vietos kultūrą - aplankyti istorines archeologines įžymybes, išragauti vietos virtuvę ir įsikrauti dvasiškai bei fiziškai: ar kur aukščiau užsikarti, ar per kokias džiungles pereiti...

- Ar ruošiate maistą?

- Taip. Aš atlieku juodą darbą: lupu bulves, česnakus, smulkinu svogūnus, o žmona Vilija derina prieskonius, viską čirškina... Visada iš maisto gaminimo pasidarome šventę, kuri gali tęstis kelias valandas. Dažniausiai taip pietaujame savaitgaliais.

- Kaip palaikote fizinę formą?

- Rytais stengiuosi padaryti mankštą, bet kartais ir pramiegu. Kartais einu į sporto klubą, bet ne reguliariai, kokį mėnesį... Esu kaip daugelis žmonių - nepastovus, draskomas kasdienybės darbų, darbelių.

- Kokių blogų įpročių turite?

- Labai mėgstu baltąjį vyną. Manau, galėčiau jo gerti mažiau.

- Koks jūsų laisvalaikis?

- Leidžiu jį gamtoje. Mėgstu sodininkauti. Manau, kada nors turėsiu bičių, tik kol kas žmona tam nepritaria.

- Ar šeimoje yra bitininkų?

- Mano tėvas paliko bityną Anykščių rajone. Motina siūlo pasiimti. Gyvenu už miesto, turiu vietos, bet reikia ryžtis dalytis meile su tais padarėliais. Turi įvykti dvasinės vedybos - juk paėmęs nenumesi kaip vaikas. Šį pavasarį gal pasiryšiu, gal ne - spręsiu.

- Kokių malonių kasdienių ritualų turite?

- Šventa yra grįžti po darbų namo. Kadangi tai užima apie 40 minučių, sėdime automobilyje su žmona ir 20 minučių tylime. Kiekvienas sau galvojame apie dienos įvykius. Ir mums gera tylėti. O paskui staiga pradedame kalbėtis. Tai labai puikus mūsų buvimo kartu laikas.