Agnė Litvinienė: „Mokausi būti netoksišku žmogumi“

- Esate žinoma fotografė, žmona, dviejų berniukų mama... Gyvenimas turėtų būti pilnas iššūkių ir nuotykių, o rutina svetimas dalykas, tiesa?

- Stengiuosi spėti visur, taip jau yra, kuo daugiau darai, tuo daugiau ir padarai. Tačiau neneigsiu, rutina man nėra svetima, anaiptol, artima ir net labai. Kartais varo iš proto, bet suprantu, kad be jos būtų sunku turėti tam tikrą ritmą ir visur spėti. Bandau spėti ir su vaikais pamokas paruošti, ir papiešti, ir knygas paskaityti, ir intensyviai dirbti... Ir papildomos veiklos visokios per akis, tad nuotykių tikrai netrūksta. Ar gali būti kitaip auginant du berniukus?

Žinoma, jei ne petys petin su vyru, jei ne jo didelis atsidavimas vaikams ir šeimai, tikrai viena niekur nespėčiau. Jis ir valgyt puikiai daro, daug daugiau paskutiniu metu nei aš, ir veiklų vaikams prigalvoja, kai man reikia dirbti. Nieko nėra svariau už mylimo žmogaus palaikymą ir suvokimą, kad šeima yra abiejų kūrinys ir dėl jos turime stengtis abu. Mokausi atskirti laiką šeimai ir darbui, nes atrodo su metais to darbo tik daugėja - jau intensyviai pildosi 2020 metų vestuvių sezono kalendorius... Mano darbas neturi grafiko, jis nėra klasikinis - nuo 8 iki 17 valandos.

Tai darbas vos ne 24 valandas per parą, kai turi ir į krūvą laiškų atrašyti, ir sutartis paruošti, visa buhalterija, lokacijų derinimas, outfitų parinkimas. O dar kiek valandų fotografuoji ir po to tas nuotraukas retušuoji. Čia toks darbas, kurį turi mylėti ir jam atsiduoti, turi galvoti apie rezultatą, o ne apie uždarbį, tada kažko pasieksi...

- Regis „Pudra Photography“ įkūrėte augindama vaikus, kai jie buvo maži?

- „Pudra Photography“ atsirado vos gimus mūsų antram sūnui. Prieš tai dirbau kartu su kolege ir turėjome kitą pavadinimą, bet interesai nesutapo. Tad su kūdikiu ant rankų turėjau viską pradėti nuo nulio. Maniau nepavyks, buvau labai neryžtinga, bet nuoširdus darbas ir atsidavimas padarė savo. Noriu visas mamas, kurios turi giliai širdyje norą kažką pradėti nuo nulio, bet nedrįsta, padrąsinti. Pirmyn!!! Įgyvendinkit svajones. Viskas įmanoma. Tereikia didelio noro. Ir nesvarbu, kas ką sako, ar tiki jumis, ar ne, pačios patikėkit ir rizikuokit.

- Stebint jus socialiniuose tinkluose atrodo, kad 90 procentų laiko trykštat pozityvu. Iš kur pati jo semiatės? Ar būna ir juodų dienų?

- Aš tikrai ne visada trykštu pozityvu. Kaip tik esu nuotaikos žmogus ir tikrai dažnai susinervinu dėl niekų. Tačiau su metais ateina suvokimas, kad nereikia savęs apkrauti negatyvu, kad mes pačios kuriame savo aplinką. Mokausi būti netoksišku žmogumi aplinkiniams ir kurti savo šeimai bei sekėjams pozityvią aplinką. O kai labai noriu atsipalaiduoti, palieku darbus už nugaros, su šeima turiningai praleidžiame dieną, savaitgalį ar net savaitę. Šeima - mano geriausia terapija. Daug keliaujame, per metus 5-6 kartus. Tos kelionės įkvepia dirbti, įpučia naujų idėjų, grįžtu turtingesnė, tvirtesnė, pasiruošusi vėl nerti į fotografiją su trenksmu.

- Nemažai dėmesio skiriate sveikai mitybai ir sportui. Taip buvo visada? Kas paskatino to imtis?

- Sveika mityba - visa ko pagrindas. Ji mūsų visų sveiko, ilgo gyvenimo pamatas. Stengiamės sveikos mitybos įpročius skiepyti ir savo vaikams, kad tai taptų savaime suprantamu dalyku. Tačiau taip buvo tikrai ne visada, esu svėrusi ir labai daug, to pasekmės - bloga nuotaika, apatija, mieguistumas, jau nekalbu apie įvairius išvaizdos kompleksus. Vėliau, norėdama pasiekti kuo drastiškesnių pokyčių, netausodama savęs numečiau 35 kilogramus - rezultatas buvo labai liūdnas, nes susirgau valgymo sutrikimais, anoreksija. Tai baisi, mirtį nešanti liga, psichologiškai turbūt viena iš sunkiausių.

Tačiau, ačiū Dievui ir sveikam protui, sugebėjau atsitiesti ir susidėlioti prioritetus. Supratau, kad sveika galiu būti tik sporto ir mitybos pagalba. Jokios stebuklingos tabletės neduos ilgalaikio rezultato, tik sveika mityba, režimas, sportas ir fizinis aktyvumas - skatinu visas moteris tai daryti. Neseniai turėjome pirmą mano organizuotą grupinę treniruotę su profesionaliais treneriais. Nerealu, kai 25 merginos sportuoja su šypsenomis veide.

- Bet juk nėra taip, kad neleistumėt sau saldžių nuodėmių? Tik kaip neužlipti ant grėblio?

- Nespjauname ir į visokias saldžias nuodėmes. Būna ir picos užsisakome, ir kolos atsigeriame. Kad ir kaip vaikai mėgtų špinatus, brokolius ir sveiką maistą, tikrai akys blizga ir mėsainį pamačius ar skrudintas bulvytes. Normalu, tačiau viskam reikia balanso. Tikrai būtų neįmanoma gyventi be saldaus pyrago ar kartą į pusmetį vidurnaktį nuvažiuoti iki greito maisto užkandinės. (Juokiasi) Gyvenimas be nuodėmės būtų liūdnas ir nuobodus.

- Atrodote atviras, žodžio kišenėje neieškantis žmogus. Bet ar už tai socialiniuose tinkluose nėra „baudžiama“? Turiu galvoje vadinamuosius heiterius, kurie nestokoja moralų ir gyvenimo pamokų?

- Heiteriai? Ne, tokių savo socialinių tinklų draugų ratelyje neturiu, gal kad gana neseniai aktyvesnė pasidariau, neturiu šimtų tūkstančių sekėjų, tai ir to negatyvo nedaug. Jei turėjau - pasistengiau išbraukt ir draugystę nutraukt. „Instagram“ mane supa tik faini žmonės, tikrai nesulaukiu negatyvo, pykčio. Na, nebent išsiskiria nuomonės, bet pakalbame ir randame tiesą, aš labai bendraujanti. „Facebook“ darbo puslapyje per 22 tūkst. sekėjų, „Instagram“ tinkle - virš 17 tūkst. ir negatyvo tikrai nesulaukiu. Šaunu, ar ne?

- Ko niekuomet neskelbtumėte socialiniuose tinkluose ir kokiems dalykams neturite jokio tabu?

- Dėl tabu, atrodo, oi, ir tas, ir anas - tabu, bet „niekada nesakyk niekada“, nežinai, kur gyvenimas nuves. Aš prieš metus sakiau, jog nežaisiu su tuo „Instagram“, neturiu laiko, o štai sausį, turėdama vos 589 sekėjus, iki rugpjūčio užsiauginau beveik 17 500 sekėjų. Nežinau, kur likimas nuves, bet ko niekada nedaryčiau viešai, tai nejuodinčiau šeimos. Šeima - šventas reikalas ir tai ne vien vyras ir vaikai, tai liečia ir mano tėvus. Tai reikia gerbti.